2018 m. spalio 18 d.
Paieška
Žirmūnų g. 1F, LT-09239 Vilnius, įm. kodas 191428780. tel. (8 5) 275 0704, (8 5) 275 1223 el. p. tuskulenai@genocid.lt
Versija spausdinimui
Paskutiniai Tuskulėnų dvaro valdytojai – pasaulio tautų teisuoliai
Paleisti virtualią parodą



Vilniuje nuo seno pynėsi lietuvių, lenkų, žydų ir kitų tautų gyvenimai ir likimai. XX a. viduryje, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, prasidėjo žydų persekiojimas. Už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo, išduotas valdžios atstovams, aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie kaip katalikai parodydavo gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos buvo sušaudomos net su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.

Ši paroda skiriama žmonėms, kurie nacių okupacijos metais (1941–1944) rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus. Istorikai nustatė, kad savo bendrapiliečiams žydams gelbėtis nuo holokausto padėjo daugiau nei 25000 Lietuvos gyventojų. Manoma, kad nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo slepiama apie 2500–4000 žydų. Izraelio tautos atminimo institutas (Yad Vashem) už žydų gelbėjimą iki 2012 m. pradžios Pasaulio tautų teisuolio vardą suteikė 831 Lietuvos piliečiui. Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas ir Vilniuje gyvenusiai lenkų Vincento bei Jadvygos Antonovičių šeimai.



Vincentas Antonovičius Jadvyga Antonovič

Vincentas Antonovičius su dukromis Teresa (kairėje) ir Lucyna Vincentas Antonovičius su dukromis Lucyna, Teresa ir sūnumi Janeku

Pirmosiomis karo dienomis savo bute Pylimo gatvėje jie priglaudė žydaitę Bronislavą Malberg. Jos motiną naciai pasmerkė mirčiai Vilniaus gete. Bijodami, kad apie dukrų Lucynos ir Teresos kambaryje slepiamą mergaitę nesužinotų pašaliniai asmenys, Antonovičiai gavo jai padirbtus dokumentus Joanos Malinovskos vardu ir paslėpė pas patikimus žmones Nemenčinėje.

Dėl dažnų sovietų aviacijos antskrydžių, mat namas stovėjo netoli geležinkelio stoties ir kartą bomba nukrito visai šalia jo, 1942 m. vasarį Antonovičiai Vilniaus priemiestyje įsigijo Tuskulėnų dvarą. Žmona Jadvyga nespėjo persikelti į dvarą – karas ją palaužė ir ji mirė tais pačiais metais 43 metų amžiaus. Po motinos mirties tėvas su sūnumi Janeku apsigyveno Tuskulėnuose. Netrukus ten persikėlė ir Lucyna su seserimi.


Teresa Antonovič (kairėje) su drauge dvaro rūmų fone Antonovičių šeima – (iš kairės) Teresa, Vincentas ir Lucyna – su draugais rūmų terasoje

Janekas Antonovičius su drauge.
1944 m. Vilniuje jis buvo suimtas sovietų saugumo ir išvežtas į Donbaso anglies kasyklas
Lucyna Antonovič (pirma iš kairės) su draugėmis prie dvaro oficinos. Antroje eilėje stovi brolis Janekas

Seserys Lucyna ir Teresa Antonovič su draugėmis dvaro rūmų parke Teresa Antonovič

Seserys Teresa ir Lucyna Antonovič ir brolis Janekas su draugais Lucyna Antonovič su drauge dvaro fone

Seserys Lucyna ir Teresa Antonovič su broliu Janeku ir draugėmis dvaro rūmų kieme Seserys Lucyna ir Teresa Antonovič su draugėmis dvaro rūmų parke

Teresa Antonovič su draugėmis dvaro rūmų parke Seserys Teresa ir Lucyna Antonovič ir brolis Janekas su draugais

Seserys Teresa ir Lucyna Antonovič su draugėmis Seserys Lucyna ir Teresa Antonovič su draugėmis

Šeimos vyrai dvare pradėjo ūkininkauti. Karo metais buvo sunku gauti maisto produktų, todėl ten jie augino daržovių, laikė arklį ir karvių. Ten, kur dabar yra Žirmūnų gyvenamasis rajonas, buvo didelis laukas, kuriame ir augo daržovės, o prieš namą iki Neries plytėjo didelis parkas su senomis aukštomis tuopomis.


Tuskulėnų savininkas Vincentas Antonovičius (laiptų aikštelės dešinėje) su sūnumi Janeku Janekas Antonovičius

Kai vokiečiai pradėjo gaudyti jaunesnio amžiaus vyrus ir moteris gatvėse, kinuose ir net sekmadieniais bažnyčiose ar prekyvietėse priverstiniams darbams į Vokietiją, darbas ūkyje išgelbėjo Lucynos brolį Janeką ir tėvo įdarbintus jaunus žmones.


„Tuskulėnuose Vincentas Antonovičius vertėsi ūkininkavimu. Buvo įdarbinęs sūnų Janeką ir dar kelis jaunuolius, taip gelbėdamas juos nuo išvežimo į Vokietiją priverstinių darbų.“
Iš Lucynos Antonovič-Bauer atsiminimų.
Janekas Antonovičius

1943 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje Tuskulėnų dvare Vincentas Antonovičius priglaudė žydo Zalmeno Kurgano šeimą. Vaikams apie tai nesakė – bijojo, kad kam nors neprasitartų. Papasakojo karui pasibaigus. Duktė Lucyna Antonovič-Bauer sakė: „Dabar suprantu, kodėl laikėme tiek daug karvių. Maisto reikėjo ne tik mums, bet ir slepiamai Kurganų šeimai.“


Z. Kurgano liudijimas
„Liudiju, kad p. Vincentas Antonovičius paskutinius dešimt vokiečių okupacijos mėnesių padėjo man ir mano šeimai slapstytis ir nesavanaudiškai stengėsi kuo galėdamas mums padėti.“
Z. Kurganas su šeima

1944 m. liepos mėn. sovietai išstūmė iš Vilniaus vokiečių armiją. Tuskulėnų dvaras buvo nacionalizuotas, o Antonovičių šeimai net neleista pasiimti asmeninių daiktų. Sūnus Janekas sovietinio saugumo buvo suimtas gatvėje ir kalintas Lukiškėse, vėliau išvežtas dirbti į Donbaso anglies kasyklas Ukrainoje. Tų pačių metų spalį jį paleido, o lapkritį visa šeima buvo repatrijuota į Lenkiją.

1997 m. Izraelio Tautos atminimo institutas (Yad Vashem) Vincentui ir Jadvygai Antonovičiams (po mirties) suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardą. 1998 metais šis vardas buvo suteiktas ir Lucynai Antonovič-Bauer.


Izraelio Tautos atminimo instituto (Yad Vashem) garbės raštai

2000 m. kovo 16 d. Lucynai Antonovič-Bauer suteiktas Izraelio valstybės garbės piliečio vardas


Izraelio Tautos atminimo instituto (Yad Vashem) garbės raštas

2001 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Vincentą ir Jadvygą Antonovičius ir Lucyną Antonovič-Bauer Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.


Antonovičių šeimos apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi iškilmės. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir Lucyna Antonovič-Bauer.
Apdovanojimus priėmė Lucyna Antonovič-Bauer
Lietuvos Respublikos Prezidento dekretai dėl apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi

Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas dėl apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi

Atsakymas į klausimą, kas vertė žmones neišsigąsti nacių persekiojimo bei grasinimų mirties bausme ir rizikuojant gyvybe išlikti ištikimiems žmoniškumo principams, – tai Lucynos Antonovič-Bauer žodžiai apie tėvus:
„Mano tėvai buvo iš tų žmonių, kurie visada vadovavosi posakiu: homo res sacra homini – žmogus žmogui yra šventas dalykas. Visos nesąmonės dėl rasės, tautybės, fanatizmo, plaukų ir akių spalvos jiems neturėjo jokios reikšmės.“


Lucyna Antonovič Lucyna Antonovič

Teresa Antonovič


Parodai panaudotos nuotraukos iš asmeninio Lucynos Antonovič-Bauer archyvo


Parodą parengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai
Dovilė Lauraitienė, Beata Stanevičienė, Elena Matulionienė ir Aleksandras Nesvat

Atsiliepimus, turimą papildomą informaciją prašome siųsti el. paštu

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”