2017 m. gegužės 1 d.
Paieška
Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius, Įm. kodas 191428780, tel./faks. (8~5) 249 8156, el. p. muziejus@genocid.lt
Versija spausdinimui
Pastato istorija
Pastatui, kuriame įkurtas Genocido aukų muziejus, daugiau nei 100 metų. Jo istorijoje atsispindi sudėtingi XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Lietuvos istorijos įvykiai. Priminsime, kad nuo XVIII a. pabaigos Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis. Lietuvos vardas buvo visiškai ištrintas ne tik iš pasaulio žemėlapio – jo neliko ir administraciniame Rusijos suskirstyme. Lietuvos teritorija buvo padalyta į keletą gubernijų, kurias sudarė ne tik lietuviškos žemės. Pastatas, kurio istoriją aptariame, kaip tik ir pastatytas 1899 m. vienos iš Rusijos imperijos gubernijų, būtent Vilniaus, teismams. Pastatą projektavo architektas Michailas Prozorovas ir inžinierius Leonidas Vineris, vadovaudamiesi akad. Vasilijaus Prusakovo eskizais.

Projektavimo darbai buvo pradėti 1888 m. Projektas ilgai derintas su V. Prusakovu, o galutinai parengtas 1890 m. Statybos darbai pradėti 1897 m. pavasarį ir per porą metų baigti. 1899 m. spalio 13 d. pastatas iškilmingai pašventintas. Tačiau naujieji rūmai, bent jau lietuvių tautai, netapo teisingumo simboliu. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., net ilgiau – kol po 1991 m. rugpjūčio pučo sužlugo Sovietų Sąjunga, jame beveik visą laiką veikė vienos ar kitos okupacinės valstybės įstaigos.

1899–1915 m. – Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismo rūmai. Manoma, kad tuo laikotarpiu, 1914–1915 m., buvo pastatytas priestatas prie Aukų gatvės. Jo statybos dokumentų neišliko. Žinoma tik tai, kad 1914 m. pavasarį buvo ieškoma rangovų priestato statybai, ir tai, kad 1923 m. pastato plane priestatas jau pažymėtas. Kaip tik jame ir įsikūręs Genocido aukų muziejus.
1915–1918 m. – vokiečių okupacinės valdžios įstaigos.
1918 m. lapkritis–gruodis – Lietuvos kariuomenės savanorių šaukimo punktas, Vilniaus miesto komendantūra. Žlungant Rusijos ir Vokietijos imperijoms, dar 1917 m. visos tautos išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbė atkurianti nepriklausomą valstybę. Tačiau nepriklausomybę teko apginti aršiose kovose su išorės ir vidaus priešais, pirmiausia – su Rusijos remiamais bolševikais. Imta kurti Lietuvos kariuomenę, kurios savanorių šaukimo punktas ir Vilniaus miesto komendantūra įsikūrė teismo rūmuose (tuomet jų adresas buvo Jurgio pr. 36).
1919 m. sausis–1919 m. balandis – bolševikinės V. Kapsuko vyriausybės komisariatai, revoliucinis tribunolas. Vos įsikūrusi Lietuvos kariuomenė neįstengė apginti Vilniaus nuo puolančių bolševikų, remiamų Raudonosios armijos. Rytinėje Lietuvos teritorijos dalyje keliems mėnesiams įkuriama vadinamoji Lietuvos sovietų respublika.
1920–1939 m. – lenkų okupacinės valdžios teismai. 1920 m. Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobė Lenkija. Iki pat 1939 m. rudens čia veikė Vilniaus vaivadijos teismai. Lenkų valdymo metais, 1929–aisiais, buvo pastatytas priestatas prie dabartinės Vasario 16-osios gatvės. Nuo tada didesnių pastato pertvarkymų nebebuvo.
1940 m. ruduo – 1941 m. birželis – NKVD Vilniaus valdyba, jos tardymo kalėjimas, nuo 1941 m. pavasario – ir NKGB. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, prasidėjo masinės represijos – buvo suimami, žudomi, tremiami okupantams įtartini ar neįtinkantys piliečiai. Jiems persekioti ir naikinti buvo kuriamos atitinkamos žinybos, plečiamas kalėjimų ir areštinių tinklas. 1940 m. rudenį pastate įsikūrė sovietų represinės institucijos, pastato pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas.
1941–1944 m. – vokiečių slaptosios saugumo policijos (gestapo) ir SD būstinė, jos kalėjimas, Vilniaus ypatingojo būrio (vok. Sonderkommando), vykdžiusio akcijas prieš žydus ir kitus Lietuvos gyventojus, kareivinės. Nacių okupacijos laikotarpis – vienas juodžiausių Lietuvos istorijoje, nes per tuos metus Lietuvoje buvo nužudyta apie 200 tūkst. žydų; nuo nacių nukentėjo ir  per 45 tūkst. kitų tautybių žmonių. Dabar ant 3-iosios kameros sienų atidengti 1942–1944 m., kai pastate šeimininkavo gestapas, kalinių įrašai. Nors čia kalėjo įvairių tautybių žmonių, įrašai daugiausia lenkiški.
1944–1991 m. – NKGB (MGB, KGB) Lietuvos SSR padalinys ir vidaus kalėjimas, 1959 m. pavadintas tardymo izoliatoriumi.
 
Dabar pastate yra įsikūrusios net kelios institucijos: Genocido aukų muziejus, Lietuvos ypatingasis archyvas, kuriame saugomi buvusio KGB archyvo dokumentai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir teismai.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”