2018 m. lapkričio 15 d.
Paieška
Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius, Įm. kodas 191428780, tel./faks. (8~5) 249 8156, el. p. muziejus@genocid.lt
Versija spausdinimui
Paroda apie Alfonsą Lipniūną

2005 m. balandžio 7 d.–gegužės 1 d. Keičiamųjų parodų salėje veikė mons. Juozapo Antanavičiaus fotografijų paroda, skirta antisovietinės bei antinacinės rezistencijos dalyvio ir organizatoriaus, Štuthofo konclagerio kankinio, prof. kun. Alfonso Lipniūno gimimo 100-mečio ir mirtes 60-mečio metinėms paminėti.



Parodos pristatymo akimirka. Pirmas iš dešinės – fotografijų autorius mons. J. Antanavičius

Kun. Alfonsas Lipniūnas gimė 1905 03 12 Talkonių kaime (Pumpėnų vls., Panevėžio aps.), 1925 m. baigė Panevėžio gimnaziją, 1930 – Kauno kunigų seminariją ir VDU Teologijos ir filosofijos fakultetą, kuriame vėliau gavo teologijos licenciato mokslo laipsnį. 1930 m. įšventintas kunigu. 1935–1939 m. studijavo sociologiją Prancūzijoje, po studijų užsienyje, 1939 m. balandį paskirtas Panevėžio (vėliau – Vilniaus) pedagoginio instituto lektoriumi, nuo 1940 m. pradžios – Vilniaus universiteto kapelionu, tapo Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Nuo 1942 m. rudens dar profesoriavo ir Vilniaus kunigų seminarijoje, kur dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją. 1940–1943 m. buvo aktyvus antisovietinio bei tautinio antinacinio pasipriešinimo dalyvis. 1943 03 17 su grupe lietuvių intelektualų buvo nacių suimtas ir įkalintas Štuthofo konclageryje. Pats patirdamas lagerio kančias, smurtą ir badą, iki paskutinio atokvėpio guodė ir šelpė lietuvių, lenkų, latvių, vokiečių, estų, čekų ir kitų tautų nelaiminguosius. Lagerio evakuacijos metu susirgo dėmėtąja šiltine ir mirė Pucke (Lenkija). 1989 m. jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir perlaidoti Panevėžio Katedros šventoriuje.

Greta monsinjoro J. Antanavičiaus nuotraukų parodoje buvo eksponuojamos ir įvairios publikacijos, paveikslėliai, kuriuos kun. A. Lipniūnas siųsdavo namiškiams, asmeninės jo relikvijos – kryželis, seselių kazimieriečių padaryta dėžutė, skydelis su lagerininko numeriu bei pavarde ir būtiniausi reikmenys – rašikliai, šukos, dantų šepetėlis, skutimosi priemonės su peiliukais bei akiniai sudaužytais ir suklijuotais stiklais.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”