2018 m. lapkričio 15 d.
Paieška
Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius, Įm. kodas 191428780, tel./faks. (8~5) 249 8156, el. p. muziejus@genocid.lt
Versija spausdinimui
Laiškų paroda „Jozefos laiškai“

Nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki gegužės 21 d. muziejaus Konferencijų salėje eksponuota 1940 metų tremtinės Jozefos Bujdo laiškų paroda „Jozefos laiškai“.

Ar istorija gali būti lyginama su autentiškais prisiminimais?

1940-ųjų metų balandžio mėnesį, 75 metų amžiaus Jozefa Bujdo, našlė ir šešių vaikų motina, buvo suimta sovietų saugumo (NKVD) pareigūnų ir ištremta į Aktiubinską Kazachijos SSR. Tremtyje Jozefa parašė seriją laiškų savo artimiesiems, kurie buvo atrasti tik po 75-erių metų, beveik už 5 tūkst. kilometrų nuo tikrosios laiškų parašymo vietos.

Laiškų turinys labai emocionalus. Jis byloja apie motinos atsiskyrimą nuo vaikų ir priverstinį darbą svetimšaliams tolimuose kraštuose. Visa ši neigiama kelerių metų patirtis paliko gilius išgyvenimus, tam tikrą psichologinę traumą, kuri neleido atsigauti.

Penkių vertėjų komanda iš trijų šalių praleido daug mėnesių, kol iššifravo rankraštinius Jozefos laiškus, išvertė jos paskutinius žodžius ir mintis, kurie buvo paviešinti beveik dvejiems šimtams jos artimų giminaičių.

Jozefos istorija susijusi su moderniais „epigenetikos“ ir „kolektyvinės kartų atminties“ tyrimais, kurie moksliškai nagrinėja, kaip paveldėta ir neišspręsta šeimos trauma gali būti perduodama iš kartos į kartą „kaip praeities aidas“. Istorinių faktų ir naujausių mokslinių tyrimų įžvalgos kelia klausimą auditorijai: „ar tam, kad žmogaus siela pasijustų laisva esamuoju laiku, užtenka tik pagarbaus istorinio supratimo ir patirta įtampa atslūgsta?“


Michaelis Sagatis,
Jozefos Bujdo provaikaitis

 


Salėje eksponuotos parodos „Jozefos laiškai“ fragmentai
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”