2018 m. lapkričio 15 d.
Paieška
Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius, Įm. kodas 191428780, tel./faks. (8~5) 249 8156, el. p. muziejus@genocid.lt
Versija spausdinimui
„Tremties akimirkos Vinco Ramanausko fotografijose“

Nuo 2017 m. kovo 15 d. iki balandžio 15 d. muziejaus Konferencijų salėje eksponuota Mažeikių muziejaus paroda „Tremties akimirkos Vinco Ramanausko fotografijose. 1955–1958 m.“

Šiais laikais, kada visi esame tapę fotografais, kai visai neblogai galima nufotografuoti netgi telefonu, kyla klausimas, ar mes sugebame užfiksuoti gyvenamą metą? Jei taip, tai koks jis mūsų fotografijose? Kokie dabar žmonės, koks jų laisvalaikis ir šventės, kokie darbai ir kasdienybė? Tuos pačius klausimus galima užduoti ir šios parodos autoriui Vincui Ramanauskui (g. 1931), kažkada, prieš šešis dešimtmečius, žmones, jų kasdienybę, darbus ir šventes fiksavusiam tremtyje. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad tikrosios tremties šios parodos autoriui pavyko išvengti. Apie 1949-ųjų kovo trėmimus sužinota išvakarėse. Tėvai nutarė, kad pirmagimis turėtų likti Lietuvoje, slapstytis ir remti ištremtą šeimą siuntiniais. Pusę metų Vincas gyveno nelegaliai, paskui mokėsi mechanizacijos mokykloje, vėliau išėjo į sovietinę armiją, po kurios nutarė važiuoti į Sibirą pas tėvus į tremtį.

Iki šiol besitęsiantis V. Ramanausko domėjimasis fotografija prasidėjo kariuomenėje. Kaip ir daugelio to meto fotografų mėgėjų pirmasis fotoaparatas buvo „Liubitel“. Pirmosios juostos išryškintos lėkštėje, asistentui gretimame kambaryje fiksuojant laiką. Kitas fotoaparatas buvo „Maskva 2“, vėliau – „Zorkij 4“, kuriais ir užfiksuoti šioje parodoje pristatomi kadrai. Tremtyje padaryta daugiau kaip tūkstantis kadrų, nuotraukos atspaustos, o negatyvai ilgiems dešimtmečiams sugulė į senos spintelės stalčių. Pirmą kartą į dienos šviesą jie buvo ištraukti Atgimimo metais, kai Mažeikių muziejuje buvo surengta pirmoji rajono tremties fotografų paroda. 2012 m. pakartotinai surengta Mažeikių tremties fotografų paroda kartu su V. Ramanausko darbais. Pernai Mažeikių muziejus surengė V. Ramanausko personalinę parodą „Sibiras–Žemaitija“. Šios parodos dalis, skirta tremčiai, eksponuojama Genocido aukų muziejuje. Fotografuota trijose tremties vietovėse: Krasnojarsko krašte, Tiuchteto rajono Borovoj kaime, kur 1949 m. kovą buvo ištremti tėvai, Nazarovo rajono Beloruskij kaime, kur nuo 1951 m. tremtyje vargo uošviai, daugiausia Nazarovo mieste, kur po Stalino mirties būrėsi tremtiniai, siekiantys pagerinti savo gyvenimą prieš grįždami į Lietuvą. Nazarove jis sutiko savo būsimą žmoną Angelę, su kuria kartu jau beveik šešiasdešimt metų.

Fotografas profesionalas šioje parodoje eksponuojamose nuotraukose gali įžvelgti trūkumų: ne visuose kadruose gera kompozicija, kai kuriuose trūksta ryškumo, per daug kontrasto ar reikalingas retušas, kiti – nepataisomai sugadinti laiko. Šios parodos atrankos kriterijus – pirmiausia žmogus. Žmogus, patyręs Antrojo pasaulinio karo baisumus, neramų pokarį, partizanines kovas, tremtį, nepriteklius, galų gale ir vietinis sibirietis - tremtinio kaimynas, kurio lemtis ir buitis buvo ne ką lengvesnė. Žvelgiant į tiek daug patyrusių žmonių linksmus, mąslius, orius, bet ne liūdnus, ne piktus veidus, visų tų patirtų baisumų nematyti. Taigi žmogus gali ištverti daug. Verta prisiminti seną lietuvių išmintį: „Žmogus gali pakelti viską, išskyrus raškažį (lengvą gyvenimą, gerovę)“.

Sakoma, kad poetui galima išgarsėti per gyvenimą parašius vos kelis gerus eilėraščius. Manyčiau, tas pats ir su fotografija: jei padaryti bent keli geri kadrai, chemikalai ir fotopopierius gadinti ne veltui. Ar tai pavyko padaryti profesionaliam traktorininkui ir fotografui mėgėjui V. Ramanauskui, tesprendžia šios parodos lankytojai.

Vytautas Ramanauskas, sūnus
Mažeikių muziejaus vyr. muziejininkas


Salėje eksponuotos parodos fragmentai
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”