2019 m. spalio 23 d.
Paieška
Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius, Įm. kodas 191428780, tel./faks. (8~5) 249 8156, el. p. muziejus@genocid.lt
Versija spausdinimui
KGB vidaus kalėjimas

1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, krašte prasidėjo masinės represijos – buvo suiminėjami, žudomi arba tremiami į Sibirą ir kitas tolimas Sovietų Sąjungos vietas okupantams neįtinkantys Lietuvos gyventojai. Jiems persekioti ir naikinti, kraštui sovietizuoti buvo kuriamos atitinkamos žinybos, plečiamas kalėjimų ir areštinių tinklas.

 

Jau 1940 m. rudenį buvusiuose Teismų rūmuose įsikūrė NKVD Vilniaus valdyba, o pusrūsyje buvo įrengtas kalėjimas – tardymo izoliatorius. Eksponuojamos kameros išliko tokios, kokios buvo rastos 1991 m. rugpjūčio mėn. nutraukus KGB veiklą Lietuvoje. Žinoma, dabar jos toli gražu nėra tokios, kokiose kankinosi 1940–1941 ar 1944–1948 m. kaliniai. Kalėjimas ne kartą buvo perdažomas, remontuojamas (atidengta net 18 dažų sluoksnių), mažinamas kalinimui skirtų kamerų skaičius (iš daugiau kaip 50 kamerų 1964 m. liko 23, dar vėliau – 19). Vis dėlto jo niūrūs, šalti požemiai leidžia bent iš dalies įsivaizduoti čia kalintų žmonių dalią.

 

 Kalėjimo koridorius

Boksai. Tai mažos1,6 m² ploto kameros. Jose suimtieji buvo laikomi, kol budintis karininkas tvarkydavo jų dokumentus. Šie boksai įrengti septintojo dešimtmečio pradžioje. Ligtolinės tokios paskirties kameros buvo dar mažesnės. Suimtieji boksuose galėdavo tik stovėti. Kaip prisimena buvę šio kalėjimo kaliniai, panašių boksų buvo taip pat antro ir trečio aukštų laiptinėse. Prireikus suimtieji būdavo čia įstumiami, kad nesusitiktų su kitais, vedamais tardyti.

 

Fotografavimo ir pirštų atspaudų ėmimo kambarys. Čia kiekvienam suimtajam buvo užvedama asmens kortelė, surašomi duomenys apie jį. Nuotraukoje būdavo matyti ir suimtojo pavardė, prieš fotografuojant kreida užrašyta ant lentelės arba sudėliota iš raidžių trafaretų. Kartais sutrumpintai buvo užrašomas ir kalėjimo, kuriame daryta nuotrauka, pavadinimas.

 

Eksponuojami daiktai autentiški, naudoti paskutiniais kalėjimo egzistavimo dešimtmečiais.

 

Budėtojo kabinetas. Karininkas budėtojas čia priimdavo suimtojo dokumentus, užpildydavo reikalingas formas. 1975 m. kambaryje buvo sumontuotas iki dabar išlikęs centrinis stebėjimo pultas. Karininkas galėjo susisiekti su sargybos postais, tardytojais, miesto įstaigomis. Kilus pavojui, jis įjungdavo aliarmo signalą. Pro nedidelį langelį stebėdavo įeinančius į kalėjimą asmenis, patikrindavo jų leidimus. Ant sienos kabo F. Dzeržinskio, amžininkų vadinto geležiniu Feliksu, portretas. Pirmaisiais sovietų valdžios metais tokie portretai kabėjo vos ne kiekvieno čekisto kabinete. F. Dzeržinskis, revoliucinę veiklą pradėjęs Vilniuje, tapo Rusijos ypatingosios komisijos – KGB pirmtakės vadovu. Jo vadovaujama tarnyba pradėjo negailestingai naikinti vadinamuosius socializmo priešus. Tai buvo tęsiama ir okupuotuose kraštuose.

 

Sargybos kambarys. Jis buvo skirtas kalėjimo personalui ilsėtis, čia vykdavo vadinamosios politinio švietimo valandėlės, per kurias prižiūrėtojams buvo aiškinami marksizmo-leninizmo pagrindai. Kabykloje – KGB leitenanto ir vyresniojo leitenanto uniformos. Nors jos 1940–1983 m. keletą kartų keitėsi, tačiau ant kepurės išliko priklausomybę šiai slaptajai tarnybai rodanti žydra juosta. Prie galinės sienos – svarstyklės, kuriomis artimųjų atneštas maistas buvo sveriamas tikrinant, ar neviršyta leistina norma. Beje, ne visada ir ne visiems suimtiesiems buvo leidžiama gauti siuntinius. Tardytojo valia ši teisė galėjo būti atimta.

 

Karceriai. Pokario metais jų buvo keli, tačiau iki 1991 m. išliko tik vienas. Karceriu buvo baudžiama už kalėjimo taisyklių nesilaikymą, pavyzdžiui, mėginimą nusnausti dieną, stuksenant Morzės abėcėlę susisiekti su kaimyninių kamerų kaliniais ir pan. Dažnai tardytojas liepdavo uždaryti suimtąjį karceryje dėl to, kad šis neduodavo tardytojo pageidaujamų parodymų. Pokario metais nešildomame karceryje suimtieji buvo laikomi tik su apatiniais drabužiais, jie gaudavo vos 200–300 g duonos per parą ir 0,5 l vandens. Miegoti buvo leidžiama tik 5 val., į pasivaikščiojimus nevesdavo. Šaltis, alkis ir nuovargis turėjo kalinius palaužti fiziškai.  

Dar baisesnės sąlygos buvo vadinamuosiuose karceriuose su vandeniu. Kaliniai turėdavo arba stovėti lediniame vandenyje (žiemą – ant ledo), arba balansuoti ant paaukštinimo. Vos prisnūdę, jie griūdavo į vandenį.

 

Karceriai su vandeniu įrengti apie 1945 m.; šeštajame dešimtmetyje jie panaikinti. Viename įrengtas medicinos kabinetas, kitame – kalėjimo biblioteka. Nors iki mūsų dienų šie karcerai neišliko, apie juos buvo žinoma iš kalinių pasakojimų. 1996 m., tvarkant šildymo sistemą, karceriai buvo surasti ir atstatyti.

 

 Karceris su vandeniu

Minkštoji kamera. Tai viena niūriausių kalėjimo vietų. Jos sienos minkštos, nepraleidžiančios garso. Prie galinės sienos – tramdymo marškiniai. Jais buvo apvelkami besipriešinantys ar psichiškai išsekę kaliniai. Riksmus ir pagalbos šauksmą sugerdavo sienos.

 

Kamera Nr. 1. Tai viena iš vadinamųjų mažesniųjų kamerų. Kalėjimo dokumentuose jos vadinamos vienutėmis, tačiau pokario metais tokiose kamerose kalėdavo iki 15 žmonių. 1944–1947 m. kamerose nebuvo jokių baldų – gultų, lovų ar spintelių. Suimtieji miegodavo atsirėmę į sieną arba ant grindų, pasitiesę kokį drabužį, jei turėdavo. Grindys daugumoje kamerų buvo cementinės.

 

Kameros kampe – plastmasinis indas (pokario metais būdavo metalinis), kalinių vadinamas „paraša“, kuriame jie buvo priversti atlikti gamtinius reikalus, nes Stalino režimo metais suimtieji tik kartą per dieną buvo vedami į tualetą. Išnešti „parašą“ buvo leidžiama tik kartą per dieną. Kitu metu kaliniai turėdavo kęsti jos skleidžiamą kvapą.

 

Visose kamerose nuolat degdavo šviesa. Suimtiesiems nuo 7 val. ryto iki 22 val. buvo draudžiama miegoti. Naktimis suimtieji taip pat nepailsėdavo, nes, kaip buvo įprasta Stalino režimo metais, buvo vedami tardyti. Išsekinti žmogų neleidžiant jam pailsėti, išsimiegoti, o po to priversti „prisipažinti“ – vienas dažniausiai taikytų kankinimo būdų.

 

Kameroje atlikti polichrominiai tyrimai rodo, kad ji buvo perdažyta net 18 kartų. Žinoma, tai buvo daroma ne dėl grožio ar švaros, o norint paslėpti kalinių paliktus įrašus. Dabartinė kameros spalva – viena seniausių, taip kalėjimas buvo išdažytas jį įsteigus. 

 

Kamera Nr. 5. Joje eksponuojami sukarpytų dokumentų maišai. Šiuos dokumentus KGB darbuotojai sunaikino 1990–1991 m., prieš išsikraustydami iš pastato. Dalis dokumentų buvo suplėšyta, sudeginta, išvežta į Rusijos archyvus. Vis dėlto nemažai dokumentų (per 200 tūkst. tomų) išliko ir yra saugomi Lietuvos ypatingajame archyve. 

 
 

KGB darbuotojų 1990–1991 metais sunaikinti dokumentai

Kamera Nr.9. Joje atkurtas septintojo–devintojo dešimtmečių kameros vaizdas. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas tuo metu jau buvo palaužtas, tačiau KGB vidaus kalėjime toliau buvo kalinami kitaminčiai, kovotojai dėl žmogaus teisių. Tuo metu kaliniai gaudavo šiokią tokią antklodę, pagalvę, patalynę. Ant spintelės – autentiški kalėjimo indai. Eksponuojami kalinio rūbai – šio kalėjimo kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko dovana. Tokiais drabužiais vilkėjo kaliniai atlikdami bausmę sovietiniuose ypatingojo režimo lageriuose ir kaliniai mirtininkai. Šiame, KGB vidaus kalėjime, kuriame suimtieji buvo laikomi tik iki vadinamojo teismo, jie vilkėjo savais drabužiais.

 

Kamera Nr. 11. Čia įrengta parodėlė „DIEVUI IR TĖVYNEI“, skirta represuotiems Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkams. Dalis jų buvo apkaltinti dalyvavimu partizaninėje kovoje, partizanams teikta pagalba ar religiniais patarnavimais, bet dauguma – tiesiog antisovietine propaganda. Iš viso sovietinės okupacijos metais buvo represuota apie 20 proc. dvasininkų, apie 30 proc. buvo operatyvinėje įskaitoje. Iš nepaklusnių kunigų buvo atimami registracijos pažymėjimai, mažinamos pastoracinės veiklos galimybės. Nepaisant visų suvaržymų, dalis kunigų pasiaukojamai dalyvavo ganytojiškoje veikloje už Lietuvos ribų – Sibire, Vidurinėje Azijoje, teikė religinius patarnavimus ten atsidūrusiems tautiečiams; kiti aktyviai dalyvavo ginant tikinčiųjų ir žmogaus teises, leido ir platino pogrindinę spaudą.

 

Koridoriaus gale lankytojai pamatys 2000 m. įsigytą eksponatą – Lukiškių kalėjimo kameros duris, kurios tarsi simbolizuoja tolesnį suimtųjų kelią į kitus sovietinius kalėjimus ir gulago lagerius.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”