LGGRTC LOGO

VYTAUTO APYGARDA

Prieš 60 metų, 1945 m. rugpjūčio mėn., buvo įkurta Vytauto apygarda

Kazanas.jpg (14391 bytes)

Vytauto apygarda buvo stipriausia ir aktyviausia Šiaurės Rytų Lietuvos srityje. Būtent čia partizaninis judėjimas prasidėjo anksčiausiai, nes čia pirmiausia ir įžengė Raudonoji armija. Jau 1944 m. rugpjūčio 15 d. naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą ir bandė išvaduoti enkavėdistų suimtus žmones. Tų pačių metų rudenį aktyvūs organizaciniai procesai vyko Zarasų, Utenos ir Švenčionių apskrityse. Prie apygardos kūrimo ištakų buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu – Antazavės miškuose jie subūrė Lokio rinktinę, kurios štabas suformuotas gruodžio mėnesį.

Švenčionių apskrityje 1944 m. spalio 22 d. Tigro rinktinės susikūrimą inicijavo ir pirmuoju vadu tapo Lietuvos laisvės armijos narys Leonas Vilutis-Arūnas. Tą pačią dieną buvo suformuotas štabas, kurio viršininku tapo Jeronimas Bulka-Deimantas. Tigro rinktinės veiklos rajonas – Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskritys. 1944 m. lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko susirėmimas su NKVD kariuomene. Mūšis buvo sėkmingas, partizanai pasitraukė be nuostolių. Mūšiui vadovavo ltn. Jonas Gimžauskas-Beržas. Paskatinti sėkmės, partizanai, vadovaujami Jono Tumėno, užpuolė Utenos aps. Alantos miestelį, sudegino vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų. 1945 m. pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus. Buvo suimtas Tigro rinktinės vadas L. Vilutis-Arūnas. 1945 m. kovo 10–12 d. Labanoro girioje, netoli Kiauneliškio geležinkelio stoties vyko kautynės. Žuvo 83 partizanai. Po šių netekčių Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų. NKVD pareigūnai suėmė Tigro rinktinės vadą kpt. Benediktą Kaletką-Kęstutį, štabavietės globėją rinktinės kapelioną Kirdeikių kun. Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą, iš viso 9 partizanų vadus.

1945 m. birželio 15 d. naujojo Tigro rinktinės vado Jono Kimšto-Dobilo nurodymu Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta nauja Šarūno rinktinė, jos vadu tapo Vladas Mikulėnas-Lubinas, Liepa, štabo viršininku paskirtas Vytautas Pakštas-Vaidila, Naras, žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku – P. Zinkevičius-Aitvaras, Kalvis. Šarūno rinktinė leido laikraštėlį „Pogrindžio žodis“.

Iškilus būtinybei kurti partizanų rinktinių veiksmus koordinuojantį ir veiklos rajonus nustatantį partizanų štabą, 1945 m. rugpjūčio mėnesį Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai nutarė įkurti Vytauto apygardą. Vadu tapo J. Kimštas-Dobilas, Žalgiris, Žygūnas. Jam tapus Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadu, Vytauto apygardai pradėjo vadovauti V. Mikulėnas-Lubinas. Štabo viršininku paskirtas Pranas Zinkevičius-Skudutis. Apygardai priklausė trys rinktinės: Tigro, veikusi Švenčionių apskrityje, Lokio, veikusi Zarasų ir Baltarusijos Svyrių apskrityse, bei Šarūno, veikusi Utenos apskrityje ir Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiuje. 1945 m. liepos–gruodžio mėn. skaudūs smūgiai ištiko Šarūno rinktinę. Per šį laikotarpį nukauta 362 partizanai. Iš štabo pareigūnų liko gyvas tik V. Pakštas-Vaidila. 1946 m. birželio mėnesį vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurta Liūto rinktinė, jos vadu tapo V. Pakštas-Vaidila, o nuo rugpjūčio – Vincas Kaulinis-Miškinis.

Lietuvos kariuomenės kapitonas Afanasijus Kazanas

Mikulen.jpg (13096 bytes)

Vladas Mikulėnas-Lubinas

Rezoliuciją, raginančią visus Lietuvos partizanus jungtis į apygardas, paskelbė ir 1945 m. rugsėjo 16 d. įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK). Pagal šią rezoliuciją Utenos, Zarasų, Panevėžio, Rokiškio ir Ukmergės apskritys turėjo sudaryti 5-ąją apygardą. Šis dokumentas jau post factum patvirtino LLA Vytauto apygardos sudarymą, tačiau tarp Vytauto apygardos štabo ir LIK’o nebuvo jokio ryšio.

1945–1946 m. pradžioje Vytauto apygarda buvo vadinama 4-ąja LLA Vytauto apygarda. 1946 m. vasario mėnesį žlugus Šiaurės Lietuvos LLA, ji tapo 3-ąja LLA apygarda. 1948 m. gegužės mėnesį buvo suformuluotas aiškus apygardos pavadinimas – Lietuvos Partizanų (LP) Šiaurės Rytų Lietuvos srities 3-ioji Vytauto apygarda. 1946 m. sukūrus sričių organizaciją Vytauto apygarda kartu su Vyties, Algimanto apygardomis įėjo į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų, Karaliaus Mindaugo) sritį.

Vytauto apygardai vadovavo Jonas Kimštas-Dėdė, Dobilas, dėdė Jonas, Aukštaitis, Žalgiris, Žygūnas (1945 08, 1946 10–1947 06), Vladas Mikulėnas-Lubinas (1945 09–1945 12), Bronius Zinkevičius-Artojas (1945 12–1946 10), Vincas Kaulinis-Miškinis (1947 06–1949 03), Bronius Kalytis-Siaubas (1949 03–1951 12). Apygarda leido laikraščius „Aukštaičių kova“ (1945–1952) ir „Laisvės šauklys“ (1946–1950). Rinktinės leido savo leidinius, spausdino atsišaukimus.

Visą apygardos gyvavimo laiką nesiliovė MGB ardomoji veikla, pasitelkiant išdavikus, agentus smogikus ir panaudojant kitus metodus. Nors ir patyrę daug netekčių, partizanai 1947–1949 m. veikė dar labai aktyviai: nevengė atvirų išpuolių, spausdino atsišaukimus, nukreiptus prieš kolektyvizaciją. 1947 m. Vytauto apygardoje buvo apie 900 partizanų. Nepaisant įvairių sunkumų apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys. 1950–1951 m. – nesėkmių ir išdavysčių metai. 1951 m. gruodžio 20 d. apgaule į MGB organizuotą susitikimą buvo įvilioti apygardos vadas Br. Kalytis-Siaubas, Liutauras ir Mykolas Urbonas-Liepa. Smogikų vedami partizanai bandė susisprogdinti (turėjo už nugaros pasirišę granatas), bet buvo nuginkluoti ir perduoti MGB. Jau po dviejų dienų jie išdavė Molėtų miškuose esantį bunkerį, kuriame žuvo šeši partizanai. Tarp jų buvo ir Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Paskutinieji apygardos štabo pareigūnai buvo izoliuoti nuo centrinės vadovybės, dezinformuoti. 1952 m. pradžioje Vytauto apygardos štabas nustojo egzistavęs. Užverbuotas Br. Kalytis-Siaubas tapo agentu smogiku ir padėjo naikinti likusius apygardos partizanus. 1953 m. Vytauto apygardos teritorijoje tebuvo likę šešių būrių likučiai – apie 20 partizanų.

Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas sėkmingai slapstėsi iki 1965 m. Kitas partizanas, slapstęsis iki pat savo mirties, buvo Stasys Guiga-Tarzanas. 33 metus jis išgyveno pas Oną Činčikaitę (Činčikų k., Švenčionių raj.). Slėpėsi jos klėtelėje ir nesiliovė tikėjęs laisva Lietuva. 1986 m. žiemą peršalęs S. Guiga mirė. Iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę vos ketveri metai.

bendražygiai

Dar bendražygiai… Jonas Kimštas-Žalgiris, Dobilas (kairėje) ir Vincas Kaulinis-Miškinis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Memorialinis departamentas

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-08-30
Pasiūlymai ir pastabos - Daiva Judeikytė

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras