LGGRTC LOGO

SERGIJUS STANIŠKIS-LITAS, ANTANAITIS, VILTIS

2003 m. vasario 3 d. sukanka 50 metų, kai Prienų šile esančiame bunkeryje žuvo LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas, Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) srities vadas majoras SERGIJUS STANIŠKIS-LITAS, ANTANAITIS, VILTIS

Staniškis

Sergijus Staniškis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Marijampolės realinę gimnaziją. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas medaliu, kurį gavo Karo mokyklos baigimo (1923 m. spalio 15 d.) proga. Prieš akis atsivėrė viliojanti tarnyba kavalerijoje. Jaunesniojo leitenanto laukė pirmasis paskyrimas į Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-ąjį ulonų pulką, kuris buvo dislokuotas Kaune, paskui Vilkaviškyje, o nuo 1926 m. – Alytuje. Vėliau perkeltas į Lietuvos didžiojo etmono Janušo Radvilos 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune.

Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, Antanaitis, Viltis

 
Čia gabus karininkas sparčiai kilo tarnybos laiptais. Mėgo jį bičiuliai ir valdiniai, nepeikė viršininkai. 1938 m. buvo paskirtas kavalerijos lektoriumi į Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo mokyklą, eskadrono vadu. 1940 m. atleistas iš karo tarnybos kaip nepatikimas, persikėlė į Kauno apskrities Šatijų kaimą. 1941 m. birželio 14 d. pabėgo nuo trėmimo. Kiek žinoma iš brolio Antano Staniškio pasakojimų, Sergijus politinėje veikloje vokiečių okupacijos metais nedalyvavo, nors domėjosi pogrindžio spauda, buvo informuotas apie VLIK’o planus. Jo ūkyje 1942–1943 m. slapstėsi gestapo ieškoma giminaitė – aktyvi rezistentė. Jis nuolat klausėsi radijo pranešimų iš užsienio, sekė karo veiksmų eigą visame pasaulyje. Niekuomet nepasitikėjo vokiečiais, piktinosi jų brutalumu, ypač žydų žudynėmis.

Artėjantis frontas vertė kiekvieną rūpintis savo saugumu. Kariškiui bėglio kelias reiškė negarbingą pasitraukimą iš kovos lauko, priesaikos Tėvynei sulaužymą. S. Staniškis buvo tvirtai apsisprendęs tarnauti Lietuvai. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Čia sub ūrė pirmuosius partizanus ir, manoma, jiems vadovavo Palių kautynėse 1945 m. vasarą. 1945 m. S. Staniškis paskirtas A, vėliau – Dainavos apygardos vadu. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms ir įsteigus Pietų Lietuvos partizanų (PLP) sritį, S. Staniškis 1946 m. balandžio 9 d. paskirtas šios srities štabo operatyvinio skyriaus viršininku, liepos mėn. – štabo viršininku. Būdamas juo labai sunkiomis sąlygomis parengė naujus mobilizacijos nurodymus. 1946 m. balandžio 23 d. dalyvavo Punios šile paskelbiant PLP srities vadų deklaraciją. 1947 m. rugsėjį paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, o gruodį – Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į Vyriausiąją vadovybę, tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš Adolfo Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties. 1951 m. parengė LLKS drausmės statuto projektą. Iki 1952 m. vasaros dar kontroliavo padėtį srityje, per Tauro apygardą palaikė ryšius su Jūros srities vadovybe, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės. 1952 m. sausio 29 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas S. Staniškį paskyrė savo pavaduotoju, tačiau dėl MGB agentų veiklos nutrūko ryšiai ne tik su LLKS vadovybe, bet ir srities vadovybe. Suimtas ir užverbuotas Dainavos apygardos štabo pareigūnas Albinas Stanaitis-Briedis parodė emgėbistams S. Staniškio bunkerį. 1953 m. vasario 3 d. MGB kariuomenė trimis žiedais apsupo bunkerį ir pareikalavo pasiduoti. S. Staniškis sunaikino visus dokumentus, ryšių aparatūrą, supjaustė savo batus ir nusišovė. Žuvusiojo kūnas buvo nuvežtas į Kauno MGB.

Net visko matę čekistai stebėjosi bunkerio konstrukcija. Tik žmogus, gerai išmanantis karo inžineriją, gal dar nepamiršęs jaunystėje įvaldytų skautybės pagrindų, galėjo vidurmiškio glūdumoje taip sumaniai įrengti dviejų aukštų bunkerį. Devynerius metus partizanauti S. Staniškis sugebėjo tiktai dėl sumanios konspiracijos: ryžtingai nutraukė ryšius su šeima ir giminėmis, pakeitė išvaizdą – atrodė panašus į pagyvenusį ūkininką, nešiojo tik civilius drabužius, buvo su ūsais. Net septynerius metus čekistai nesugebėjo nustatyti jo tapatybės. Partizanai ir gyventojai jį vadino Tėvuku.

1997 m. gruodžio 17 d. S. Staniškiui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis ir jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

partizanai

Pietų Lietuvos partizanų vadai. Iš kairės: S. Staniškis-Litas, J. Lukša-Skirmantas, V. Garmus-Pavasaris, V. Daunoras-Kelmas

 

Tekstas parengtas remiantis leidiniais: N. Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 1998 ir Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998), Vilnius, 1999.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Memorialinis departamentas  

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-01-30
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras