LGGRTC LOGO

PANAROS KAUTYNĖS

Lukošiūnas su žmona

1945 m. vasario 28 d. Alytaus apskrityje, Merkinės valsčiuje, Panaros kaime, vyko didelio masto kautynės tarp NKVD kariuomenės 298-ojo šaulių pulko 4-osios kuopos kareivių ir MYKOLO LUKOŠIŪNO-JUOZAPAVIČIAUS (LUKOŠIAUS, NEMUNO) būrio.

Kautynėse dalyvavo taip pat ir Siaubo, Aušros, Karvelio partizanų būriai (NKVD sk. pranešime nurodoma iki 250 partizanų).

Pasak NKVD generolo pranešimo, kautynėse, trukusiose 6 valandas, žuvo 37 partizanai.

Panaros mūšyje žuvo

Leitenantas Mykolas Lukošiūnas su žmona

partizanų vadas MYKOLAS LUKOŠIŪNAS-JUOZAPAVIČIUS (LUKOŠIUS, NEMUNAS), g. 1906 m.,
BRONIUS TAMULEVIČIUS, g. 1924 m.,
JUOZAS LAZAUSKAS-LIEPA, g. 1919 m.,
VACLOVAS KLEINATAUSKAS, g. 1918 m.

Iš Vytauto Nanartonio atsiminimų:

„Kai apie 9 valandą žvalgai pranešė, kad nuo Merkinės atvažiuoja priešo daliniai, stai-giai nuskambėjo įsakymas: priešui priartėjus, užimti nurodytas pozicijas. Į kitus tris vienkiemius, kuriuose buvo apsistoję būrio skyriai, ėjo siauras negilus slėnis. Dviem skyriams (viename iš jų buvau ir aš) buvo įsakyta ginti šio slėnio priekinę ribą, saugoti kairįjį būrio sparną. Mūšis įvyko lygumoje.

Užgrojo ugnies maršą mūsų 17 kulko-svaidžių ir šautuvų. Tikėjomės, kad rusai pasitrauks. Po valandą trukusių kautynių pama-tėme, kad priešo pajėgų vis daugėja ir jos bando mus supti. Gavom įsakymą – atsišaudant trumpais perbėgimais trauktis Vilkiautinio kaimo link, arčiau Žaliamiškio. Traukiantis priešo snaiperiai nukovė kelis mūsų būrio kovotojus. Pragariška ugnis tęsėsi visą dieną, kol iš lėto judėjome Žaliamiškio link. Priešo dalinių vis daugėjo. Trauktis trukdė pavasario atlydys. Kojos klimpo į žemę, visi kapstėsi purve. <…>

Vadas Lukošius bėgo nuo vieno skyriaus prie kito duodamas įsakymus. Vienintelė mūsų priedanga buvo akmenų krūsnys (jų tuose laukuose buvo gana daug). Purvas arimuose kibo prie batų ir drabužių. Nebuvo laiko žiūrėti, kur krenti, kaip ritiesi ar šliauži. Svarbiausia – saugoti ginklus nuo purvo.

Kairiajam skyriui artinantis prie Žaliamiš-kio, užgrojo kulkosvaidžiai. Pamanėme, kad priešas suspėjo mus atkirsti nuo miško, bet pastebėjome, jog ugnis nutaikyta į mūsų pusę.

O buvo taip. Lazdijų rajone prie Trako miško buvo įsikūręs Šventežerio skrajojantis partizanų būrys. Kažkas iš mūsų ryšininkų pranešė jiems (ir dabar dar nenustatyta kas), kad čia vyksta smarkios kautynės. Karvelis įsakė savo būriui vykti į pagalbą. Jie susėdo į šešetą dvikinkių rogių, kiekvienose po šešis partizanus ir vieną kulkosvaidį. Po pietų jie atvažiavo pas ūkininką Antaną Žėką, gyvenantį prie Žaliamiškio. Antosė Žėkaitė-Aleksonienė buvo mūsų ryšininkė, ji informavo Karvelį apie kautynes. Karvelis užėmė pozicijas ir atidengė ugnį į mūsų priešą. Taigi mes tik vėliau sužinojome, kad čia visi savi, atvykę mums į pagalbą. Vienas šventežeriškis žuvo. Kai Karvelio būrys neleido priešui mūsų apsupti ir atkirsti būrio, besitraukiančio Žaliamiškio link, pasukome Vilkiautinio, Liepiškių kryptimi. Centrui vadovavo Juozas Slauta-Aušra, dešiniajam sparnui – Jonas Marcinonis-Martynas, kairiajam kulkosvaidžių – Nainys.

Jau temstant susirinkome Vilkiautinio kaimo gale, Liškiavio ežero pakrantėje, pasitarti ką toliau daryti. Šaudymas buvo lyg ir aptilęs. Buvo sukviesti skyrių vadai ir pašauktas būrio vadas Lukošius. Pastarasis perbėg-damas slėnį į mūsų pusę buvo mirtinai sužeis-tas. Matyt, atsitiktinės kulkos, nes patamsyje bėgantysis kaip taikinys negalėjo būti matomas. Tada būrio vadovavimą perėmė Aušra. Surinkome nukautuosius (jų buvo šeši, dar vienas žuvęs iš Karvelio būrio – septintasis). <…>

Tą patį vakarą perėmęs būrio vadovavimą, Aušra įsakė trauktis į Snaigupės kaimą, kuris savo miškais jungėsi su Puščios miškais.

Mes tą atstumą, nors labai išvargę, per nak-tį įveikėme, įsitaisėme miško pakraštyje stebėti, kas bus toliau. Paryčiais išstatę sargybą, pasi-kloję eglišakių, kritome miegoti kaip negyvi. <…>

Kiek žuvo priešų, sunku pasakyti Jų mašinos buvo sustatytos ant plento. Žuvusiuosius rinko patys rusų kariai, krovė į roges, atsivarę vietinius žmones, vežė prie mašinų. Vežėjai tuomet neskaičiavo, tik apytikriai sprendė, kad jų buvo apie 70, kiti sakė, kad per 100.

Šis mūšis – vienas iš didesnių partizanų kautynių Dzūkijos krašte“.

Iš knygos „Dainavos partizanų takais“

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-03-17
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras