LGGRTC LOGO

2004 m. kovo 6 d. minime laikinai ėjusio Dainavos apygardos vado pareigas
BENEDIKTO LABENSKO-KARIŪNO,
Kazimieraičio rinktinės vado VACLOVO VOVERIO-ŽAIBO,
Kazimieraičio rinktinės štabo viršininko VIKTORO KAZLAUSKO-VANAGO ir
būrių vadų JONO KAZLAUSKO-ŠERMUKŠNIO, PETRO ŠILANSKO-LABUČIO
55-asias žuvimo metines 

1948 m. rudenį Dainavos apygardos (DA)vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas Dainavos partizanų apygardos vadavietę perkėlė į Daugų valsčių, Kalesninkų mišką, Geležinio Vilko grupės veikimo teritorijoje.

Išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą vadovauti apygardai jis pavedė Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labenskui-Kariūnui, kuris į apygardos štabo vadavietę atvyko jau žiemos pradžioje. Tų pačių metų rudenį į Dainavos apygardos štabą buvo infiltruoti du MGB agentai – Kostas Kubilinskas (garsus LSSR poetas, agentas Kapsas) ir Adolfas Skinkys. Jie kartu su Dainavos apygardos štabo nariais gyveno Kalesninkų miško bunkeriuose. Agentai, likę bunkeryje su B. Labensku-Kariūnu, 1949 m. kovo 7 d. nušovė jį miegantį (K. Kubilinskas šovė pirmas, A. Skinkys, kaip mokė emgėbistai, iššovė kontrolinį šūvį). Nuskubėję į Alytų jie išdavė tame pačiame Kalesninkų miške įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. MGB kariuomenė keliais žiedais apsupo bunkerį. Iš jo iššokęs rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas ir vieno būrio vadas Jonas Kazlauskas-Šermukšnis mėgino prasimušti iš apsupties, bet žuvo. Bunkeryje driokstelėjo sprogimas. Manoma, kad iš anksto užminuotą vadavietę susprogdino joje buvę Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas Viktoras Kazlauskas-Vanagas ir būrio vadas Petras Šilanskas-Labutis. Čekistų darytoje nuotraukoje buvo matyti prie žeminės bandžiusių prasiveržti Žaibo ir Šermukšnio kūnai, o greta jų į brezentą suvynioti sprogimo sudraskyti Vanago ir Labučio kūnai. Visų žuvusiųjų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB būstinės kieme. Jų užkasimo vieta nėra žinoma.

Artimiausias Žaibo draugas, vėliau tapęs Dainavos apygardos vadu, alytiškis Lionginas Baliukevičius-Dzūkas savo dienoraštyje aprašo tuos tragiškus įvykius Kalesninkų miške: „ – Baigta!.. Ties Žemaitėliais žmonės girdėjo sprogimus ir šaudymus. Pasakoja, kad rado mūsų bunkerius… Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O galbūt abudu kartu? … Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervinęs ir ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas… Ko nors tikresnio niekas nežino. Vien tik gandai… Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi: – Ar negalėjo Kapsas (K. Kubilinskas) ir Vilnis (A. Skinkys) nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?.. Grįžtam į bunkerį visiškai sukvailinti. Žinom tik tiek, kad rado abu mūsų bunkerius: vieną pirmiau, o antrą vėliau… Pradedu analizuoti Kapsą ir Vilnį ir vis tiek negaliu jokiu būdu tuo patikėti… Ar Vilnis buvo visam tam pasiryžęs? Sunku pasakyti, tačiau dabar man atrodo, kad jis buvo silpnavalis… Aš vis dar galvoju apie Kapsą ir Vilnį ir vis dar negaliu sutikti su tuo, kad jie galėtų būti išdavikai, kurie nužudė miegantį Kariūną… Kitą dieną sueinam su Kregžde ir Viesulu. Vadinasi, Viesulas gyvas! Sužinom, kad gyvas ir Žilvitis… ryžtamės važiuoti į įvykio vietą... Štai toji vieta, kur buvo Žaibo bunkeris. Dabar juoduoja duobė ir aplink suverstos smėlio krūvos. Ieškom kraujo pėdsakų, galbūt rasim tą vietą, kur, išsiveržę iš bunkerio, kovojo mūsiškiai… Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi?… stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija… Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! Einam prie savojo bunkerio, esančio per kilometrą nuo Žaibo bunkerio. Keista – pėdsakų čia daug mažiau… Lubos įsmukusios į vidų. Aišku, kad bunkerį išsprogdino patys rusai… Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus…Toliau mąstau, kas Kapsą galėjo paveikti. Galėjo jis pasakyti tokiam Mieželaičiui, kuriuo taip pasitikėjo… Žinoma, galėjo būt ir kitaip. Bet kaip ten bebūtų, progą savo išdavystei pradėti jie surado labai gerą… Tokios didelės niekšybės, tokios velniškos klastos mes jokiu būdu negalim suprasti. Kokie žmonės pagaliau jiedu turėjo būti“.

1949 m. kovo 7 d. žuvo:

Labenskas

Benediktas Labenskas-Kariūnas, Jono, g. 1918 m. Papėčių k., Lazdijų vlsč., Seinų aps. Baigė Lazdijų gimnaziją. Mokydamasis joje rašė eilėraščius į Lietuvos laikraščius. 1938 m. išmėgino plunksną literatūros kritikoje. 1939 m. įstojo į Karo mokyklą Kaune. Daug rašė į „Trimitą“, „Kariūną“ ir „Jaunąjį ūkininką“. Baigus Karo mokyklą, jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1943 m. įstojo į Vilniaus lietuvių statybos batalioną, su kuriuo buvo išsiųstas į Rytų frontą. Pateko į rusų nelaisvę, buvo išvežtas į Komsomolsko statybas. Po pusantrų metų paleistas, grįžo į Lietuvą ir 1945 m. tapo partizanu. Vadovavo partizanų būriui, 1947 m. rugsėjo pabaigoje paskirtas DA Šarūno rinktinės vadu, 1948 m. pabaigoje jam perduotos DA vado pareigos.

1999 m. (po mirties) B. Labenskui-Kariūnui pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais jam suteiktas pulkininko laipsnis.

2000 m. išleista jo jaunystės dienų poezijos ir prozos rinktinė „Žygiuojanti tauta“.

Benediktas Labenskas-Kariūnas

 

Vaclovas Voveris-Žaibas, g. 1922 m. Bakaloriškių k., Onuškio vlsč., Trakų aps. Vokiečių okupacijos metais buvo Bakaloriškių kaimo savisaugos būrio organizatoriumi ir vadovu. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai išėjo partizanauti. Geležinio Vilko grupės, veikusios Alytaus apskrities Daugų ir Alovės valsčiuose, vadas. 1948 m. rugsėjį buvo paskirtas DA Kazimieraičio rinktinės vadu, o tų pačių metų lapkričio mėnesį ir DA vado pavaduotoju. Vadovavo 28 kautynėms.

1950 m. (po mirties) V. Voveris-Žaibas apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. 1997 m. (po mirties) pripažintas Kario savanorio statusas. Tais pačiais metais apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.

Viktoras Kazlauskas-Vanagas, g. 1920 m. Daugailių vlsč., Alytaus aps. Mokytojas. Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas, vėliau Kazimieraičio rinktinės štabo viršininkas.

Kazimieraičio rinktinė

Kazimieraičio rinktinės partizanai. Pirmoje eilėje Viktoras Kazlauskas-Vanagas (kairėje) ir Vaclovas Voveris-Žaibas

Kazlauskas Šilanskas

Jonas Kazlauskas-Šermukšnis, Juozo, g. 1919 m. Varlių k., Onuškio vlsč., Trakų aps. Baigė Dusmenų pradinę mokyklą. Ūkininkavo tėvų ūkyje. Partizanas nuo 1944 m., 1948 m. vasarą paskirtas Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko grupės vadu.

1997 m. (po mirties) J. Kazlauskui-Šermukšniui pripažintas Kario savanorio statusas. 1999 m. jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.

Petras Šilanskas-Labutis, Urbono, g. 1912 m. Skabeikių k., Daugų vlsč., Alytaus aps. Baigė Skabeikių pradžios mokyklą. Ūkininkavo tėvų ūkyje. Nuo 1933 m. tarnavo Alytaus Kunigaikštienės Birutės 2-ajame ulonų pulke. Vokiečių okupacijos metu buvo Kančėnų, Skabeikių, Vaikantonių ir Rakščios kaimų seniūnas. Gelbėjo savo krašto ūkininkus nuo vokiečių represijų. Partizanas nuo 1944 m., 1945 m. paskirtas Geležinio Vilko grupės vado V. Vaclovo-Žaibo pavaduotoju.

Jonas Kazlauskas-Šermukšnis Petras Šilanskas-Labutis stovi pirmas iš kairės

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-04-08
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras