LGGRTC LOGO

VINCAS KAULINIS-MIŠKINIS

Miškinis

2004 m. kovo 27 d. minime
Vytauto apygardos vado
Vinco Kaulinio-Miškinio
ir jo bendražygių
Alberto Guobužo, Alfonso Bivainio, Broniaus Bivainio, Domo Siručio, Vytauto Pakalnio ir Nabralio Valančiūno

žūties 55-asias metines.

1944 m. rudenį ir 1945 m. pradžioje būsimosios Vytauto apygardos teritorijoje šiaurės rytų Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, formavosi partizanų rinktinės, pavieniai būriai. 1945 m. pavasarį susikūrusios Sakalo, Šarūno ir Gedimino rinktinės buvo išblaškytos gausių enkavėdistų pajėgų.

Masinio NKVD dalinių siautimo sąlygomis 1945 m. rugpjūčio mėnesį iš išlikusių Liūto, Lokio ir Tigro rinktinių, veikusių Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse, buvo suformuota 3-ioji LLA Vytauto apygarda, kuriai iki 1947 m. pavasario vadovavo Jonas Kimštas-Dobilas, Žalgiris. J. Kimštui išvykus užmegzti ryšių su Vakarų srities partizanais, apygardai trumpai vadovavo Vladas Mikulėnas-Lubinas, kuris žuvo išduotas 1945 m. gruodžio 1 d. Biliakiemio kaime. Po V. Mikulėno apygardos vadu tapo Bronius Zinkevičius-Kalvis, Skudutis, Artojas, kuris vietoj išblaškytos Šarūno rinktinės įkūrė Liūto rinktinę. Liūto rinktinės vadu B. Zinkevičius iš pradžių paskyrė Vytautą Pakštą-Narą, Vaidotą, tačiau netrukus pervedė jį dirbti į apygardos štabą, o naujuoju rinktinės vadu 1946 m. rugpjūčio 25 d. paskyrė Vincą Kaulinį-Miškinį, Utenį. Jo iniciatyva rinktinėje buvo suformuotos trys kuopos.

1946 m. spalio 1 d. Sudalaukio kaime žuvo Vytauto apygardos vadas B. Zinkevičius-Artojas. Gana ilgai naujasis apygardos vadas nebuvo paskirtas, nes srities vadas J. Kimštas-Žalgiris buvo užsiėmęs partizanų centralizacijos klausimais, be to, atėjusi žiema laikinai paralyžiavo partizaninį sąjūdį, nutrūko ryšiai tarp partizanų junginių.

1947 m. vasarą J. Kimštas Vytauto apygardos vadu paskyrė buvusį Liūto rinktinės vadą V. Kaulinį-Miškinį, Utenį. Liūto rinktinės vado pareigas pradėjo eiti Jonas Morkūnas-Viesulas, Šiaurys, Vėjas, žuvęs 1949 m. rugsėjo 28 d.

Vincas Kaulinis gimė 1912 m. Utenos apskrities Biliūnų kaime. 1937 m. baigė policijos mokyklą, buvo policijos vachmistras, 1941 m. sukilimo dalyvis, vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku, nuo 1944 m. – partizanas.

partizanai

Vincas Kaulinis-Miškinis (sėdi pirmas kairėje) su Vytauto ir Algimanto apygardų partizanais

Tapęs apygardos vadu jis padėjo daug pastangų kurdamas organizacines apygardos struktūras, vadovaudamas rinktinių veiklai (tuo metu Vytauto apygardoje kovojo maždaug 900 partizanų). Šis darbas vyko nenutrūkstamai, nes, vos suformavus štabus, ateidavo žinia, kad jie jau sunaikinti, o trūkstant pareigūnų apygardos štabo darbuotojams dažnai teko eiti ir rinktinių štabų darbuotojų pareigas. Tačiau energingo vado pastangomis apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys.

Nuo pat antrosios sovietų okupacijos čekistai pradėjo V. Kaulinį medžioti. 1945 m. spalio 1 d., išduotas savo globotinio Nikolajaus Smerdovo, V. Kaulinis su kovos draugais buvo apsuptas Kaliekių kaime. Tąkart pavyko ištrūkti iš čekistų padegto namo.

1946 m. kovo 19 d. V. Kaulinį su 7 partizanais spec. preparatu apnuodijo geležinkelio darbininkas Vincas Samavičius, tačiau O. Kutkaitės ir A. Vaškelio sumanumu ir rizika partizanai buvo išgelbėti.

Norėdami išsiaškinti partizanų vado slapstymosi vietas čekistai nuolat siuntinėjo į jo veiklos rajoną įvairius savo šnipus bei provokatorius – medicinos seseles, kurios vežiojo vaistus, žadėjo parūpinti ginklų ar šaudmenų.

1947 m. vasarą Vytauto ir Algimanto apygardų vadai buvo pakviesti į partizanų vadovybės pasitarimą Vilniuje ir vos ne vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio-Erelio paspęstų spąstų. Tik įšokęs į Nerį ir nuplaukęs pasroviui kelis kilometrus V. Kaulinis ištrūko iš čekistų nagų. Iš dalies V. Kaulinio pastangomis Aukštaitijoje buvo atskleista išdavikiška profesoriaus J. Markulio veikla. Po šio epizodo daugelis partizanų vadų pasistengė nutraukti visus iki tol buvusius ryšius su čekistų statytiniu.

1948–1949 m. V. Kaulinis daugiausia slapstėsi nuošaliame Aknystėlių kaime, Juozo Baliūno sodyboje. Su juo dažniausiai vaikščiojo partizanai Kirvis, Sauliukas, Ūsas, Šiaurys. Tuo metu partizanai jau buvo netekę daugelio savo vadų, o enkavėdistų siautimai dar labiau sustiprėjo. Miškuose ir kaimuose atsirado Sokolovo smogikų būriai, čekistai suaktyvino ir savo agentūros veiklą.

Tiek Vytauto, tiek Algimanto partizanų apygardų vadai suprato, kad reikia kurti bendrą partizanų vadovybę, kad galėtų geriau koordinuoti savo veiksmus ir taip išvengti kuo daugiau priešo smūgių. Dėl vieningo vadovavimo partizaniniam sąjūdžiui 1948 m. gegužės 10 d. jie kreipėsi į Žemaitijos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Tačiau dėl čekistų siautimo ir agentų suaktyvėjimo šie tikslai buvo sunkiai įgyvendinami.

1948 m. rudenį į Nolėnų kaimą pas giminaičius, tarsi slapstydamasis nuo sovietinio saugumo persekiojimo, atvyko Lietuvos kariuomenės pulkininkas Liudas Šimonėlis. Tame pačiame name buvo partizanų slėptuvė, kurioje tuo metu buvo ir V. Kaulinis su kovos draugais. Apie atvykusį svečią sodybos šeimininkas Alfonsas Bivainis-Klimašauskas pranešė vadui. Po keleto pokalbių V. Kaulinis parodė L. Šimonėliui vyriausiosios pogrindžio vadovybės programų projektus, klausinėjo patarimų, dalijosi patirtimi. L. Šimonėlis patarimų negailėjo, žadėjo parūpinti ginklų ir reikiamų dokumentų. Šis pulkininkas tuo metu jau buvo užverbuotas čekistų agentas, slapyvardžiu „Šilaitis“.

partizanai

Atvykęs į eilinį susitikimą su pulkininku V. Kaulinis kartu su penkiais kitais bunkeryje buvusiais partizanais Jono Šimonėlio sodyboje (Utenos apskr. Leliūnų vlsč. Nolėnų kaime) buvo apsupti dar naktį. 1949 m. kovo 24 d. rytą prasidėjo kautynės, namas užsiliepsnojo. Išbėgę į lauką partizanai pateko į kryžminę ugnį. Vieni žuvo nuo priešo kulkų, kiti nusišovė ar susisprogdino patys. Šiose kautynėse žuvo: Vincas Kaulinis-Miškinis, Vytauto apygardos vadas ir Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas, Albertas Guobužas-Šamas (g. 1928 m.) iš Gaspariškių kaimo, atlydėjęs vadą iš jo būstinės Aknystėlių kaime, broliai Alfonsas (g. 1922 m.) ir Bronius (g. 1927 m.) Bivainiai iš Luknių kaimo, ryšininkas Domas Sirutis iš Luknių kaimo, Vytautas Pakalnis (g. 1927 m.) iš Kirklių kaimo ir Napalys Valančiūnas (g. 1926 m.) iš Galelių kaimo.

Vytauto apygardos partizanai prie Miškinių sodybos Šarkių k. Rokiškio r. V. Kaulinis-Miškinis stovi pirmas iš kairės

Po V. Kaulinio-Miškinio žūties čekistai pasigyrė net Maskvai, akcentuodami šios operacijos eigą. Apygardos vado žūtis buvo labai skaudus smūgis Rytų Lietuvos partizanams ir Vytauto apygardai, iki tol netekusiai daugelio geriausių pareigūnų bei vadų. Naujuoju apygardos vadu tapo Bronius Kalytis-Siaubas, Liutauras, Leopardas, vėliau tapęs Sokolovo agentu-smogiku…

1997 m. (po mirties) Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Parengė Ričardas Čekutis

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2004-04-06
Pasiūlymai ir pastabos - CompanyWebmaster

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras