1945 m. kovo pradžioje NKVD divizija pradėjo puolimą prieš
Pušaloto, Pasvalio, Žaliosios girios partizanus Panevėžio apskrityje. Persekiojami
partizanai pasitraukė į Ažagų–Eimuliškio miškus. Apie 350 partizanų Eimuliškio
miške įsirengė tris stovyklas. Kovo 27 d. rytą jas puolė trys NKVD vidaus
kariuomenės 261-ojo šaulių pulko batalionai ir specialus dalinys (apie 800 žmonių).
Siekdami atkirsti kelius partizanams trauktis, puolimą pradėjo iš vakarų į rytus.
Pirmiausia buvo užpulta viena vietinių vyrų, daugiausia iš Dragonių k., stovykla, o
pasigirdus šūviams į pagalbą partizanams metėsi kaimynystėje stovyklavę būriai.
Mūšis prasidėjo 7 val. ryto. Tai vienoje, tai kitoje miško vietoje vyko atkaklios
kautynės. Dienos pabaigoje pasinaudodami tamsa partizanai Jokubavo mišku sugebėjo
prasiveržti Pakruojo link.
Šiame mūšyje partizanų žuvo apie 76–80 žmonių (pagal okupantus
– 120–121, paimta į nelaisvę 18–19, iš kurių 5 sužeisti; tačiau tokio
skaičiaus nepatvirtina paimti ginklai). Žuvo partizanų junginio vadai J. Blieka-Genys,
A. Bručas-Strazdelis, A. Petrauskas, partizanų būrių vadai B. Giedrikas-Švelnys,
J. Kazlauskas, K. Miknevičius, partizanai S. Baranauskas, K. Blynas, P. Dirvonauskas,
J. Janulevičius-Montė, J. Kazlauskas, L. Paliūnas, J. Pšetulskis, V.
Pašakinskas, K. Petravičius, K. Repšys, A. Šliogeris, V. Šlevas, D. Tumas-Dulkė ir
kt. Rusams atiteko 7 kulkosvaidžiai, 30 šautuvų, 5 automatai, 7 pistoletai, 34
granatos, granatsvaidis su termitiniais šoviniais, taip pat daug dokumentų. Rusų
nuostoliai nebuvo aiškūs, kadangi jie saviškius sužeistuosius bei nukautuosius
susirinko ir išsivežė mašinomis.
„– Daug tą dieną žuvo mūsiškių, – prisimena J. Juška
(mūšio dalyvis), – bet gal nemažiau žuvo ir okupantų kariaunos. Suprantama, jėgos
buvo nelygios. Jie buvo ginkluoti moderniais ginklais, po mišką šlaistėsi tanketėmis,
virš medžių skraidė sraigtasparniais, o kvartalinėse linijose buvo išsidėstę
kulkosvaidžius. Jie ir žmonių skaičiumi buvo gal 10, o gal 20 kartų pranašesni už
mus. Mums kovoje padėjo tik mūsų budrumas ir tai, kad gerai žinojome mišką –
kiekvieną kelmą, kiekvieną krūmelį. Prieš kokią valandą iki mūšio, – toliau
prisimena J. Juška, – labai žemai virš medžių viršūnių praskrido lėktuvas.
Taip, matyt, jie nustatė mūsų buvimo vietas. Jei būtume žinoję, kad mus ruošiasi
pulti kariuomenė, būtume išsisklaidę ir pasitraukę tolyn… Netrukus miško link
pradėjo važiuoti tanketės, sunkvežimiai, gurguolės, o lėktuvas vėl ėmė skraidyti
virš miško. Nebebuvo laiko slėptis, reikėjo ruoštis gynybai. Mūšis prasidėjo
ankstų rytą. Mūsiškiai į juos šaudė iš už medžių, iš už krūmų ir visą
laiką stengėsi išsiveržti iš apsupties zonos (miškas buvo apsuptas nuo Ažagų kaimo
ir Smilgių miestelio pusės). Mūšis truko iki pavakario. Išvykdami raudonieji
susirinko savo žuvusiuosius, susikrovė į sunkvežimius ir išsivežė. Mūsiškius
paliko miške.“
Po mūšio, naktį, vietiniai gyventojai bėgo į mišką ieškoti
savųjų. Per dieną miškas buvo pasikeitęs neatpažįstamai: medžiai išlaužyti,
sutraiškyti, samanos padengtos žaliomis, kulkų nuskintomis eglių šakelėmis.
Žuvusiųjų palaikai slapta buvo parvežti namo, paslėpti po šiaudais ar pridengti
medžių šakomis. Buvo laukiamas tinkamas momentas juos palaidoti. Kitų žuvusiųjų
palaikai, kurių artimieji nieko nežinojo apie įvykusį mūšį, buvo palikti miške.
Tikriausiai ne iš didelės pagarbos partizanams, bet iš baimės, kad neplistų ligos,
Smilgių miestelio valdžia įsakė vietiniams žmonėms surinkti miške likusius
žuvusiųjų palaikus ir palaidoti Dragonių kaimo kapinaitėse. 1945 m. balandžio 2 d.
kapinaitėse buvo iškastos dvi ilgos tranšėjos, į kurias buvo palaidoti miške likę
dvidešimt vieno žuvusio partizano palaikai. Žuvusių partizanų kapai visuomet buvo
prižiūrimi, sodinamos gėlės. Laikui bėgant kaimo žmonės buvo suimti, ištremti.
Nyko likusios be šeimininkų sodybos, sunyko ir kapinaitės.
1989 m. kapinaitės buvo sutvarkytos. Jose pastatytas paminklas visų
čia palaidotų 1945 m. kovo 27 d. Ažagų–Eimuliškio mūšio metu žuvusių partizanų
atminimui. |