LGGRTC LOGO

AŽAGŲ-EIMULIŠKIŲ MŪŠIS

2005 metų kovo 27 d. sukanka 60 metų, kai įvyko Ažagų–Eimuliškio mūšis

 

1945 m. kovo pradžioje NKVD divizija pradėjo puolimą prieš Pušaloto, Pasvalio, Žaliosios girios partizanus Panevėžio apskrityje. Persekiojami partizanai pasitraukė į Ažagų–Eimuliškio miškus. Apie 350 partizanų Eimuliškio miške įsirengė tris stovyklas. Kovo 27 d. rytą jas puolė trys NKVD vidaus kariuomenės 261-ojo šaulių pulko batalionai ir specialus dalinys (apie 800 žmonių). Siekdami atkirsti kelius partizanams trauktis, puolimą pradėjo iš vakarų į rytus. Pirmiausia buvo užpulta viena vietinių vyrų, daugiausia iš Dragonių k., stovykla, o pasigirdus šūviams į pagalbą partizanams metėsi kaimynystėje stovyklavę būriai. Mūšis prasidėjo 7 val. ryto. Tai vienoje, tai kitoje miško vietoje vyko atkaklios kautynės. Dienos pabaigoje pasinaudodami tamsa partizanai Jokubavo mišku sugebėjo prasiveržti Pakruojo link.

Šiame mūšyje partizanų žuvo apie 76–80 žmonių (pagal okupantus – 120–121, paimta į nelaisvę 18–19, iš kurių 5 sužeisti; tačiau tokio skaičiaus nepatvirtina paimti ginklai). Žuvo partizanų junginio vadai J. Blieka-Genys, A. Bručas-Strazdelis, A. Petrauskas, partizanų būrių vadai B. Giedrikas-Švelnys, J. Kazlauskas, K. Miknevičius, partizanai S. Baranauskas, K. Blynas, P. Dirvonauskas, J. Janulevičius-Montė, J. Kazlauskas, L. Paliūnas, J. Pšetulskis, V. Pašakinskas, K. Petravičius, K. Repšys, A. Šliogeris, V. Šlevas, D. Tumas-Dulkė ir kt. Rusams atiteko 7 kulkosvaidžiai, 30 šautuvų, 5 automatai, 7 pistoletai, 34 granatos, granatsvaidis su termitiniais šoviniais, taip pat daug dokumentų. Rusų nuostoliai nebuvo aiškūs, kadangi jie saviškius sužeistuosius bei nukautuosius susirinko ir išsivežė mašinomis.

„– Daug tą dieną žuvo mūsiškių, – prisimena J. Juška (mūšio dalyvis), – bet gal nemažiau žuvo ir okupantų kariaunos. Suprantama, jėgos buvo nelygios. Jie buvo ginkluoti moderniais ginklais, po mišką šlaistėsi tanketėmis, virš medžių skraidė sraigtasparniais, o kvartalinėse linijose buvo išsidėstę kulkosvaidžius. Jie ir žmonių skaičiumi buvo gal 10, o gal 20 kartų pranašesni už mus. Mums kovoje padėjo tik mūsų budrumas ir tai, kad gerai žinojome mišką – kiekvieną kelmą, kiekvieną krūmelį. Prieš kokią valandą iki mūšio, – toliau prisimena J. Juška, – labai žemai virš medžių viršūnių praskrido lėktuvas. Taip, matyt, jie nustatė mūsų buvimo vietas. Jei būtume žinoję, kad mus ruošiasi pulti kariuomenė, būtume išsisklaidę ir pasitraukę tolyn… Netrukus miško link pradėjo važiuoti tanketės, sunkvežimiai, gurguolės, o lėktuvas vėl ėmė skraidyti virš miško. Nebebuvo laiko slėptis, reikėjo ruoštis gynybai. Mūšis prasidėjo ankstų rytą. Mūsiškiai į juos šaudė iš už medžių, iš už krūmų ir visą laiką stengėsi išsiveržti iš apsupties zonos (miškas buvo apsuptas nuo Ažagų kaimo ir Smilgių miestelio pusės). Mūšis truko iki pavakario. Išvykdami raudonieji susirinko savo žuvusiuosius, susikrovė į sunkvežimius ir išsivežė. Mūsiškius paliko miške.“

Po mūšio, naktį, vietiniai gyventojai bėgo į mišką ieškoti savųjų. Per dieną miškas buvo pasikeitęs neatpažįstamai: medžiai išlaužyti, sutraiškyti, samanos padengtos žaliomis, kulkų nuskintomis eglių šakelėmis. Žuvusiųjų palaikai slapta buvo parvežti namo, paslėpti po šiaudais ar pridengti medžių šakomis. Buvo laukiamas tinkamas momentas juos palaidoti. Kitų žuvusiųjų palaikai, kurių artimieji nieko nežinojo apie įvykusį mūšį, buvo palikti miške. Tikriausiai ne iš didelės pagarbos partizanams, bet iš baimės, kad neplistų ligos, Smilgių miestelio valdžia įsakė vietiniams žmonėms surinkti miške likusius žuvusiųjų palaikus ir palaidoti Dragonių kaimo kapinaitėse. 1945 m. balandžio 2 d. kapinaitėse buvo iškastos dvi ilgos tranšėjos, į kurias buvo palaidoti miške likę dvidešimt vieno žuvusio partizano palaikai. Žuvusių partizanų kapai visuomet buvo prižiūrimi, sodinamos gėlės. Laikui bėgant kaimo žmonės buvo suimti, ištremti. Nyko likusios be šeimininkų sodybos, sunyko ir kapinaitės.

1989 m. kapinaitės buvo sutvarkytos. Jose pastatytas paminklas visų čia palaidotų 1945 m. kovo 27 d. Ažagų–Eimuliškio mūšio metu žuvusių partizanų atminimui.

Šaltiniai::

1. Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga.
2. K. Kasparas, Lietuvos karas, K., 1999, p. 262.
3. E. Šveistienė, „Juos priglaudė Dragonių kapinaitės“, Lietuvos Aidas, 1996 m. kovo 14 d., Nr. 51.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro
Memorialinis departamentas
 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-08-08
Pasiūlymai ir pastabos - Daiva Judeikytė

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras