 |
ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDA
|
1949 M. SPALIO-LAPKRIČIO MĖN. BUVO
PRAKTIŠKAI SUNAIKINTA ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDA. LAPKRIČIO 1-2 D. MGB KARIUOMENĖ
APSUPO ŠIMONIŲ GIRIĄ, KURIOJE BAZAVOSI VISA APYGARDOS VADOVYBĖ, IR SUNAIKINO DAUGUMĄ
ŠIOSE APYLINKĖSE BUVUSIŲ PARTIZANŲ BUNKERIŲ KARTU SU LAISVĖS KOVOTOJAIS, NEMAŽAI
PARTIZANŲ BUVO PAIMTA Į NELAISVĘ. PO ŠIŲ SMŪGIŲ APYGARDA NEATSIGAVO… |
|
Algimanto apygarda įkurta 1947 m.
gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir
Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai.
Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji.
Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami
srities vadų sąskrydžiai. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“.
Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas (1947 m. gegužė–1948 m. spalis)
ir Antanas Starkus-Montė (1948 m. spalis–1949 m. lapkričio 1 d.). 1949 m. rudenį buvo
sunaikinti apygardos ir Šarūno rinktinės štabai. 1950 m. lapkričio 25 d. srities vado
įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio
rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į
Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.
Pirmuoju Algimanto apygardos vadu tapo A. Slučka-Šarūnas. Jis gimė
1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, bažnyčios zakristijono Prano Slučkos šeimoje.
Buvo Lietuvos kariuomenės viršila, vėliau – Povilo Plechavičiaus Vietinės
rinktinės leitenantas. Troškūnų apylinkėse dar nesibaigus vokiečių okupacijai
1944 m. A. Slučka suformavo pirmąjį partizanų būrį kovai su sovietiniais
okupantais. Tapęs Algimanto apygardos vadu, griežtai ir principingai reikalavo drausmės
ir karinės tvarkos, dar būdamas rinktinės vadu rengė karines partizanų pratybas ir
teorinius užsiėmimus. |
 |
Antanas Starkus-Montė
(kairėje) ir Antanas Slučka-Šarūnas |
|
Jam vadovaujant buvo užverbuoti vertingi
partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. A. Slučka-Šarūnas aktyviai palaikė
ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją,prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų
vadovybės kūrimo.
A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio
valsčiaus Butkiškių vienkiemyje įrengtoje štabavietėje kartu su žmona Joana
Railaite-Neringa ir partizanu J. Jovaiša-Lokiu. Patekę į beviltišką padėtį, apsupti
partizanai sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir susisprogdino. Jų palaikus
emgėbistai išvežė į Kauną, tačiau jų palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma.
1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai pripažintas Kario savanorio
statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis
apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas partizanų
pulkininko laipsnis. A. Slučkai-Šarūnui 1947 m. balandžio 19 d. tapus Rytų Lietuvos
(Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, vadovavimą Algimanto apygardai perėmė A.
Starkus-Blinda, Montė. Jis gimė 1917 m. Šimonių valsčiaus Adomynės parapijoje,
Zubiškių kaime. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės.
Antanas buvo vyriausias ūkininko Juliaus Starkaus sūnus. Be jo, šeimoje dar augo
trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi Adomynės pradžios
mokykloje, o ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.
Pirmosios sovietų okupacijos metais broliai Starkai kartu su kitais
gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, šis
būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame valsčiuje. 1941 m. rudenį A. Starkus
išėjo savanoriu į vermachtą. 1944 m. pavasarį pasitraukė iš vokiečių kariuomenės
ir grįžęs į gimtinę Šimonių valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo
vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų
puolimą. Priartėjus bolševikams,A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių
apskrityje, Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių
vyrų įstojo į LLA Vanagų dalinius, iš kurių, LLA vadovybei susitarus su vokiečiais,
nemažai lietuvių išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto
Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi
keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. buvo parašiutu nuleistas Vabalninko valsčiuje,
prie Salamiesčio. Grįžęs į gimtinę, A. Starkus suorganizavo partizanų būrį,
kuriam pats ir vadovavo iki 1946 m. pavasario. |
|
 |
Būriui prisijungus prie Šarūno
rinktinės, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopai priklausė
partizanų būriai, veikę Šimonių, Kupiškio, Viešintų ir Skapiškio valsčiuose.
1947 m. birželio 30 d. A. Starkus, pakeitęs slapyvardį į Montę,
buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu. Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis
karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne
kartą išsiveržė iš rusų apsupties.
A. Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsuptas priešų
Algimanto apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Priepodo ežero. Nenorėdamas
pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Partizanų
artimieji slaptai juos atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse. 1999 m. liepos 2 d. A.
Starkui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). Tų pačių metų rugsėjo 3
d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
1949 m. lapkričio 1–2 d. Šimonių girioje ir jos apylinkėse MGB kariuomenė sunaikino
8 apygardos partizanų bunkerius, kuriuose žuvo 33 partizanai, 10 buvo suimta. Po šių
netekčių Algimanto apygardos štabas jau nebuvo atkurtas. |
Paminklas Algimanto
apygardos partizanų atminimui. Aut. skulpt. Jonas Jagėla, arch. A. Kaušinienė.
Pastatytas 1996 m. |
|
|