LGGRTC LOGO

ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDA

 

1949 M. SPALIO-LAPKRIČIO MĖN. BUVO PRAKTIŠKAI SUNAIKINTA ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDA. LAPKRIČIO 1-2 D. MGB KARIUOMENĖ APSUPO ŠIMONIŲ GIRIĄ, KURIOJE BAZAVOSI VISA APYGARDOS VADOVYBĖ, IR SUNAIKINO DAUGUMĄ ŠIOSE APYLINKĖSE BUVUSIŲ PARTIZANŲ BUNKERIŲ KARTU SU LAISVĖS KOVOTOJAIS, NEMAŽAI PARTIZANŲ BUVO PAIMTA Į NELAISVĘ. PO ŠIŲ SMŪGIŲ APYGARDA NEATSIGAVO…

Algimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“.  Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas (1947 m. gegužė–1948 m. spalis) ir Antanas Starkus-Montė (1948 m. spalis–1949 m. lapkričio 1 d.). 1949 m. rudenį buvo sunaikinti apygardos ir Šarūno rinktinės štabai. 1950 m. lapkričio 25 d. srities vado įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.

Pirmuoju Algimanto apygardos vadu tapo A. Slučka-Šarūnas. Jis gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, bažnyčios zakristijono Prano Slučkos šeimoje. Buvo Lietuvos kariuomenės viršila, vėliau – Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės leitenantas. Troškūnų apylinkėse dar nesibaigus vokiečių okupacijai 1944 m. A. Slučka suformavo pirmąjį partizanų būrį kovai su sovietiniais okupantais. Tapęs Algimanto apygardos vadu, griežtai ir principingai reikalavo drausmės ir karinės tvarkos, dar būdamas rinktinės vadu rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus.

Antanas Starkus-Montė ir Antanas Slučka-Šarūnas

Antanas Starkus-Montė (kairėje) ir Antanas Slučka-Šarūnas

Jam vadovaujant buvo užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. A. Slučka-Šarūnas aktyviai palaikė ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją,prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo.

A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje įrengtoje štabavietėje kartu su žmona Joana Railaite-Neringa ir partizanu J. Jovaiša-Lokiu. Patekę į beviltišką padėtį, apsupti partizanai sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir susisprogdino. Jų palaikus emgėbistai išvežė į Kauną, tačiau jų palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. A. Slučkai-Šarūnui 1947 m. balandžio 19 d. tapus Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, vadovavimą Algimanto apygardai perėmė A. Starkus-Blinda, Montė. Jis gimė 1917 m. Šimonių valsčiaus Adomynės parapijoje, Zubiškių kaime. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias ūkininko Juliaus Starkaus sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi Adomynės pradžios mokykloje, o ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

Pirmosios sovietų okupacijos metais broliai Starkai kartu su kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame valsčiuje. 1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vermachtą. 1944 m. pavasarį pasitraukė iš vokiečių kariuomenės ir grįžęs į gimtinę Šimonių valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą. Priartėjus bolševikams,A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių apskrityje, Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į LLA Vanagų dalinius, iš kurių, LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, nemažai lietuvių išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. buvo parašiutu nuleistas Vabalninko valsčiuje, prie Salamiesčio. Grįžęs į gimtinę, A. Starkus suorganizavo partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo iki 1946 m. pavasario.

Paminklas Troškūnuose

Būriui prisijungus prie Šarūno rinktinės, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopai priklausė partizanų būriai, veikę Šimonių, Kupiškio, Viešintų ir Skapiškio valsčiuose.

1947 m. birželio 30 d. A. Starkus, pakeitęs slapyvardį į Montę, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu. Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš rusų apsupties.

A. Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsuptas priešų Algimanto apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Priepodo ežero. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Partizanų artimieji slaptai juos atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse. 1999 m. liepos 2 d. A. Starkui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1949 m. lapkričio 1–2 d. Šimonių girioje ir jos apylinkėse MGB kariuomenė sunaikino 8 apygardos partizanų bunkerius, kuriuose žuvo 33 partizanai, 10 buvo suimta. Po šių netekčių Algimanto apygardos štabas jau nebuvo atkurtas.

Paminklas Algimanto apygardos partizanų atminimui. Aut. skulpt. Jonas Jagėla, arch. A. Kaušinienė. Pastatytas 1996 m.

 

Elegant Double.gif (808 bytes)

I PRADZIAAtnaujinta: 2005-02-16
Pasiūlymai ir pastabos - daiva@genocid.lt

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras