2019 m. vasario 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Atidengtos naujos paminklinės lentos

2009 m. liepos mėn. prie buvusio KGB pastato fasado buvo pritvirtinta granito lenta – atminimo ženklas, nusakantis pastato paskirtį okupacijų metu. Ją įrengė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC), įgyvendinantis tęstinę 2003–2008 m. Atminimo ženklų, simbolių ir paminklų genocido aukoms ir asmenims, represuotiems už pasipriešinimą okupaciniams režimams, programą. Atminimo lentos autorius – skulpt. Jonas Jagėla. Ant jos lietuvių, anglų ir rusų kalbomis užrašyta: „Šiuose rūmuose XX a. okupacijų metu veikė represinės įstaigos: gestapas ir KGB. Čia buvo planuojamas gyventojų genocidas, kalinami, tardomi, kankinami ir žudomi Lietuvos valstybės piliečiai.“ Atminimo lenta atidengta 2009 m. rugpjūčio 22 d. Paminklą pašventino Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Arūnas Peškaitis, renginį vedė Genocido aukų muziejaus vyr. edukologė Dovilė Lauraitienė.


Tą pačią dieną taip pat atidengta ir pašventinta atminimo plokštė, įamžinanti partizano Petro Vizbaro-Vapsvos žūties vietą. Ji įrengta bendražygio, buvusio Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizano, politinio kalinio Petro Kemeklio-Piščiko iniciatyva, užsakovas – LGGRTC, autorius – skulpt. J. Jagėla. Plokštė įmontuota į grindinį. Užrašas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis skelbia: „Šioje vietoje 1953 m. tardant iš III pastato aukšto iššokęs žuvo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas Petras Vizbaras-Vapsva.“ P. Vizbaro-Vapsvos žūties vietą žymi ir aplink granito plokštę sudėtos senos „stalininio“ šaligatvio plytelės.


Ilgą laiką nieko nebuvo žinoma apie partizano artimuosius. Tik laikraštyje „Tremtinys“ (2009 m. rugpjūčio 7 d., Nr. 29(859) paskelbus Ingridos Vėgėlytės žinutę „Įamžintas Petro Vizbaro-Vapsvos atminimas“, atsišaukė P. Vizbaro sesers Onos sūnus, partizano krikštasūnis Vytautas Butkys. Genocido aukų muziejaus darbuotojai susisiekė su giminaičiu, pakvietė jį dalyvauti iškilmingame plokštės atidengimo ir šventinimo renginyje. V. Butkys, atvykdamas į minėjimą, atsivežė ir muziejui padovanojo krikštatėvio ir savo šeimos nuotraukų, P. Vizbaro-Vapsvos bunkeryje savo motinai drožtą kryželį ir peiliuką.


P. Vizbaras gimė 1911 m. Rokiškio aps. Pagojės k. Antano ir Onos (mergautinė pavardė Žvirblaitė) Vizbarų šeimoje. Kartu augo seserys Ona, Konstancija ir brolis Antanas. Baigęs keturias klases, iki sovietinės okupacijos dirbo Kamajų miestelyje (Rokiškio r.) krautuvininku. Nusiteikęs prieš sovietų valdžią ir vengdamas tarnauti sovietinėje armijoje, jis tapo ginkluotojo pasipriešinimo dalyviu. 1944 m. rudenį įstojo į Alfonso Paškevičiaus vadovaujamą ginkluotą partizanų būrį, veikusį Rokiškio ir Anykščių r. Vėliau priklausė Jono Černiaus partizanų būriui. 1952–1953 m. žiemą slapstėsi kartu su partizanu Jonu Masiuliu-Ponu. 1953 m. liepos 15 d. panaudojus agentūrines-operatyvines priemones, karinės-čekistinės operacijos metu Rokiškio r. Kurkliečių k. buvo suimtas ir įkalintas Vilniuje, KGB (MGB) vidaus kalėjime.


Verčiamas išduoti kovos draugą, vietoj išdavystės partizanas pasirinko mirtį – tardymo metu iššoko pro KGB rūmų trečiojo aukšto langą ir užsimušė į cementinį tuometinio Stalino (dabar – Gedimino) prospekto grindinį. 1953 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu baudžiamoji byla dėl P. Vizbaro-Vapsvos mirties buvo nutraukta.


2009 m. vasario 2 d. P. Vizbarui-Vapsvai suteiktas Kario savanorio statusas.


2009 m. gegužės 8-ąją Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga, atsižvelgiant į krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės teikimą ir LGGRTC rekomendaciją, P. Vizbaras-Vapsva po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.


P. Vizbaro brolis Antanas taip pat buvo Lietuvos partizanas, veikęs Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinėje, turėjęs Kiškio slapyvardį. Žuvo 1949 m. rudenį Šimonių girioje.


Sesuo Ona ištekėjo už Kazio Butkio. Gyveno Rokiškio r. Seibučių k. Susilaukė trijų vaikų: Vytauto, Genės ir Irenos. Sovietų valdžiai pradėjus terorizuoti motiną Oną Vizbarienę, pasikvietė ją gyventi pas save. Šeimoje kartu gyveno ir vyro motina Julija Butkienė. 1949 m. kovo 25 d. visi ištremti į Irkutsko sr. Osos r. O. Vizbarienė, sužinojusi apie sūnaus partizano Antano žūtį, susirgo ir 1950 m. mirė. Butkių šeima, iš tremties paleista 1958 m., grįžo į Lietuvą.


Vilius Kyguolis




Atminimo plokštė Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizano Petro Vizbaro-Vapsvos žūties vietai įamžinti

Būsimas Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas Petras Vizbaras-Vapsva. Kamajai, Rokiškio r., 1937 m.

Būsimas Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizanas Antanas Vizbaras-Kiškis. Kamajai, Rokiškio r., XX a. ketvirtasis deš.

Kryželis ir peiliukas, kuriuos motinai Onai Vizbarienei slėpdamasis bunkeryje išdrožė sūnus partizanas Petras Vizbaras-Vapsva


„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”