2019 m. vasario 18 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Kronika - Gyvenimas Tėvynei ir žmonėms

2009 m. liepos 22 d. laisvės kovų dalyviui prel. Eduardui Simaškai sukako 100 metų. Šiluvos altarista gimė 1909 m. liepos 22 d. Ukmergės aps. Kavarsko vls. Pasusienio k. gausioje ūkininkų šeimoje. Būsimas prelatas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Aštuonerius metus nuo Velykų iki Visų šventųjų piemenavo, o rudenį ir žiemą lankė Vaišviliškių pradžios mokyklą. Mokytojos Zofijos Kiškytės brolis, taip pat būsimas prelatas Stanislovas Kiškis turėjo daug įtakos renkantis gyvenimo kelią. Pasak E. Simaškos, daug ko iš jo išmokęs. Tapti kunigu padėjo ir vyriausio brolio Vlado, kuris jau buvo pasirinkęs dvasininko kelią, pavyzdys. Todėl baigęs Anykščių progimnaziją ir Ukmergės gimnaziją jis įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1936 m. Kauno katedroje arkivyskupas Juozas Skvireckas įšventino jį į kunigus. Po studijų seminarijoje dirbo kapelionu Kauno mergaičių amatų mokykloje ir 4-ojoje gimnazijoje. Kartu baigė aukštesnįjį teologijos kursą, išlaikė licenciato egzaminus, rengėsi studijuoti Romoje. Bet...


– Užėjo tie visi svetimšaliai, – prisimena Lietuvos okupacijos ir karo pradžią prel. E. Simaška. – Kadangi buvau ateitininkų vyriausiasis kapelionas, mane norėjo ištremti. Todėl pasitraukiau iš Kauno, vasarą prasistumdžiau be darbo, o rudenį mane paskyrė vikaru į Kavarską. Vokiečių metais dirbau kapelionu Ukmergės gimnazijoje ir aptarnavau Šalkavos koplyčią. Ten ir praleidau frontą. Traukiantis vokiečiams, vienas jų kunigas kvietė važiuoti kartu, ,,kur bolševikai nepasieks“. Aš sakiau, kad negaliu palikti savo bažnytėlės. Karo metu daug žmonių iš miesto buvo pasitraukę į kaimą, sekmadieniais bažnyčia būdavo pilna parapijiečių, žmonės lieka ir aš liksiu, – pasakoja apie savo apsisprendimą Šiluvos altarista.


Netrukus pradėjęs organizuotis antisovietinis pogrindis įtraukė į savo sūkurį.


– Jaunimas pradėjo organizuotis į partizanus. Jie patarimo ateina pas kunigą, negi atsakysi? Neatsakysi... – pasakoja prelatas.


Taip užsimezgė ryšiai su partizanais. Nuošali Šalkavos koplyčia tapo partizanų ir jų rėmėjų prieglobsčiu. Naktimis partizanų būriai ateidavo atlikti išpažinties ir priimti šv. Komunijos, dažnai nakvodavo Jono Misiūno-Žaliojo Velnio ir Alfonso Morkūno-Plieno būrių ryšininkai. Būsimas prelatas nuolat rėmė Ukmergės apylinkėse veikusį Broniaus Jakubonio-Stiklo partizanų būrį, į partizanų vadovybę įtraukė besislapstantį Lietuvos kariuomenės kpt. Juozą Ūselį-Pakalnį. Jis šiems vadams parinko ir slapyvardžius. Sau išsirinko Šiaudo slapyvardį. 1945 m. dalyvavo sudarant penkių partizanų būrių grupuotę. Mūšyje sužeistą partizaną slapčia nugabeno pas gydytoją į Ukmergę ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Nuo sovietinių represijų gelbėjo ir Ukmergės gimnazijos auklėtinius. Vokiečių okupacijos metais kai kurie jų įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę. Tai būdavo pažymima klasės žurnale. Supratęs, kokie pavojai gresia šiems gimnazistams, perrašė visą dienyną, o senąjį sunaikino.


Uždraudus mokyklose dėstyti tikybą, E. Simaška buvo iškeltas į Lygumų parapiją Pakruojo rajone. Klebonaudamas tiek Šalkavos koplyčioje, tiek Lygumose, Šiluvos altarista jautė, kad yra sekamas NKVD pareigūnų, numanė, kad jam gali būti iškelta baudžiamoji byla, žinojo, kad gresia areštas. Suimtas 1946 m., prieš tai suteikęs sakramentus taip pat areštuotai, bet ligoninėje gulinčiai merginai. Po jo apsilankymo mergina pabėgo. Tai ir tapo pretekstu suimti. Tardymas truko pusę metų Vilniaus KGB rūmų rūsiuose. 1947 m. prelatas buvo nuteistas dešimt metų kalėti pataisos darbų lageriuose. Išvežė jį į Komijos Autonominę Respubliką, 501-ąjį statybos lagerį prie Obės upės. Kaliniai turėjo tiesti geležinkelį iki Vorkutos. Šiame lageryje buvo didelės darbo normos, nuolat trūko duonos, teko nakvoti palapinėse ant šlapios žemės. Nežmoniškos darbo ir gyvenimo sąlygos greitai nualino kalinius. Tuos, kurie jau nebepajėgė paeiti, tarp jų ir Šiluvos altaristą, išvežė į Abezės lagerį atsigauti. Ten prelatas atsidūrė tarp gyvenimo ir mirties. Vos atsigavusius kalinius vėl išvarė dirbti. Vieną naktį teko kasti užpustytą kelią. Bedirbdamas perkaitęs, kitą rytą prelatas atsikėlė labai karščiuodamas. Išgulėjo barake tris dienas, kol lagerio vadovybė nusprendė guldyti jį į ligoninę, buvusią už kelių kilometrų. Surinko būrelį sergančių kalinių ir išvarė pėsčius į ligoninę.


– Pūkšnoju pūkšnoju per sniegą, – pasakoja prelatas E. Simaška, – pasidarė man silpna, atsilikau. Ir galvoju, ar aš nueisiu, ar mane jau užpustys. Bet Dievas gelbėjo, nuėjau iki ligoninės. Čia iškart nuvarė į pirtį. O ten – šaltas vanduo... Ligoninėje suguldė kalinius po tris ant dviejų lovų. Atsiguliau ant lovos briaunos ir taip išgulėjau visą naktį. – Bet, kaip pamena prelatas, ir nežmoniškomis sąlygomis gelbėjo žmogiškumas. – Kitą rytą atėjęs gydytojas, taip pat kalinys, išbarė sesutę, kaip tokį sunkų ligonį tokiomis sąlygomis paguldė, surado atskirą lovą, antklodę, nuolat mane prižiūrėjo. Ir taip atsigavau.


Kaip vieną iš sunkiausių lagerio išgyvenimų prel. E. Simaška prisimena tai, kad ten negalėjo laikyti mišių. Tokia galimybė atsirado tik Intos anglių kasyklų lageryje. Ten veikė paštas, buvo galima parašyti per metus kelis laiškus namiškiams, gauti siuntinių. Juose atsiųsdavo komunikantų, kuriuos lagerio administracija praleisdavo, nes laikė tiesiog miltų ir vandens paplotėliais. Sunkiau buvo prasimanyti vyno.


– Lietuva gyveno šalia tokios milžinės, Sovietų Sąjungos, kur religija buvo taip niekinama, – pasakoja Šiluvos altarista. – O seminarijoje mūsų niekas nesupažindino, kaip tokiomis sąlygomis laikyti mišias. Aš tik iš vyskupo Teofilio Matulionio, kuriam teko kalėti Solovkų lageryje nepriklausomos Lietuvos laikais, girdėjau, kaip lageryje pasigaminti vyno. Ukrainiečiai siuntiniuose gaudavo razinų. Užmerktos nakčiai į vandenį, jos išbrinkdavo, o rytą iš jų buvo galima išspausti šiek tiek vyno. Todėl dalį duonos davinio ar ką nors kita mainydavau į razinas. Šachtoje dirbo įvairių meistrų, jie man ištekino aliumininę taurelę, padarė mažytę pateną. Ir aš jau turiu kuo laikyti mišias. Intoje kalėjo vengras unitų kunigas Mondis, kuris visam lageriui virindavo vandenį. Pas jį anksti rytą, pasislėpęs už didžiulių katilų, atsiklaupęs priešais taburetę, vienas atlaikydavau mišias, o vėliau išdalydavau kaliniams Komuniją. Man labai padėjo studentas Antanas Milašius, kuris, deja, išėjęs iš lagerio, žuvo Intoje gesindamas gaisrą. Jis skirstė kaliniams darbus ir galėjo laisvai vaikščioti po lagerio teritoriją. Apeidamas barakus, kuriuose gyveno lietuviai kaliniai, pranešdavo, kad tokią ir tokią dieną vakare prie valgyklos kampo ar kur kitur kunigas klausys išpažinčių, dalys Komuniją. Vieną kartą prieš šv. Velykas išdalijau net 150 komunikantų. Taip slapčia kunigavau porą metų.


Iš lagerio prel. E. Simaška išėjo 1955 m. Metus negalėjo grįžti į Lietuvą, todėl klebonavo Intoje, teikė santuokos ir krikšto sakramentus. Šiluvos altarista iki šiol saugo tremtyje teiktų sakramentų sąsiuvinius. Saugo ir pirštines, kurias prieš pat areštą jam kalėdojant padovanojo viena Lygumų parapijietė. Su jomis jis sieja savo motinos atminimą.


– Šitos pirštinės yra legendinės. Joms teko ir Šiaurėje pabūti. Kai man jas padovanojo, paprašiau vienos merginos nuvežti mano mamai, pats į gimtinę nevažiavau, nes ten mane galėjo suimti. Kai buvau išvežtas į lagerius, mama laukė progos man jas atsiųsti. Atsiuntė į Intos lagerį, kur jau buvo susisiekimas. Bet aš pamačiau, kad jos visiškai naujos, nedėvėtos, o anglių kasykloje greitai susinešiotų, todėl pasidėjau saugiai ir nutariau parvežti jas mamai atgal. Ir vis laukiau ir tikėjausi grįžti namo ir rasti ją dar gyvą. Tėvas jau buvo miręs. Grįžau į Lietuvą 1956 m. Radau mamą jau silpną, bet gyvą. Ir parvežiau jai šitas pirštines. Po metų mama mirė.


Grįžęs į Lietuvą E. Simaška kunigavo Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje, vėliau Gruzdžiuose, Viduklėje, Šimkaičiuose ir Skaruliuose; paskutinė jo parapija buvo Deltuvoje.


Nors iki Atgimimo prelatą persekiojo ir drabstė purvais saugumas, neleisdamas ramiai gyventi, Šiluvos altarista kalbėdamas apie jokį žmogų nepasakė nieko blogo. Atvirkščiai, labiau išryškindavo gyvenimo kelyje sutiktus gerus žmones. Šiltai prisiminė ir Deltuvos parapiją.


– Nepaprastai gera parapija, – sakė Šiluvos altarista. – Kitos tokios turbūt Lietuvoje nėra. Jie turėjo paprotį per Kryžiaus dienas patį vidurdienį atsitraukti nuo darbų ir giedodami šv. Litaniją eiti nuo vieno kryžiaus iki kito kitame kaime. Ir kiek tuos kolūkiečius per sovietmetį mėgino atkalbėti nuo šito papročio, bausti, – nepavyko. Parapijiečiai liko jam ištikimi.


1986 m. prel. E. Simaška buvo paskirtas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos bazilikos altarista. Čia gyvena iki šiol. Per Šilinių atlaidus skaito pamokslus, klauso išpažinčių, teikia tikintiesiems palaiminimą. E. Simaška pripažintas laisvės kovų dalyviu, 2004 m. už nuopelnus Tėvynei apdovanotas Vyčio kryžiumi.



Violeta Životkevičiūtė



Prelatas Eduardas Simaška.
2009 m. rugpjūčio 25 d., Šiluva



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”