2019 m. vasario 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

NAUJA APIE ŽUDYNES „LIETŪKIO“ GARAŽE.
KIEK GARAŽŲ BUVO?

Chaimas Bargmanas


2000 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete įvyko seminaras, kuriame buvo nagrinėjami įvykiai, susiję su žydų žudynėmis buvusiame „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio pabaigoje. Remdamasi seminaro medžiaga, žurnalistė Birutė Garbaravičienė parašė straipsnį „Be senaties termino“ (išspausdintas „Kauno dienoje“ 2000 m. sausio 27 ir 28 d.). Tarp kitų seminaro dalyvių prisiminimais  pasidalijo ir tų įvykių liudytojas Vaclovas Vodzinskas, bet apie jo pasakojimą  B. Garbaravičienė savo straipsnyje parašė labai nedaug.


V. Vodzinskas papasakojo, kad jis – tada šešiolikos metų berniukas – dviračiu važiavo pro „Lietūkio“ garažą ir pamatė grupę suimtų žydų, vedamų iš „Geltonojo kalėjimo“ (taip buvo vadinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas, nes kalėjimo pastatas buvo nudažytas geltonai) į VII fortą (todėl manau, kad vėlesnius  įvykius galima laikyti atskiru sušaudymo tame forte atveju). V. Vodzinskas pamatė, kaip iš garažo išėjo žmogus, galbūt sargas, kuriam buvo įsakyta sutvarkyti garažo teritoriją (sovietų valdžios metais ten buvo įsikūrusi kavalerijos dalis, kuriai evakuavusis liko mėšlo ir jį reikėjo iškuopti). Tas žmogus pribėgo prie koloną lydinčios sargybos ir pasakė, kad einantieji pro garažą yra žydai, o kadangi jie buvo sovietinių kavaleristų draugai, tai tegul ir iškuopia mėšlą. Tada sargyba nukreipė žydus į garažą. V. Vodzinskas mano, kad žydų buvo 29–30 (vėliau, sėdėdamas medyje, jis suskaičiavo). Tiems žydams ir įsakyta sutvarkyti garažą. Kadangi  kastuvų nebuvo, tai mėšlą kuopti teko rankomis. V. Vodzinskui pasidarė įdomu, kas bus toliau, todėl jis pastatė dviratį prie medžio, o pats įsliuogė į medį (priešais buvo kapinės, dabar – parkas). Iš kitos gatvės pusės jis gerai matė kiemą ir stebėjo, kaip žydus privertė valyti garažo teritoriją.  Jis pasakojo, kad į kitus medžius taip pat kažkas įlipo ir žiūrėjo, kas vyksta garažo kieme.


 Tuo metu atvažiavo sunkvežimis su keturiais vokiečiais; sunkvežimio kėbulas buvo nešvarus ir vokiečiai pareikalavo, kad žydai jį išvalytų. Bet žydai negalėjo to daryti, nes jų rankos buvo mėšlinos. Tada iš kažkur atitempė žarną ir  paleido vandenį, kad žydai galėtų nusiplauti rankas ir paskui išvalyti sunkvežimio, kuriuo atvažiavo vokiečiai, kėbulą. Tuo metu vienas žydas atstūmė sargybinį ir leidosi bėgti  kapinių link. Jam pasisekė perbėgti Vytauto gatvę, bet kai jis šoko per kapinių tvorą, jį pasivijo sargybinio (arba  kurio nors vokiečio) kulka. Šis pabėgimas įsiutino sargybinius ir  vokiečius ir jie labai žiauriai susidorojo su likusiais žydais – juos užmušė. Sargybinių buvo penki ar šeši (beveik tiek pat, kaip rodoma žinomame filme šia tema).


 Kai žydai buvo jau nužudyti, nuo stoties  atsitiktinai atsivilko du valkatos su armonika. Vienas iš sargybinių liepė jiems groti „Slobodkos žydų maršą“(Slobodka – Kauno priemiestis dešiniajame Neries krante, jame daugiausia gyveno žydai; dabar Vilijampolė). Jie ir sugrojo maršą. Seminare paklaustas, ar prisimena tą maršą, V. Vodzinskas atsakė, kad prisimena,  ir paniūniavo melodiją. Jis pasakė, kad norėtų pamatyti dar bent vieną žmogų, mačiusį visą „tą petrušką“ (t. y. makalynę) nuo pat pradžių. Jo manymu, tai, kas įvyko garaže, visai nėra baisus dalykas, nes „žydai pridarė ir ne tokių bėdų“.


 Vienas iš seminaro dalyvių, išklausęs V. Vodzinsko pasakojimą ir peržiūrėjęs vokiečių kareivių nuotraukas bei dokumentus,  kurie nesutampa su pasakojimu, išsakė drąsią prielaidą: gal buvo du garažai?


Filme, pasakojančiame apie įvykius garaže, V. Vodzinskas išvis neminimas. 2000 m. vykusio seminaro medžiaga Vilniaus nepasiekė. Likus kelioms dienoms iki seminaro laikraštyje „Laikinoji sostinė“ buvo išspausdintas straipsnis apie V. Vodzinską kaip apie garaže vykusių žudynių liudytoją ir įdėta jo nuotrauka. Tačiau filme detalaus V. Vodzinsko liudijimo nėra. Tikslios įvykio datos V. Vodzinskas nemini – ar tai buvo birželio 26, ar 27 d., niekas nežino.


Remdamasis V. Vodzinsko pasakojimu (vadinsiu jį šaltiniu Nr. 1) ir išanalizavęs kitus šaltinius, darau prielaidą, kad iš tikrųjų buvo du garažai.


Šaltinis Nr. 2


Yra neišleistos knygos „Kauno geto žydų policijos istorija“ rankraštis (300–500 mašinraščio puslapių). Tekstas parašytas jidiš kalba. Galimas daiktas, kad rankraštis saugomas Lietuvos valstybės centriniame archyve. Šio rankraščio kopiją aš gavau iš buvusio Kauno geto kalinio Judelio Beilio (dabar jis gyvena Izraelyje). Spėju, kad J. Beilis mašinraščio tekstą iš kažko nusipirko. Šiuo metu internete jau yra angliškas rankraščio variantas, tik neaišku, ar visas rankraštis išverstas.


Rankraščio autoriumi laikomas Kauno geto žydų policijos karininkas Šabtajus Zilberkveitas – taip teigia Kauno gyventoja, dantų gydytoja Elena Strockienė. Ji sako, kad Š. Zilberkveitas atidavė jai saugoti rašomąja mašinėle spausdintą savo rankraštį, bet vėliau rankraštis pražuvo jos namo rūsyje per 1946 m. kilusį potvynį. E. Strockienės liudijimas, kad Š. Zilberkveitas atidavė jai saugoti rankraštį, patvirtintas notaro. Vadinasi, jei buvo mašinėle spausdintas rankraštis, galima daryti prielaidą, kad buvo daugiau nei vienas egzempliorius, nes paprastai į rašomąją mašinėlę įdedami keli lapai. Žydų policijos karininkas tikrai turėjo rašomąją mašinėlę, nes jis vadovavo geto policijos kanceliarijai, vėliau dirbo vienoje  policijos nuovadoje raštvedžiu.


Pirmame rankraščio skyriuje rašoma apie padėtį Kaune pirmomis nacių okupacijos dienomis. Š. Zilberkveitas trumpai pasakoja apie žudynes buvusiame „Lietūkio“ garaže. Toliau eina žodžiai: „Kitame garaže, esančiame priešais lenkų gimnaziją…“ ir pasakojimas apie žudynes kitame garaže, t. y. Š. Zilberkveitas rašo apie žudynes dviejuose garažuose, ir tai viską paaiškina. Akivaizdu, kad visi kalba apie skirtingus garažus, bet mano, jog tai vienas ir tas pats garažas. Straipsnio autorius turi visą šio mašinraščio teksto vertimą į lietuvių kalbą. Vertimas ir „originalas“ maždaug metus išgulėjo Valstybinio  Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotojos Rachilės Kostanian kabinete ir teko jį atsiimti. Vėliau vertimą skaitė Algirdo Brazausko referentas Vilius Kavaliauskas. Grąžindamas rankraštį jis pasakė, jog A. Brazauskas niekuo negali  padėti,  kad rankraštis būtų išspausdintas.


2009 m. rudenį derybos su Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi vėl atsinaujino. Yra tikimybė, kad muziejus vis dėlto įsigis rankraštį.


Šaltinis Nr. 3


1942 m. pradžioje Maskvoje buvo įsteigtas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas. Jo nariai užsibrėžė užduotį išsiaiškinti padėtį Lietuvoje, t. y. kitoje fronto pusėje. Buvo sudaryta nedidelė grupė, kuriai leista peržiūrėti bylas ir apklausti vokiečių karo belaisvius. Buvo apklausiami tie karo belaisviai, kurių dalys žygiavo per Lietuvą ar buvo ten dislokuotos. Tuomet tai buvo vienintelis informacijos apie padėtį Lietuvoje šaltinis. Galimas daiktas, kad remiantis karo belaisvių apklausomis buvo surinkta medžiaga, kurią vėliau išvertė į jidiš kalbą Elijas Bilevičius-Sarinas. Apdorota  medžiaga buvo išleista Maskvoje nedidelės knygelės pavidalu (E. Sarin, Gitlerovskij razboj v Litve,  OGIZ, leidykla „Der Emes“, 1943, 30 p.). Toje knygelėje daug rašoma apie žudynes garaže. Matyt, belaisvis kareivis ir pasakojo apie žudynes kitame garaže, nes jo pasakojimas skiriasi nuo kitų liudijimų. Todėl tai gali būti svarbu norint išsiaiškinti, kiekgi buvo garažų. Pasirodo, vienas knygelės egzempliorius saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno  Mažvydo  bibliotekoje. Šių eilučių autorius išvertė knygelę į lietuvių kalbą. Vienas vertimo egzempliorius saugomas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus bibliotekoje, kitas – muziejaus fonduose.


Papildoma informacija apie garažą:


1. „Garsioji garažo byla nebaigta: aukos nutildytos, budeliai tyli“, Lietuvos rytas, 1996, lapkričio 16, p. 4.
2. „Tiesa apie nusikaltimą visada būna skaudi, bet ją žinoti reikia“, Lietuvos rytas, 1999, birželio 19, p. 13.

„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 2(26)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”