2016 m. liepos 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Trumpa holokausto Lietuvoje istorija, istoriografija ir bibliografija

Dr. Arūnas Bubnys


Užsienio šalių ir Lietuvos istoriografija paprastai nurodo šiuos holokausto Lietuvoje laikotarpius:

  1. 1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkritis. Šį laikotarpį galima padalyti į du smulkesnius periodus:
         a) 1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys,
         b) 1941 m. liepos pabaiga–lapkritis,
  2. 1941 m. gruodis–1943 m. kovas,
  3. 1943 m. balandis–1944 m. liepa.

Toliau trumpai apžvelgiami svarbiausi kiekvieno etapo įvykiai ir pateikiami apibendrinantys žydų genocido rezultatai.


PIRMASIS LAIKOTARPIS (1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkritis)


Data Įvykis
1941 06–1941 11

Pirmasis žydų genocido Lietuvoje laikotarpis. Tai pats baisiausias ir tragiškiausias genocido tarpsnis, kurio metu nužudyta apie 80 proc. tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų.

1941 06 24

Pirmosios žydų žudynės Lietuvoje. Jas vykdė Tilžės gestapo ir Klaipėdos policininkų būrys 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose. Jų metu sušaudytas 201 žmogus.

1941 06 24–1941 08

Tilžės gestapo operatyvinis būrys Lietuvos ir Vokietijos pasienio ruože nužudė 5502 žmones, kurių dauguma buvo žydų tautybės.

1941 06 25

SS brigadefiurerio Walterio Stahleckerio vadovaujama vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinė grupė A su priešakiniais vermachto daliniais pasiekė Kauną ir įkūrė čia savo štabą. W. Stahleckeris ėmė organizuoti žydų ir komunistų naikinimo akcijas.

1941 06 28

Nuginkluoti Kaune veikę lietuvių sukilėlių (partizanų) būriai, įkurtas Tautos darbo apsaugos (TDA) batalionas. Kartu su vokiečių gestapininkais TDA batalionas (dažniausiai jo 3-ioji kuopa) pradėjo vykdyti sistemingas masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje.

1941 07 02

SS štandartenfiurerio Karlo Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje.

1941 07 04

Kauno VII forte 3/A operatyvinio būrio vado K. Jägerio įsakymu sušaudyti 463 žydai.

1941 07 06

Kauno VII forte 3/A operatyvinio būrio vado K. Jägerio įsakymu sušaudyta 2514 žydų.

1941 07 10–1941 08 15

Kauno geto steigimas.

1941 07 10

Įsakymas steigti Kauno getą. Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas išleido įsakymą steigti Kauno getą.

1941 08

Kauno žydų žudynės Kauno IV forte.

1941 08 05

Nustojo veikti Lietuvos laikinoji vyriausybė.

1941 08 09

Vilniaus sritis perėjo 3/A operatyvinio būrio žinion.

1941 08 15

Iki šios datos visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolėje steigiamą getą. Nepaklususiems įsakymui buvo grasinama areštu. Getas aptvertas spygliuota viela. Jo komendantu tapo Fritzas Jordanas, Seniūnų tarybos pirmininku – Elchananas Elkesas. Suformuota geto žydų policija, kurios viršininku paskirtas Michailas Kopelmanas.

1941 09–1941 11

Kaune suorganizuotas majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-asis (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių policijos batalionas, vykdęs masines žydų žudynes Baltarusijoje 1941 m. rudenį.

1941 09 06

Vilniaus geto kūrimas. Getas pradėtas kurti miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva pirmosiomis 1941 m. rugsėjo dienomis. Praktiniai organizavimo darbai pavesti H. Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui. Jis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi parinko getui vietą senamiestyje. 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus žydai policijos buvo perkelti į getą. Dar iki įsteigiant getą vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Paneriuose nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų. Gete Nr. 1 (Didžiajame) buvo apgyvendinta apie 30 tūkst., o gete Nr. 2 (Mažajame) – 9–11 tūkst. žydų.

1941 10 02

Šiaulių sritis perėjo 3/A operatyvinio būrio žinion.

1941 10

Žydų žudynės Kauno IX forte.

1941 10

Po kelių 1941 m. spalio mėn. įvykdytų akcijų Vilniaus mažasis getas buvo likviduotas. Visi jo gyventojai nužudyti Paneriuose.

1941 10 29

Didžiausia Kauno žydų žudynių akcija. Žudynių išvakarėse gestapininkai Kauno gete mirčiai atrinko apie 10 tūkst. žydų. Sušaudyti atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai. 1941 m. spalio 29 d. pasmerktieji iš Kauno geto buvo išvaryti į IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir baigėsi temstant. Daugiausia šaudė TDA bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių gestapininkų. Pasak K. Jägerio raporto, 1941 m. spalio 29 d. IX forte nužudyta 9200 žydų: 2007 vyrai, 2920 moterų ir 4273 vaikai. Šias žudynes K. Jägeris ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“.


ANTRASIS LAIKOTARPIS (1941 m. gruodis-1943 m. kovas)


Data Įvykis
1941 12–1943 03

„Stabilizacijos laikotarpis“, kurio metu masinių žydų žudynių nevyko. Šiuo tarpsniu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams.

1943 02

„Stabilizacijos laikotarpis“ baigėsi. 1943 m. vasario mėn. nacių administracija nusprendė likviduoti getus. Pirmiausia tai buvo padaryta prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. 1943 m. kovo mėn. likviduoti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai. Apie 3 tūkst. šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kitiems pasakyta, kad bus vežami į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Žydai buvo išlaipinti ir sušaudyti Panerių miškelyje. Žydus šaudant dalyvavo ir lietuvių policininkų. Iš viso nužudyta 4–5 tūkst. žydų. Tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir grįžti į Vilniaus getą.


TREČIASIS LAIKOTARPIS (1943 m. balandis-1944 m. liepa)


Data Įvykis
1943 04–1944 07

Šiuo laikotarpiu Vilniaus apygardoje sustiprėjo sovietinių partizanų judėjimas. Iš getų pabėgę žydai stodavo į partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją likviduoti Vilniaus apygardos getus ir darbo stovyklas. Atnaujintos žudynių.

1943 06 21

1943 m. birželio 21 d. Heinrichas Himmleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.

1943 07

Likviduotos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Vokiečių gestapininkai ir lietuvių policininkai sušaudė 500–600 jose dirbusių žydų.

1943 09 23–24

Likviduotas Vilniaus getas. Visi geto kaliniai buvo padalyti į dvi grupes. Darbingi vyrai ir moterys (apie 11 tūkst.) išsiųsti į Estijos ir Latvijos koncentracijos stovyklas, o seniai, moterys ir vaikai (apie 3,5 tūkst.) išvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Vokiečių saugumo policijos ir SD duomenimis, iki likviduojant Vilniaus getą Vilniaus srityje buvo kalinami 24 108 žydai. Iš maždaug 58 tūkst. Vilniaus žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos 2–3 tūkst. Apie trečdalis išlikusių žydų buvo bėgliai iš geto, dauguma jų prisidėjo prie sovietinių partizanų.

1943 10 01

Šiaulių getą ėmė kontroliuoti SS. Getas tapo koncentracijos stovykla, kurios viršininku paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Schleefas.

1943 11 05

Šiaulių gete buvo atrinkti vaikai ir nedarbingi asmenys. Akcijai vadovavo SS hauptšturmfiureris Ludwigas Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir į Vokietijos koncentracijos stovyklas (manoma, kad į Osvencimą) išvežė 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Kartu su suimtaisiais savo noru išvažiavo Žydų tarybos nariai B. Kartunas ir A. Kacas.

1944 03 26

Kauno gete atnaujintos žydų žudynės. Tą dieną įvykdyta žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiodami po namus atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus, pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir siundė šunimis. Per dvi dienas surinkta apie 1,7 tūkst. vaikų ir senelių, suimta 130 geto policininkų. Kitą dieną (1944 m. kovo 27 d.) suimtieji (tarp jų ir 34 žydų policininkai) sušaudyti IX forte.

1944 07 08

Kauno geto likvidavimo pradžia.

1944 07 12

Pradėtas likviduoti Kauno getas. Gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Iš jų bėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir geto dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš viso iš Kauno geto 6–7 tūkst. žmonių buvo išvežta, apie 1 tūkst. nužudyta jį likviduojant ir 300–400 žydų išsigelbėjo.

1944 07 19

Kauno geto moterys ir vaikai išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1944 m. liepos 19 d. ten nuvežta 1208 moterys ir vaikai.

1944 07 26

Kauno ir Šiaulių žydai vežami iš Štuthofo į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Į Osvencimą atvežti 1893 Kauno ir Šiaulių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai). Mažai kam čia pavyko išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo. Yra žinių, jog iš 30 tūkst. Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 8 proc. (apie 2,4 tūkst.) žydų.

1945 05 02

Amerikiečių kariuomenė išlaisvino Dachau koncentracijos stovykloje likusius gyvus Kauno ir Šiaulių žydus.


Nepriklausomos Lietuvos holokausto istoriografijos ir švietimo programų pokyčiai


Pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais holokausto tema tarp Lietuvos istorikų buvo nepopuliari. Tuometinė Lietuvos visuomenė ir istorikai labiausiai domėjosi stalininio režimo metais (1940–1953) vykdytomis Lietuvos gyventojų represijomis (trėmimais, kalinimais, žudynėmis ir t. t.) ir pasipriešinimu sovietiniam okupaciniam režimui. Lietuvos istorikų vengimą imtis holokausto tyrimų iš dalies galima paaiškinti tuo, kad sovietmečiu šią temą režimas panaudojo politiniams ir propagandiniams tikslams – savo priešams, vadinamiesiems lietuvių buržuaziniams nacionalistams, kompromituoti. Pastarieji be išimties buvo vaizduojami kaip nacių kolaborantai ir karo nusikaltėliai. Komunistų partijos ir KGB užsakymu bei nurodymu pokario dešimtmečiais parašyta tūkstančiai straipsnių, knygų ir dokumentų rinkinių, smerkiančių nusikalstamą „buržuazinių nacionalistų“ veiklą, taip pat ir dalyvavimą suimant ir žudant žydus. Esant tokiai ilgametei ir skausmingai patirčiai, buvo natūralu, kad visuomenė ir istorikai nepatikliai žiūrėjo į holokausto temą ir ilgą laiką nesuprato jos tyrimo svarbos. Be to, daugeliui istorikų tuomet atrodė, kad svarbiau nagrinėti temas, kurios sovietmečiu buvo uždraustos arba falsifikuojamos, pavyzdžiui, sovietinio režimo nusikaltimus. Pirmaisiais nepriklausomybės metais visuomenėje ir istoriografijoje vyravo tautinės ir nacionalistinės nuotaikos ir nuostatos. Buvo manoma, kad pirmiausia reikia tirti lietuvių tautos istoriją okupacijų ir aneksijų metais, o Lietuvos tautinių mažumų istoriją atidėti vėlesniam laikui arba palikti užsienio istorikų dėmesiui. Nenorą imtis holokausto tyrimų dar labiau stiprino nuolatos pasigirstantys JAV ir Izraelio kaltinimai lietuviams dalyvavus žydų žudynėse ir informacija apie bylas, iškeltas Vakaruose gyvenantiems lietuviams dėl dalyvavimo holokauste. Tokie kaltinimai dažniausiai sulaukdavo neigiamos lietuvių visuomenės reakcijos, skatino gynybines nuostatas ir kaltinimus žydams dėl lietuviams padarytų skriaudų. Drąsesnių istorikų ir publicistų mėginimai kritiškai vertinti naujausiosios istorijos įvykius, atskleisti dalies lietuvių kolaboravimą su naciais vykdant žydų genocidą sulaukdavo neigiamos visuomenės ir žiniasklaidos reakcijos.


Tautinio atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais naujausiųjų laikų lietuvių istoriografijoje vyravo iš lietuvių išeivijos perimtos koncepcijos ir nuostatos. Apie nacių okupaciją rašantys Lietuvos istorikai dažnai nekritiškai perimdavo įvykių traktuotes, sukurtas išeivijos Vakaruose. Ypač tai pasakytina apie istorikus, kurie rašė apie 1941 m. birželio antisovietinį sukilimą, lietuvių policijos ir administracijos veiklą vokiečių okupacijos metais. Holokausto problemą lietuvių išeivija (išskyrus jaunosios kartos istoriką dr. Saulių Sužiedėlį, žurnalistą Z. V. Rekašių) arba ignoravo, arba traktavo iškreiptai ir tendencingai. Įvairios antižydiškos nuostatos ir stereotipai buvo paplitę ne tik išeivijoje, bet ir Lietuvoje. Tai taip pat kurį laiką trukdė objektyvių ir kritiškų tyrimų raidai ir visuomenės priėmimui. Vis dėlto nacių okupacijos laikotarpį tiriantys Lietuvos istorikai neišvengiamai turėjo susidurti su holokausto problema. Iš pradžių ją buvo mėginama spręsti atmetant sovietinės istoriografijos klišes ir pasitelkiant lietuvių išeivijos Vakaruose sukurtas romantines tautines koncepcijas. Tačiau tai tebuvo laikina išeitis. Objektyviems holokausto tyrimams būtina savikritika savo tautos istorijos atžvilgiu, o tai nesiderino su romantiškomis praeities vizijomis. Prof. Liudas Truska išskyrė dvi šiuolaikinės lietuviškos holokausto istoriografijos kryptis: tradicinę ir kritinę. Pirmosios atstovai siekia sumažinti lietuvių dalyvavimo holokauste mastą, iš dalies pateisinti savo tautiečių veiksmus ir sušvelninti jų kaltę. Ši kryptis iš esmės tęsia konservatyviąją lietuvių išeivijos istoriografijos ir publicistikos liniją1 . Antrosios krypties atstovai mėgina objektyviai ir kritiškai nagrinėti žydų genocidą Lietuvoje, neslėpdami nusikalstamų savo tautiečių veiksmų. Tiesos sakymas holokausto tema Lietuvos visuomenėje yra nepaprastai skausmingas ir sudėtingas procesas. Istorikas dr. Valentinas Brandišauskas yra pažymėjęs, jog aptarti istoriografinę situaciją trukdo daugybė priežasčių: konceptualumo bei socialinės ir kultūrinės kritikos tradicijų stoka, stereotipai, visuomenės konservatyvumas, nesugebėjimas suvokti skaudžios ir pirmiausia moralinės problemos2. L. Truskos nuomone, holokaustas lietuviams yra ne tik istoriografinė, bet ir politinė (ypač integruojantis į Vakarų struktūras) bei moralinė problema. Jos esmė tokia: ar dabartiniai lietuviai pripažins, kas tada įvyko jų šalyje, besąlygiškai pasmerks savo nusikaltusius tautiečius, ar ir toliau, kaip tai buvo daroma iki šiol, visaip išsisukinės, teisins žudikus ir netgi kaltins pačias aukas3. Kritinė holokausto tyrėjų kryptis Lietuvoje iš pradžių buvo labai silpna ir neturėjo didesnės įtakos nei visuomenės istorinei atminčiai, nei istoriografijos raidai. Tačiau iš lėto padėtis Lietuvoje keitėsi kritinių tyrimų naudai. Reikia pripažinti, kad Lietuvos valdžia gana anksti suprato politinį holokausto problemos aspektą ir stengėsi įamžinti holokausto aukų atminimą bei skatino žydų genocido tyrimus. Vilniuje buvo atkurtas Valstybinis žydų muziejus, rugsėjo 23-ioji (Vilniaus geto likvidavimo 1943 m. diena) buvo paskelbta Lietuvos žydų genocido diena ir minima valstybiniu lygiu, tvarkomi holokausto aukų kapai. 1995 m. oficialaus vizito Izraelyje metu Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas knesete lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už dalies savo tautiečių dalyvavimą holokauste. Lietuvoje taip pat pradėtos organizuoti tarptautinės konferencijos, kuriose buvo nagrinėjami holokausto istorijos klausimai. 1998 m. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įsteigė Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Vienas svarbiausių jos uždavinių – nuodugniai ir objektyviai išnagrinėti Lietuvos žydų tragediją nacių okupacijos metais. Komisija išleido tris nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje skirtus tomus. Holokausto istoriografijai ypač svarbus istorikų Christopfo Dieckmanno ir S. Sužiedėlio darbas4. Maždaug nuo 1995 m. Lietuvos istorikų susidomėjimas holokausto tema ėmė didėti. Istorikai susiduria su sudėtingomis problemomis. Jiems tenka aiškintis, kodėl nužudytų Lietuvos žydų procentas bene pats didžiausias Europoje, kodėl masinės žudynės Lietuvoje, kitaip nei daugelyje kitų nacių okupuotų kraštų, prasidėjo jau pirmomis karo dienomis, kodėl lietuvių administracija, policija ir vadinamieji partizanai (baltaraiščiai) klusniai vykdė nacių nurodymus persekioti ir žudyti žydus, ar pagrįstos lietuvių visuomenėje paplitusios nuostatos apie visuotinę žydų kaltę lietuvių tautai 1940–1941 m. ir žydo enkavėdisto stereotipas.


Gana svarbus impulsas holokausto tyrimams Lietuvoje buvo 1993 m. spalio 11–16 d. Vilniuje vykusi tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui. Joje buvo skaitomi užsienio ir Lietuvos istorikų pranešimai įvairiais holokausto klausimais. Konferencija parodė per menką Lietuvos istorikų dėmesį holokausto problemai ir poreikį plėsti šios srities tyrimus. Konferencijos medžiaga buvo išleista atskira knyga5. Svarbią reikšmę naikinant įsišaknijusį pragaištingo žydų vaidmens Lietuvai 1940–1941 m. mitą turėjo istorikų L. Truskos ir Nijolės Maslauskienės darbai6. Šie istorikai savo darbais įrodė, kad jokio ypatingo vaidmens Lietuvos inkorporavimo ir sovietizavimo procese žydai nesuvaidino ir kad juos sovietų valdžia traktavo ir persekiojo taip pat kaip ir kitas Lietuvoje gyvenančias tautines grupes. Vadinamąjį Liaudies seimą, kuris 1940 m. liepos 21 d. paskelbė Lietuvą sovietine respublika ir paprašė Kremliaus priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, sudarė 67 lietuviai, 4 žydai, 3 lenkai, 2 baltarusiai ir 1 latvis. 1941 m. birželio mėn. Lietuvos komunistų partija turėjo 4,7 tūkst. narių, tarp jų 46,4 proc. lietuvių, 12,6 proc. žydų ir 41 proc. rusakalbių. Represinėse sovietinėse struktūrose žydų procentas maždaug atitiko jų dalį Lietuvos gyventojų demografinėje sudėtyje. 1941 m. pavasarį iš 519 Lietuvos SSR NKGB pareigūnų 55 buvo žydai (10,6 proc.), iš 282 aukščiausiosios ir vidurinės grandies Lietuvos SSR NKVD darbuotojų 24 buvo žydai (8,4 proc.). Per areštus ir trėmimus žydai nukentėjo ne mažiau nei kitos tautinės grupės. 1940–1941 m. buvo represuota 2,6 tūkst. Lietuvos žydų (8,9 proc. visų tuo metu Lietuvoje represuotų asmenų). Prieš karą žydai sudarė apie 7 proc. Lietuvos gyventojų7. Gausus prof. L. Truskos mokslinis ir publicistinis įdirbis buvo apibendrintas monografija „Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio“8.


Vertingi yra istoriko V. Brandišausko darbai apie antisovietinį 1941 m. birželio lietuvių sukilimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės veiklą9. Išeivijoje sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės veikla buvo idealizuojama ir šlovinama, ignoruojami bet kokie neigiami sukilėlių veiklos aspektai, juo labiau – ryšys su antisemitizmu ir žydų persekiojimu. V. Brandišauskas atskleidė antisemitinius sukilimui vadovavusio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (ji veikė iki 1941 m. rugpjūčio 5 d.) veiklos aspektus. Jis pažymėjo, kad LAF dokumentai ir spauda žydų atžvilgiu buvo gana agresyvūs, bet didesnio poveikio masių sąmonei neturėjo. Nors šis autorius Lietuvos laikinosios vyriausybės nesiejo su žydų pogromais, tačiau pažymėjo, kad dalis jos išleistų įstatymų žydus diskriminavo, pavyzdžiui, žydams buvo netaikomi įstatymai atgauti sovietų nacionalizuotą turtą. V. Brandišauskas taip pat tyrinėjo vietinės (apskričių lygmens) valdžios elgseną žydų atžvilgiu: priverstinių darbų organizavimą, kontribucijas, getų steigimą. V. Brandišauskas buvo vienas iš nedaugelio istorikų, ėmęsis nagrinėti Lietuvos katalikų bažnyčios poziciją žydų atžvilgiu nacių okupacijos metais. Jis pažymėjo, kad ir tarp Bažnyčios hierarchų buvo paplitę antisemitiniai stereotipai, pavyzdžiui, žydo komunisto arba enkavėdisto. Katalikų bažnyčios hierarchai esą nerodė iniciatyvos gelbėti žydus ir buvo gana abejingi jų kančioms. Nenorą užtarti žydų jie pateisino politinių pareiškimų vengimu, siekimu apsaugoti Bažnyčią nuo nacių represijų. Bažnyčios vadovybė bandė gelbėti tik apsikrikštijusius žydus10. Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad šimtai Lietuvos kunigų ir vienuolių gelbėjo žydus savo iniciatyva.


Darbų holokausto tema yra paskelbęs ir dr. Arūnas Bubnys11. Šiai temai skirti du knygos „Vokiečių okupuota Lietuva“ poskyriai. Čia pateikiami svarbiausi žydų genocido Lietuvoje etapai, jų specifiniai bruožai ir aukų statistika. Remdamasis archyviniais dokumentais, autorius nustatė, kad karo metu buvo nužudyta 195–196 tūkst., t. y. apie 95 proc. visų Lietuvos žydų. Ligi tol įvairių autorių pateikiami duomenys svyruodavo nuo 160 iki 245 tūkst. aukų. Knygoje išryškinti ir holokausto Lietuvoje savitumai. Vienu iš ypatumų laikoma tai, kad Lietuvoje nebuvo aiškių ribų tarp trijų holokausto etapų: žydų teisių apribojimo, getų steigimo ir masinių žudynių. Šie etapai buvo tarpusavyje susipynę. Lietuva buvo viena pirmųjų nacių okupuotų šalių, kurioje iš karto pradėta vykdyti masinių žudynių politika. Specifiniu holokausto bruožu laikytina ir tai, kad į žydų persekiojimą naciams pavyko įtraukti santykinai didelį vietos institucijų ir žmonių skaičių. Kitaip nei Vakarų Europos šalys, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų okupaciją ir tik paskui – vokiečių okupaciją. Sovietų okupacijos metu patirtos skriaudos didelę lietuvių visuomenės dalį padarė Vokietijos šalininkais bei sovietų ir žydų priešais. Vakarų Europos žydai dažniausiai buvo žudomi nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje ir okupuotoje Lenkijoje, o dauguma Lietuvos žydų buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų. Į Lietuvą taip pat buvo vežami žudyti Vokietijos, Austrijos, Čekoslovakijos ir Prancūzijos žydai. A. Bubnys domėjosi ir lietuvių policijos struktūrų vaidmeniu holokauste. Nagrinėjant policijos batalionų veiklą, buvo padaryta išvada, kad iš 26 nacių okupacijos metais veikusių batalionų 10 holokauste dalyvavo tiesiogiai (šaudė žydus) arba netiesiogiai (saugojo getus ir koncentracijos stovyklas, konvojavo aukas į žudynių vietą). Du Kauno batalionai (1-asis ir 2-asis) 1941 m. sistemingai dalyvavo žudynėse Lietuvoje ir Baltarusijoje ir nužudė kelias dešimtis tūkstančių žydų. Tyrinėdamas holokaustą Lietuvos provincijoje, A. Bubnys padarė tokias išvadas. Pirmajame etape (1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys) vyravo politiniai žydų persekiojimo motyvai. Tuomet žydai dažniausiai būdavo suimami, įkalinami ir šaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir šalininkai. Šiuo laikotarpiu daugiausiai buvo terorizuojami žydų vyrai. Dėl tų pačių priežasčių buvo persekiojami ir kitų tautybių asmenys (lietuviai, rusai, lenkai). Antrajame etape (1941 m. liepos pabaiga–lapkritis) žydai buvo persekiojami ne dėl politinių, bet dėl rasinių priežasčių, t. y. dėl to, kad buvo žydai. Šiuo laikotarpiu buvo išžudyti beveik visi provincijos žydai. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms etapas. Pagrindiniai provincijos žydų žudynių vykdytojai buvo SS oberšturmfiurerio J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys, kurio pagrindą sudarė Kauno 1-ojo bataliono 3-ioji kuopa, vietinės savisaugos kuopos ir vadinamieji partizanų būriai bei vietos nuovadų policininkai. Masiniams šaudymams kartais vadovaudavo vokiečių gestapo pareigūnai, tačiau buvo daug provincijos miestelių, kuriuose žydai išžudyti be tiesioginio vokiečių dalyvavimo. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik apie 3–5 proc. provincijos žydų.


Įvairius holokausto istorijos aspektus tiria ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai. Pagrindinės šios įstaigos holokausto tyrimų kryptys yra getų istorija ir žydų gelbėjimas Lietuvoje. Muziejaus darbuotojai daug padarė tirdami Vilniaus, Šiaulių ir Švenčionių getų istoriją12. Muziejus išleido keletą vertingų leidinių apie žydų gelbėjimą13. Žydų gelbėjimą tirianti Viktorija Sakaitė, apibendrindama muziejaus nuveiktus darbus, rašė, kad muziejus sudarė vardinį sąrašą daugiau kaip 2300 Lietuvos šeimų, kurios nacių okupacijos metais gelbėjo žydus. Taip pat sudarytas ir apie 3000 išgelbėtų žydų vardinis sąrašas. Daugiausia žydus gelbėjo ūkininkai, inteligentai ir kunigai14.


Nuo praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio antrosios pusės Lietuvoje atlikta daug darbų holokausto švietimo srityje. Lietuvos švietimo ministerija skyrė vis daugiau dėmesio žydų istorijai ir holokaustui. Ministerijos atstovai, spręsdami šiuos klausimus, bendradarbiavo su Lietuvos žydų bendruomene ir užsienio žydų organizacijomis. Išleistuose naujuose istorijos vadovėliuose Lietuvos žydų istorijai ir holokaustui skiriamas deramas dėmesys. Šios temos įtrauktos į universitetų studijų ir mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programas. Lietuvos pažangą šioje srityje palankiai įvertino Lietuvos žydų bendruomenės atstovai ir užsienio specialistai. Lietuvos Seimo narys Emanuelis Zingeris naujuosius istorijos vadovėlius holokausto pateikimo aspektu prilygino vakarietiškiesiems15. Holokausto švietimo srityje Švietimo ministerija bendradarbiauja ir su Vilniaus Gaono valstybiniu žydų muziejumi. Muziejuje vyksta paskaitos, čia lankosi specialių seminarų dalyviai ir moksleiviai. Gaono žydų muziejus Lietuvos mokyklų bibliotekoms dovanoja savo darbuotojų išleistų knygų ir informacinių leidinių. 1995 m. Švietimo ministerija užmezgė dalykinius ryšius su įtakinga žydų organizacija B’nai B’rith. Su jos pagalba lietuvių kalba išleistas pasaulyje žinomas Anos Frank „Dienoraštis“. Visas knygos tiražas buvo padovanotas Lietuvos mokykloms16.


Nuo 1995 m. Lietuvoje vyksta respublikiniai seminarai mokytojams (pirmasis jų vadovas – Viktoras Marengolcas), kuriuose paskaitas žydų istorijos ir holokausto tema skaito Lietuvos ir užsienio specialistai. Seminarus lankė keli šimtai Lietuvos mokytojų. Dalis jų labai susidomi žydų istorija, renka kraštotyros medžiagą, rašo darbus apie gimtųjų vietų žydų bendruomenes, lietuvių ir žydų santykius XX a. Mokytojų surinkta informacija labai svarbi ir profesionaliems žydų istorijos tyrėjams17.


2000 m. sausio mėn. vykusiame tarptautiniame forume holokausto švietimo tema Lietuvos Respublikos premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad Lietuva prisijungs prie devynių šalių darbo grupės holokausto švietimo srityje ir siūlys savo projektą tarptautiniam bendradarbiavimui. Netrukus Vilniuje buvo sudaryta darbo grupė Lietuvos nacionalinei holokausto švietimo programai parengti (vadovas – žinomas istorikas, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiesiems pavedimams Alfonsas Eidintas). Įvairių sričių specialistų pasiūlymų pagrindu buvo parengtas nacionalinis projektas, apimantis išplėstinį holokausto švietimą bendrojo lavinimo mokyklose, universitetuose, kariuomenėje, žiniasklaidoje ir kitose viešojo gyvenimo srityse. Darbo grupės parengta Holokausto švietimo programa 2001 m. birželio 1 d. pristatyta tarptautinei holokausto švietimo darbo grupei. Vakarų šalių diplomatai įvertino Lietuvos nacionalinę holokausto švietimo programą kaip ambicingiausią Vidurio ir Rytų Europoje, galinčią būti pavyzdžiu kitoms regiono šalims. Pagrindinis Holokausto švietimo programos tikslas – mokyti jaunimą pakantumo ir supratimo, kovoti su neapykantos ir netolerancijos reiškiniais visuomenėje, siekti, kad holokaustas ir jokie kiti genocidai niekada nepasikartotų18.


Didelį darbą holokausto švietimo srityje atlieka Lietuvos prezidento 1998 m. įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau – komisija). Nuo 2002 m. komisija įgyvendina Švietimo apie totalitarinių režimų nusikaltimus, nusikaltimų žmogiškumui prevencijos ir tolerancijos ugdymo programą (vadovai – komisijos vykdomasis direktorius Ronaldas Račinskas ir koordinatorė Snieguolė Matonienė, vėliau Ingrida Vilkienė). Programos atsiradimą komisija motyvavo taip: „Tautiškai homogeniškai Lietuvos visuomenei atsiverianti Europos daugiakultūrinė erdvė ir globalizacijos iššūkiai kelia rūpestį ne tik politikams, bet ir visuomenei. Mūsų laikmetis, Lietuvoje ir pasaulyje pažymėtas visuomenių skausmingais virsmais, pedagogams skiria ypatingą misiją ugdant jaunąją kartą humanizmo ir pagarbos bendražmogiškoms vertybėms dvasia. Pedagogai, dalyvaudami įvairiose edukacinėse programose, turi galimybių paskatinti jaunimą pilietinėms akcijoms prieš nepakantumo apraiškas, šalinant antisemitizmo, ksenofobijos ir rasizmo užuomazgas bei įtakoti tolerancijos sklaidą vietinėse bendruomenėse.“19 Siekdama strateginio tikslo – ugdyti pilietinę visuomenę ir toleranciją, – komisijos švietimo programa užsibrėžė tai daryti informuodama jaunimą apie nacių ir sovietinio okupacinių režimų istoriją, atskleisdama esminius totalitarinių režimų bruožus ir veiklos padarinius Lietuvoje ir pasaulyje. Svarbiausios švietimo programos įgyvendinimo kryptys – tobulinti mokytojų kvalifikaciją, steigti tolerancijos ugdymo centrus ir koordinuoti jų veiklą, rengti metodologinį paketą, inicijuoti ir koordinuoti projektinę švietimo veiklą. Įgyvendindama švietimo programą, komisija pasirašė bendradarbiavimo sutartis su Švietimo ministerija, Naujojo Džersio (JAV) holokausto švietimo komisija, Beth Shalomo holokausto tyrimų centru Didžiojoje Britanijoje ir Izraelio Yad Vashem. 2002–2005 m. įgyvendindama mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programą, komisija Lietuvoje surengė 12 seminarų ir konferencijų mokytojams konsultantams (bendra trukmė – 192 val.), 26 seminarus kitiems mokytojams (191 val.), 10 konferencijų ir seminarų užsienyje (apie 900 val.). Šiuose renginiuose dalyvavo 1020 Lietuvos mokytojų. Paskaitas mokytojams skaitė žymūs Lietuvos ir užsienio istorikai, politologai, filosofai, psichologai, edukologai ir kitų sričių mokslininkai. Seminarų temos rėmėsi komisijos sudarytu darbo planu ir naujausiais istorikų tyrimais. Mokytojai išklausė teorines paskaitas, dalyvavo interaktyvioje veikloje, lankė muziejus, archyvus ir bibliotekas. Praktiniuose seminaruose mokytojai įvertina gautas žinias, aptaria kitose šalyse taikomus švietimo principus bei kaip užsienyje sukauptą patirtį panaudoti Lietuvoje. Remdamiesi įgytomis žiniomis ir įgūdžiais, mokytojai konsultantai seminaruose rengia pamokų planus įvairioms mokinių amžiaus grupėms20.


Kita svarbi komisijos veiklos kryptis – švietimo projektų vidurinėms mokykloms inicijavimas ir koordinavimas. Tarp kasmet skelbiamų projektų yra ir projektas „Gyvoji Lietuvos žydų istorija“, skirtas rugsėjo 23-iajai – Lietuvos žydų genocido dienai – paminėti. 2004 m. šią dieną paminėjo septyniolika Tolerancijos ugdymo centrų21.


Lietuvos žydų istorija ir holokaustu domisi ir nevyriausybinės organizacijos: „Atminties namai“, Alternatyvusis holokausto archyvas, Sugiharos namai Kaune ir kitos institucijos. „Atminties namai“ organizuoja moksleivių rašinių konkursą „Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai“. Geriausi moksleivių darbai leidžiami atskiromis knygomis. 2001 m. surengtame pirmajame konkurse dalyvavo 230 moksleivių iš 56 Lietuvos mokyklų, o antrajame (2002 m.) – 280 moksleivių iš 69 mokyklų. Konkurso nugalėtojai kviečiami į baigiamąją konferenciją Vilniaus rotušėje, jiems organizuojamos ekskursijos į užsienį (pavyzdžiui, Osvencimo koncentracijos stovyklą)22.


Holokausto tema sukurti filmai ir knygos, rengiamos konferencijos, seminarai, paskaitos, pamokos ir muziejų ekspozicijos daro teigiamą poveikį auklėjant Lietuvos žmones pakantumo, pagarbos ir supratimo dvasia.


 



HOLOKAUSTO LIETUVOJE BIBLIOGRAFIJA 1990–2009 m.
(Darbai, ištisai arba iš dalies skirti holokaustui)


1.        S. Atamukas, Žydai Lietuvoje, Vilnius, 1990.

2.        K. Ėringis, Lietuvos kariuomenės tragedija: faktai, prisiminimai, dokumentai, Vilnius, 1993.

3.        Žydų muziejus, vyr. red. J. Ceitlinas, Vilnius, 1994, 360 p.

4.        Atminties dienos. Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui. 1993 m. spalio 11–16 d., sud. E. Zingeris, Vilnius, 1995.

5.        V. Brandišauskas, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09), Vilnius, 1996, 208 p.

6.        Vilniaus getas: kalinių sąrašai, sud. I. Guzenberg, Vilnius, 1996, t. 1.

7.        Skausmo knyga, sud. J. Levinsonas, Vilnius, 1997.

8.        G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, Vilnius, 1997.

9.        Vilniaus getas: kalinių sąrašai, sud. I. Gurenberg, Vilnius, 1998, t. 2.

10.    S. Atamukas, Lietuvos žydų kelias: nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos, Vilniaus, 1998.

11.    V. Sakaitė, „Žydų gelbėjimas“, Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 2(4), p. 81–103.

12.    A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998.

13.    Gyvybę ir duoną nešančios rankos, sud. M. Erenburgas ir V. Sakaitė, Vilnius, 1998.

14.    R. Valentukevičius, „Nusikaltimų žmoniškumui tyrimo Lietuvoje problemos“, Genocidas ir rezistencija, 1999, Nr. 1(5), p. 7–16.

15.    S. Sužiedėlis, „Lietuvos katalikų bažnyčia ir holokaustas kaip istorinių tyrimų objektas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 121–134.

16.    V. Brandišauskas, „Holokaustas Lietuvoje: istoriografinė situacija ir pagrindinės problemos“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 135–152.

17.    A. Jakubčionis, „Žydų autorių požiūris į Lietuvos katalikų bažnyčią (1939–1945)“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 153–163.

18.    S. Jegelevičius, „Lietuvos žydai ant katastrofos slenksčio (1941 m. birželis–liepa)“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 164–207.

19.    A. Streikus, „Vatikano pozicija žydų holokausto atžvilgiu“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 221–226.

20.    V. Sakaitė, „Lietuvos kunigai žydų gelbėtojai“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 228–235.

21.    S. Buchaveckas, „Lietuvos inteligentijos vaidmuo gelbstint žydus nacių okupacijos metais“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 237–251.

22.    „Lietuvių ir žydų santykių istorijos problema istoriografinių paradigmų kontekste“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 253–264.

23.    J. Prunskis, „Lietuvos žydai ir holokaustas“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 271–292.

24.    V. Brizgys, „Žydų likimas Lietuvoje“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 319–329.

25.    S. Ginaitė-Rubinsonienė, Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941–1944 metais, Vilnius, 1999.

26.    R. Puišytė, „Holokaustas provincijoje. Jurbarkas (1941 m. birželis–1941 m. rugsėjis)“, Lietuvos archyvai. Ką byloja KGB dokumentai, Vilnius: Lietuvos archyvų departamentas, 1999, Nr. 13, p. 77–85.

27.    A. Bubnys, „Mažieji Lietuvos žydų getai ir laikinos izoliavimo stovyklos 1941–1943 metais“, Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2000, p. 151–180.

28.    A. Liekis, Lietuvos laikinoji vyriausybė (1941 06 22–08 05), Vilnius, 2000.

29.    1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys, sud. V. Brandišauskas, Vilnius, 2000.

30.    S. Knezys, „Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7), p. 122–168.

31.    A. Bubnys, „Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8), p. 42–55.

32.    S. Buchaveckas, Širvintos ir Širvintų valsčius 1941–1944, Vilnius: Versmė, 2000, p. 255–273.

33.    Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai, sud. A. Anušauskas, Vilnius: LGGRTC, 2001.

34.    Išgelbėję pasaulį... Žydų gelbėjimas Lietuvoje, sud. D. Kuodytė, R. Stankevičius, Vilnius: LGGRTC, 2001.

35.    Žydų muziejus. Almanachas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, p. 174–201.

36.    A. Rukšėnas, „Veliuonos valsčiaus žydų genocidas 1941 m.“, Veliuona, Vilnius: Versmė, 2001, p. 264–270.

37.    S. Buchaveckas, „Lygumų ir Stačiūnų valsčiai nacių okupacijos metais“, Lygumai. Stačiūnai, Vilnius: Versmė, 2001, p. 254–272.

38.    Šoa Holokaustas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2001, d. 1.

39.    N. Kacas, Išmokyk skaičiuot mūsų dienas. Pasakojimas apie pasiaukojimą, išlikimą ir sėkmę, Kaunas: Judex, 2001.

40.    „Vokiečių okupacijos metais Šilalės rajone nacistų sušaudytų žydų sąrašas“, Šilalės kraštas, Vilnius: Žiburio leidykla, 2001, p. 561–570.

41.    A. Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius: Vaga, 2002.

42.    Spiritual Resistance in the Vilna Ghetto, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002.

43.    A. Bubnys, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Trakų apskrityje“, Voruta, 2002, lapkričio 9, Nr. 21(519).

44.    A. Bubnys, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 81–103.

45.    V. Brandišauskas, „Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 104–113.

46.    Š. Liekis, „Žydai: „kaimynai“ ar „svetimieji“? Etninių mažumų problematika Lietuvos istorijos moksle“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 114–120.

47.    Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002.

48.    Žydų darbo stovykla 1943–1944, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002.

49.    N. Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002.

50.    „Šitas vaikas turi gyventi“. Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944, Vilnius: Baltos lankos, 2003.

51.    A. Rukšėnas, „Veliuonos žydų žūtis 1941 m.“, Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų darbai, 2003, Nr. LVI, p. 39–47.

52.    N. Latvytė-Gustaitienė, „Holokaustas Trakų apskrityje“, Voruta, 2003, gegužės 8, Nr. 9(531).

53.    A. Bubnys, „Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 1(13), p. 22–40.

54.    A. Bubnys, „Vilniaus žydų žudynės ir Vilniaus getas (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 2(14), p. 7–43.

55.    Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Vilnius: LGGRTC, 2003.

56.    Šoa Holokaustas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2004, d. 1.

57.    L. Truska, V. Vareikis, Holokausto prielaidos, Vilnius: Margi raštai, 2004.

58.    Brandišauskas V., „Žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 1(15), p. 86–107.

59.    A. Bubnys, „Kauno getas (1941–1944 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 2(16), p. 8–40.

60.    A. Muturas, L. Rozga, „Žydų likimo vingiais“, Papilė, Vilnius: Versmė, 2004, d. 1, p. 337–345.

61.    I. Šutinienė, „Žydai ir holokaustas Papilės gyventojų atmintyje“, Papilė, Vilnius: Versmė, 2004, d. 1, p. 345–361.

62.    Raseinių krašto žydai. Dokumentų, straipsnių rinkinys, Vilnius: Kronta, 2004.

63.    H. Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944, Vilnius: LGGRTC, 2004.

64.    A. Butrimas, Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai, Vilnius, 2005, p. 84–90.

65.    S. Buchaveckas, „Musninkų valsčius nacmečiu“, Musninkai. Kernavė. Čiobiškis, Vilnius: Versmė, 2005, p. 280–326.

66.    H. Vitkus, „Istorinė atmintis ir holokaustas: problemos samprata“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 51–65.

67.    A. Bubnys, „Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 66–85.

68.    V. Brandišauskas, „Holokaustas Kėdainių apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 87–99.

69.    S. Buchaveckas, „Tauragnų valsčius 1941–1944 metais: kai kurie 1941 metų birželio sukilimo ir nacmečio įvykiai ir reiškiniai“, Tauragnai, Vilnius: Versmė, 2005, p. 337–352.

70.    Žydų muziejus, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2005, d. 3.

71.    R. Gustaitis, Kaišiadorių regiono žydai, Kaišiadorys: Kaišiadorių muziejus, 2006.

72.    A. Rukšėnas, „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, Papilė, Vilnius: Versmė, 2006, d. 2–3, p. 464–504.

73.    V. Brandišauskas, „Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20), p. 7–30.

74.    A. Bubnys, „Lietuvių policijos 1(13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20), p. 31–52.

75.    Немного света во мраке (Truputis šviesos tamsoje), Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2006.

76.    Vilniaus geto afišos, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2007.

77.    Kauno dailininkų žydų kūryba ir likimas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2007.

78.    A. Rukšėnas, „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje 1941–1943 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 2(22), p. 25–64.

79.    Žydų gyvenimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2007.

80.    V. Brandišaukas, „Lazdijų apskrities žydų likimas nacistinės okupacijos metais: nuo teisių apribojimo iki žūties“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 1(23), p. 58–75.

81.    A. Bubnys, „Lietuvių policijos 3(11)-asis batalionas“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 1(23), p. 46–57.

82.    A. Bubnys, „Lietuvių savisaugos dalinių Vilniaus apygardos batalionai (1941–1944 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 2(24), p. 35–61.

83.    Vilnius: 100 Memorable Sites of Jewish History and Culture (Vilnius: 100 žydų istorijos ir kultūros vietų), Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2008.

84.    A. Tumavičius, „Gelvonų valsčiaus žydų likimas nacių okupacijos (1941–1944 m.) laikotarpiu“, Gelvonai, Vilnius: Versmė, 2009, p. 458–471.

85.    Ašmenos, Svierių, Švenčionių apskričių getai: kalinių sąrašai, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009.

86.    Jeigu užmirščiau aš... Butrimonys, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009.

87.    Jie gyveno Vabalninke, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidiniuose publikuotų, taip pat centro darbuotojų kituose leidiniuose skelbtų istorinių darbų (kuriuose nurodyta autorių darbovietė – LGGRTC), tiriančių holokaustą ar bent iš dalies nagrinėjančių šią temą, sąrašas


1.         V. Sakaitė, „Žydų gelbėjimas“, Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 2(4), p. 81–103.

2.         1941 m. birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys, sud. V. Brandišauskas, Vilnius: LGGRTC, 2000.

3.         S. Knezys, „Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1(7), p. 122–168.

4.         A. Bubnys, „Lietuvių policijos 2-asis (Vilniaus) ir 252-asis batalionai (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8), p. 42–55.

5.         Išgelbėję pasaulį... Žydų gelbėjimas Lietuvoje, sud. D. Kuodytė, R. Stankevičius, Vilnius: LGGRTC, 2001.

6.         Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, sud. A. Anušauskas, Vilnius: LGGRTC, 2001.

7.         A. Bubnys, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 81–103.

8.         V. Brandišauskas, „Žydų nuosavybės bei turto konfiskavimas ir naikinimas Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 104–113.

9.         Š. Liekis, „Žydai: „kaimynai“ ar „svetimieji“? Etninių mažumų problematika Lietuvos istorijos moksle“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 114–120.

10.     A. Bubnys, „Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 1(13), p. 22–40.

11.     A. Bubnys, „Vilniaus žydų žudynės ir Vilniaus getas (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 2(14), p. 7–43.

12.     Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Vilnius: LGGRTC, 2003.

13.     V. Brandišauskas, „Žydų turto likimas Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 1(15), p. 86–107.

14.     A. Bubnys, „Kauno getas (1941–1944 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2004, Nr. 2(16), p. 8–40.

15.     H. Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos 1939–1944, Vilnius: LGGRTC, 2004.

16.     A. Bubnys, The Holocaust in Lithuania between 1941 and 1944, Vilnius: LGGRTC, 2005.

17.     H. Vitkus, „Istorinė atmintis ir holokaustas: problemos samprata“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 51–65.

18.     A. Bubnys, „Kauno ir Vilniaus getų žydų policija (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 66–85.

19.     V. Brandišauskas, „Holokaustas Kėdainių apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2005, Nr. 1(17), p. 87–99.

20.     A. Rukšėnas, „Papilės valsčius pirmaisiais vokiečių okupacijos 1941-ųjų metų mėnesiais“, Papilė, Vilnius: Versmė, 2006, d. 2–3, p. 464–504.

21.     V. Brandišauskas, „Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais“, Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20), p. 7–30.

22.     A. Bubnys, „Lietuvių policijos 1(13)-asis batalionas ir žydų žudynės 1941 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20), p. 31–52.

23.     A. Rukšėnas, „Kauno 2-asis pagalbinės policijos tarnybos batalionas ir gyventojų žudynės Baltarusijoje 1941–1943 m.“, Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 2(22), p. 25–64.

24.     V. Brandišaukas, „Lazdijų apskrities žydų likimas nacistinės okupacijos metais: nuo teisių apribojimo iki žūties“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 1(23), p. 58–75.

25.     A. Bubnys, „Lietuvių policijos 3(11)-iasis batalionas“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 1(23), p. 46–57.

26.     A. Bubnys, „Lietuvių savisaugos dalinių Vilniaus apygardos batalionai (1941–1944 m.)“, Genocidas ir rezistencija, 2008, Nr. 2(24), p. 35–61.

27.     A. Bubnys, „Changes in Holocaust Historiography and Education Programs in Independent Lithuania, 1990–2005“, Austria’s Unique Approach to Cooperation in Holocaust Research and Education, Vilnius: Žara, 2008, p. 36–46.

28.     A. Tumavičius, „Gelvonų valsčiaus žydų likimas nacių okupacijos (1941–1944 m.) laikotarpiu“, Gelvonai, Vilnius: Versmė, 2009, p. 458–471.




1 L. Truska, „Lietuviškoji holokausto Lietuvoje istoriografija“, Holokausto istorijos tyrimai ir tautų kolektyvinė atmintis, Vilnius, 2002, p. 95.

2 V. Brandišauskas, „Holokaustas Lietuvoje: istoriografinė situacija ir pagrindinės problemos“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 135.

3 L. Truska, op. cit., p. 84.

4 C. Dieckmann, S. Sužiedėlis, Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį. Šaltiniai ir analizė, Vilnius, 2006.

5 Atminties dienos. Tarptautinė konferencija, skirta Vilniaus geto sunaikinimo 50-mečiui, sud. E. Zingeris, Vilnius, 1995, 548 p.

6 L. Truska, „1940 metų Liaudies seimo rinkimai“, Lituanistica, 1995, Nr. 1, p. 14–38; To paties, „Lietuvos valdžios įstaigų rusifikavimas 1940–1941 metais“, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo instituto darbai, 1996, Nr. 1, p. 3–28; To paties, „MVD-MGB darbuotojų personalinė sudėtis“, Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais, Vilnius, 1999, p. 72–136; „Ar 1940 metais žydai nusikalto Lietuvai?“, Akiračiai, 1997, Nr. 7; N. Maslauskienė, „Lietuvos komunistų tautinė ir socialinė sudėtis 1939 m. pabaigoje–1940 m. rugsėjo mėn.“, Genocidas ir rezistencija, 1999, Nr. 1(5), p. 77–104; Tos pačios, „Lietuvos komunistų sudėtis 1940 m. spalio–1941 m. birželio mėn.“, Genocidas ir rezistencija, 1999, Nr. 2(8), p. 20–46; „Valdininkijos šalinimas iš okupuotos Lietuvos administracijos ir jos keitimas okupantų talkininkais 1940 m. birželio–gruodžio mėn.“, Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2(8), p. 7–41.

7 L. Truska, „Lietuviškoji holokausto Lietuvoje istoriografija“, p. 98–99.

8 L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius, 2005, 322 p.

9 V. Brandišauskas, „Nacionalizmas rezistencinių organizacijų valstybės modelyje“, Akiračiai, 1995, Nr. 5; To paties, „Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 metais“, Darbai ir dienos, 1996, Nr. 2(11); To paties, Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06–1941 09), Vilnius, 1996, 208 p.

10 V. Brandišauskas, „Holokaustas Lietuvoje: istoriografinė situacija ir pagrindinės problemos“, Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis, Vilnius, 1999, t. 14, p. 151.

11 Žr.: A. Bubnys, Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), Vilnius, 1998, p. 190–227, 269–276; To paties, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 81–103; Lietuvių saugumo policija ir holokaustas (1941–1944), Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 1(13), p. 22–40; „Vilniaus žydų žudynės ir Vilniaus getas (1941–1944)“, Genocidas ir rezistencija, 2003, Nr. 2(14); „Die litauischen Hilfspolizeibataillone und der Holocaust“, Holocaust in Litauen. Krieg, Judenmorde und Kollaboration im Jahre 1941, Köln, Weimar, Wien, 2003, S. 117–131.

12 Vilniaus getas: kalinių sąrašai, sud. I. Guzenberg, t. 1, Vilnius, 1996; t. 2, Vilnius, 1998; R. Kostanian-Danzig, Spiritual Resistance in the Vilna Ghetto, Vilnius, 2002; Šiaulių getas: kalinių sąrašai 1942, sud. I. Guzenberg, S. Sedova, Vilnius, 2002; Ašmenos, Svierių, Švenčionių apskričių getai: kalinių sąrašai 1942, sud. I. Guzenberg, O. Movšovič, J. Sedova, Vilnius, 2009.

13 Gyvybę ir duoną nešančios rankos, sąs. 1, sud. M. Erenburg, V. Sakaitė, Vilnius, 1997; sąs. 2, sud. D. Epšteinaitė, V. Sakaitė, Vilnius, 1999; Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941–1944 (Pavardžių rodyklė), sud. V. Sakaitė, Vilnius, 2001.

14 V. Sakaitė, „Žydų gelbėjimas“, Genocidas ir rezistencija, 1998, Nr. 2(4), p. 101–102.

15 A. Eidintas, Žydai, lietuviai ir holokaustas, Vilnius, 2002, p. 390–391.

16 Ibid., p. 391.

17 Ibid., p. 392.

18 Ibid., p. 396–397.

19 Švietimas, www.komisija.lt, p. 1.

20 Ibid., p. 3.

21 Ibid., p. 7–8.

22 Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Antrasis moksleivių darbų konkursas, sud. L. Vildžiūnas, Vilnius, 2003, p. 9–10.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”