2018 m. lapkričio 15 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Arūnas Bubnys

Kauno sunkiųjų darbų kalėjimas nacių okupacijos metais (1941–1944)

- Santrauka -

 

Karo ir nacių okupacijos pradžioje atsikuriančios lietuviškos administracijos pastangomis buvo atnaujinta Lietuvos Respublikos ir sovietinės okupacijos metais veikusi kalėjimų bei priverčiamojo darbo stovyklų sistema. Į savo darbovietes grįžo didelė dalis nepriklausomos Lietuvos laikų kalėjimų tarnautojų, kurie sovietiniais laikais buvo masiškai atleisti iš savo darboviečių. 1941 m. rugpjūčio pradžioje Lietuvoje įvedus vokiečių civilinę valdžią, išskirtinė teisė vadovauti kalėjimams ir juos prižiūrėti buvo suteikta vokiečių generaliniam komisarui Lietuvai Adrianui Theodorui von Rentelnui. Okupacinė nacių valdžia į didžiausius Lietuvos generalinės srities kalėjimus (taip pat Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą) paskyrė savo komisarus ir komendantus vokiečius. Nacių pareigūnai buvo tikrieji įkalinimo įstaigų vadovai ir kontroliavo lietuviškos kalėjimų administracijos darbą. Kauno ir Vilniaus (Lukiškių) sunkiųjų darbų kalėjimai buvo didžiausi okupuotos Lietuvos kalėjimai. KSDK buvo kalinami politiniai ir kriminaliniai įvairių tautybių bei amžiaus kaliniai. Pirmomis nacių okupacijos dienomis KSDK daugiausia buvo žydų tautybės suimtųjų. Kauno VII forte 1941 m. liepos mėn. sušaudžius žydus, iki pat nacių okupacijos pabaigos daugumą kalinių sudarė lietuviai, nemažai buvo ir rusų. Kalinių sudėtis nuo 1941 m. rudens iki okupacijos pabaigos iš esmės atspindėjo tautinę Kauno miesto ir apygardos gyventojų sudėtį (likę gyvi Kauno žydai buvo įkalinti Kauno gete). Didesnę kalinių dalį paprastai sudarydavo ne nubaustieji ir atliekantys bausmę, bet tardomi kaliniai. Vokiečių saugumo policijos ir SD žinioje esantys suimtieji dažnai buvo kalinami atskirose kamerose. Šių kalinių perdavimas vokiečių saugumo organams dažniausiai reikšdavo, kad jie išvežami sušaudyti.
Žydus ir sovietų karo belaisvius nužudžius arba perkėlus į getą ir belaisvių stovyklas, nuo 1941 m. rudens kalinių skaičius KSDK gerokai sumažėjo. Nuo 1942 m. vidurio suimtųjų skaičius KSDK vėl ėmė augti ir su nelabai dideliais pokyčiais išsilaikė iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Kalinių skaičiaus augimą lėmė stiprėjantis ginkluotas ir neginkluotas Lietuvos gyventojų pasipriešinimas nacių režimui ir vis blogėjančios, ypač miestuose, gyvenimo sąlygos. Dalį pasipriešinimo judėjimo dalyvių ir rėmėjų represiniai organai nustatė ir suėmė. Ypač aktyviai buvo persekiojami ir labiausiai nukentėjo sovietinio pogrindžio dalyviai. Lietuvių tautinio pasipriešinimo (antinacinės rezistencijos) dalyviai nukentėjo mažiau. Iš dalies tai lėmė tautinio pogrindžio propaguota ir vykdyta neginkluoto pasipriešinimo taktika, mažiau provokavusi nacių represijas ir skatinusi tausoti tautos gyvybines jėgas. Dauguma šaukiamojo amžiaus Lietuvos jaunuolių aktyviai boikotavo okupacinės valdžios organizuojamas darbo ir karines mobilizacijas. Tai sukėlė atsakomąsias nacių represijas. Šimtai mobilizacijas boikotuojančių asmenų buvo suimti ir įkalinti Lietuvos kalėjimuose arba išsiųsti į Vokietiją. Dalis suimtųjų pateko į KSDK.
Griežčiausia kalinių baudimo priemonė buvo mirties bausmė (sušaudymas). KSDK filialas buvo Kauno IX forte. 1941 m. rudenį čia masiškai buvo žudomi Kauno miesto žydai. 1941–1943 m. kitų tautybių kalinių šiame forte buvo nedaug, jų šaudymas nebuvo masinis reiškinys. 1941–1944 m. IX forte galėjo būti sušaudyta apie 250–300 nežydų tautybės KSDK suimtųjų. Šių aukų daugumą sudarė lietuvių tautybės komunistai, sovietiniai aktyvistai, partizanai ir pogrindininkai. Dėl sunkių kalinimo sąlygų (maisto, medicininės priežiūros stokos, alinančio darbo, mušimų) kalinių mirtingumas buvo gana didelis. Kauno kalėjime 1942 m. kilusi dėmėtosios šiltinės epidemija pareikalavo ne tik kalinių, bet ir prižiūrėtojų aukų. Galima spėti, kad nacių okupacijos metais dėl ligų KSDK galėjo mirti kelios dešimtys suimtųjų.
Taikyti kaliniams fizines bausmes oficialiai buvo draudžiama, tačiau prižiūrėtojai to dažnai nepaisydavo. Kalėjimo tarnautojų elgesį su kaliniais lemdavo jų įsitikinimai ir žmoniškumo laipsnis. Tarp kalėjimų tarnautojų pasitaikydavo asmenų, teikusių įvairią nelegalią pagalbą suimtiesiems, dalyvavusių pasipriešinimo organizacijų veikloje.

 


Kaunas Hard Labour Prison in the Years of Nazi Occupation (1941–1944)

- Summary -


At the beginning of the war and Nazi occupation, with the efforts of the recreating Lithuanian administration, the system of prisons and forced labour camps, which operated in the years of the Republic of Lithuania and Soviet occupation, was renewed. A big part of the prison staff members from the years of independent Lithuania who in the Soviet period were massively discharged from their workplaces returned to their places of work. At the beginning of August 1941, with the establishment of the German civil power, the exclusive right to govern the prisons and to supervise them was granted to Adrian Theodor von Renteln, the German General Commissar for Lithuania. The occupational Nazi authorities commissioned their own German commissars and commandants to the major prisons of the Lithuanian general territory prisons (including also the Kaunas Hard Labour Prison). The Nazi officials were the true governors of the imprisonment facilities and controlled the work of the Lithuanian administration of prisons. The Kaunas and Vilnius (Lukiškės) hard labour prisons were the major prisons in the occupied Lithuania. The political and criminal prisoners of various nationalities and of different ages were imprisoned in the Kaunas Hard Labour Prison (KHLP). In the first days of the Nazi occupation, the majority of the convicts in the KHLP were of Jewish nationality. In July 1941, in the Seventh Kaunas Fort, after the Jews were shot, until the very end of the Nazi occupation, the major part of the prisoners consisted of the Lithuanians, with Russians also constituting quite a substantial part. The composition of the prisoners from the autumn of 1941 until the end of the occupation reflected in the essence the composition of Kaunas city and district population by nationality (the left alive Kaunas Jews were imprisoned in the Kaunas Ghetto). The greater part of the prisoners was usually constituted not of those punished and serving the punishment but rather of the prisoners under interrogation. The convicts who were at the disposal of the German Security Police and SD most often were imprisoned in separate cells. The conveyance of those prisoners to the German security bodies most often meant that they were taken away to be shot.
After the Jews and Soviet war prisoners were killed or transferred to the ghetto and the camps of prisoners, from the autumn of 1941, the number of the inmates in the KHLP got reduced considerably. From the middle of 1942, the number of the convicts in the KHLP started growing again and was maintained with inconsiderable changes until the very end of the German occupation. The growth of the number of prisoners was predetermined by the armed and not armed resistance of the Lithuanian population against the Nazi regime and still more worsening conditions of life, especially in towns. Part of the resistance movement participants and supporters were identified and arrested by the repressive bodies. The participants of the Soviet underground were persecuted especially actively and suffered to a greatest extent. The participants of the Lithuanian national resistance (anti-Nazi resistance) suffered less. Partly it was predetermined by the not-armed resistance tactic which was propagated and effected by the national underground, which provoked Nazi repressions to a lesser extent and encouraged to save the vital forces of the nation. The majority of the Lithuanian young men of military age boycotted actively the labour and military mobilizations organized by the occupational authorities. This gave rise to the retaliatory Nazi repressions. Hundreds of those boycotting the mobilizations were arrested and imprisoned in the Lithuanian prisons or sent to Germany. Part of the arrested was placed into the KHLP.
The strictest measure for prisoners’ punishment was death penalty (shooting). The KHLP Branch was in the Ninth Fort. In the autumn of 1941, here the mass massacre of the Jews from Kaunas was conducted. In 1941–1943, the prisoners of other nationalities were not numerous; their shooting was not a massive phenomenon. In 1941–1944, some 250-300 KHLP convicts of non-Jewish nationality were shot. The majority of those victims were Communists of Lithuanian nationality, Soviet activists, partisans, and the members of the underground organization. Due to the hard conditions of imprisonment (lack of food, medical care, the exhaustive work, beating) the mortality of prisoners was rather high. The epidemic of spotted fever in the Kaunas prison in 1942 resulted not only in the victims of the prisoners but also in the supervisors. It is possible to guess that during the years of the Nazi occupation several tenths of those convicted could die from diseases in KHLP.
To impose physical penalties on prisoners was strictly forbidden officially, but supervisors often did not pay any heed to this. The behaviour of prison staff with prisoners was predetermined by their convictions and a degree of their humaneness. Among the prison staff there were persons who provided various illegal assistance to those convicted and participants in the activity of the resistance organizations.



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”