2019 m. gegužės 26 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Mindaugas Pocius

Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1949–1953 m.

- Santrauka -

 

Paskutiniam pasipriešinimo laikotarpiui (1949–1953 m.) būdinga ginkluoto pogrindžio pajėgų išsekimas, kovos su kolaboravimu silpnėjimas. Nors išdavysčių skaičius ir bendradarbiavimo su valdžia mastas išaugo, visuomenės parama partizanams gerokai sumažėjo. Prisitaikymo prie esamos padėties nuotaikos apėmė plačius visuomenės sluoksnius, todėl partizanų kovos būdai ir priemonės švelnėjo. Vyravo žodiniai ar raštiški įspėjimai. Mirties bausmės dažniausiai taikytos uoliausiems valdžios talkininkams. 1951 m. pabaigoje kolektyvizacija ir sovietizavimas ėjo į pabaigą, represijos prieš valdžios bendradarbius nebeteko aktualumo ir prasmės.
1949 m. LLKS, kaip aukščiausioji Lietuvos politinė ir karinė vadovybė, suvienodino visuomeninius santykius reguliuojančius aktus ir galutinai įteisino bausmių kolaboravimu kaltinamiems asmenims vykdymo tvarką. Teisdamos kolaboravimu ar kriminaliniais nusikaltimais įtariamus asmenis, visos apygardos turėjo griežtai vadovautis LLKS Baudžiamuoju statutu.
Tyrimo metu nustatyti ir lentelėse pateikti duomenys atskleidžia, kad paskutiniais pasipriešinimo metais iš esmės buvo kovojama prieš partinius ir sovietinius aktyvistus bei bendradarbiavimu kaltinamus civilius. Antpuoliai prieš MGB pareigūnus, MGB kariuomenės kariškius, MVD darbuotojus ir stribus tapo nereikšmingu ir antraeiliu dalyku.
Naujų istorijos šaltinių analizė nepatvirtina dalies visuomenės istorinėje sąmonėje glūdinčios versijos apie pasipriešinimo išsigimimą paskutiniais metais dėl padažnėjusių beprasmių civilių gyventojų ir jų šeimų žudynių. Atvirkščiai, galima kalbėti apie gerokai sušvelnėjusią, palyginti su 1946–1948 m., kovos su kolaborantais taktiką. Teroristinių akcijų (šeimų žudymų) ir ekscesų prieš civilius ir sovietinius aktyvistus sumažėjo. Paskutiniame kovos etape pogrindis beveik nebevykdė plataus masto baudžiamųjų akcijų ne vien dėl to, kad praretėjo pačių partizanų gretos, bet ir dėl pogrindžio baudžiamosios politikos kolaborantų atžvilgiu pokyčių.

 


Fight of the Lithuanian Partisans against Collaboration in 1949–1953

- Summary -


The last period of resistance (1949–1953) is characterized by the extenuation of the underground forces and weakening of the struggle against collaboration. Even though the number of treasons and a scale of collaboration increased, support of the public to the partisans decreased significantly. Sentiments of the adaptation to the existing situation encompassed the broad layers of society, therefore the methods and measures of the partisan fights became mitigated. Verbal and written warnings prevailed. Death penalties most often were imposed on the most ardent helpers of authorities. Collectivization and Sovietization was nearing completion at the end of 1951; repressions against the collaborators with authorities lost importance and meaning.
In 1949, LLKS (Lithuanian Fight for Freedom Movement), as the supreme political and military government of Lithuania, made acts, which regulated public relations, uniform, and finally legally enforced the procedure of execution of penalties on the persons accused of collaboration. In judging the persons, suspected of collaboration and criminal crimes, all districts had to be strictly guided by the LLKS Penal Statute.
Data identified during investigation and provided in tables reveal that in the last years of resistance, the fight in the essence was directed against party and Soviet activists as well as civil people accused of collaboration. Attacks against MGB officials, MGB Army military men, MVD employees and “stribai” became a matter of minor importance.
Analysis of new historical sources does not confirm the version which is imprinted in the historic consciousness of the public about the degeneration of the resistance in the last years because of the more frequent senseless massacre of civil people and their families. On the contrary, it is possible to speak about the considerably softer tactic of the fight against collaborators, as compared to the years 1946–1948. The terrorist actions (family massacre) and excesses against civil and Soviet activists reduced in number. At the last stage of the fight, the underground almost did not exercise broad-scale punitive actions not only because the ranks of partisans became less, but also owing to the changes in the punitive policy in respect of the collaborators.



„Genocidas ir rezistencija“ 2009 m. Nr. 1(25)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”