2018 m. sausio 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Informaciniai stendai lankytinose vietose
Kaip išmaniuoju telefonu
peržiūrėti vaizdo įrašus,
kurie yra užkoduoti taškiniais QR kodais?

Pirčiupių žudynės

Lankytojai turi galimybę aplankyti tragiško įvykio – Pirčiupių kaimo žudynių – vietą. 1944 m. vasarą naciai sudegino Pirčiupių kaimą (Varėnos rajonas, Valkininkų seniūnija), nužudė 119 kaimo gyventojų.
- Daugiau
- Schema


1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis.

Sėlynėje (Rokiškio r.) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Rokiškio rajono savivaldybe ir Rokiškio krašto muziejumi įamžino Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nario, 1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataro Leonardo Vilhelmo Grigonio-Užpalio atminimą – pastatė paminklą (aut. Jonas Jagėla) ir informacinį stendą.
- Daugiau


Partizanų kalva – Salako krašto partizanų kapinės.

Salako valsčiuje žuvusių partizanų kūnus sovietų saugumiečiai ir stribai sumesdavo ir užkasdavo po karo išlikusiuose apkasuose, kurie buvo netoli Salako miestelio esančiame miškelyje. Ilgainiui šią vietą žmonės pradėjo vadinti Partizanų kalva. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Partizanų kalvoje buvo įamžintas laisvės kovotojų atminimas – pastatytas kryžius ir antkapiniai paminklai.
- Daugiau


1949 m. vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracijos signataras Aleksandras Grybinas-Faustas

Aleksandras Antanas Grybinas-Faustas gimė 1920 m. rugsėjo 20 d. Lukšių kaime, Lukšių vls., Šakių aps. pradžios mokyklos mokytojo Antano Grybino ir Onos Naujokaitės-Grybinienės šeimoje.
A. A. Grybinas tapęs partizanu dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. liepos 10 d. paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu. 1947 m. paskirtas Žalgirio rinktinės Žvalgybos skyriaus, vėliau – štabo Spaudos-informacijos skyriaus viršininku, o 1948 m. gegužės 5 d. – Žalgirio rinktinės štabo viršininku. Tų pačių metų spalio 8 d. tapo Tauro apygardos vadu.
1949 m. vasario 10–20 d. A. A. Grybinas, kaip Tauro apygardos atstovas, dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime Minaičiuose, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. Kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LKKS tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus. 1949 m. vasario 16 d. jam suteiktas partizanų kapitono laipsnis.
1949 m. rugsėjo 28-osios naktį, Šakių aps. Jankų vls. Šunkarių miško palaukėje prie Viliūšių kaimo pateko į MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareivių ir stribų pasalą. Per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese buvusį bunkerį. Sunaikinęs iš A. Ramanausko-Vanago gautą dokumentų siuntą, nusišovė.
- Daugiau



Leipalingio žydų žudynės 1941 metais

Leipalingį vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 23 d. Žydų likimas ėmė aiškėti vietos policijos viršininkui J. Budrevičiui gavus nurodymą iš aukščiau, anot jo paties – iš Alytaus saugumo policijos vado Prano Zenkevičiaus. Įsakyta pasirengti žydų suėmimams, parinkti jiems patalpas, išduoti būsimos akcijos dalyviams ginklus. Iš pradžių buvo suimti valsčiaus kaimuose gyvenę žydai. Tokių, t. y. žydų kaimiečių, nebuvo daug – vos 3 ar 4 šeimos, dauguma gyveno miestelyje. Žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, ant nugaros ir krūtinės jie privalėjo prisisiūti geltonas šešiakampes žvaigždes. Vieną naktį į vietos sinagogą buvo uždaryti ir visi miestelio žydai – 130–150 žmonių, tarp jų moterys, vaikai ir seneliai.
Žudynių vieta buvo parengta prieš pat sušaudymą. Leipalingio žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. rugsėjo 11-ąją, ketvirtadienį. Šaudė žydus grupėmis, kurių buvo trys. Iš pradžių iš sinagogos atskira kolona buvo išvaryti vyrai, po to moterys, galiausiai vežimais atvežti seneliai ir vaikai. Sušaudžius kiekvieną grupę, aukos buvo užberiamos plonu sluoksniu žemės. Išsigelbėjo vos keli Leipalingio žydai.
1957 m. balandžio 15–20 d buvo atlikta sušaudytų prie Leipalingio žydų tautybės asmenų ekshumaciją. Suskaičiavus kaukoles ir šlaunikaulius padaryta išvada, kad kape buvo užkasti 156 žmonių palaikai, iš jų 26 vaikų. Tarp suaugusiųjų – 57 vyrų ir 73 moterų.
- Žydų tautybės asmenų, sušaudytų 1941 m. rugsėjo mėn. 11 d. Leipalingyje už kapinių prie Seiros upės, sąrašas
- 154 Jews of Leipalingis town were executed in Leipalingis, behind the cemetery near Seira River on 11 September 1941.



1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras Vytautas Gužas-Kardas.

Vytautas Gužas gimė 1920 m. sausio 2 d. Rokiškyje Romualdo Gužo ir Karolinos Čepukaitės-Gužienės šeimoje. Vėliau šeima persikėlė gyventi į Sičiūnų kaimą Rokiškio apskrityje.
1944 m. pabaigoje V. Gužas įstojo į partizanų gretas. 1946 m. įkūrus Jungtinę Kęstučio apygardą, V. Gužas buvo paskirtas apygardos štabo apsaugos būrio vadu. Nuo 1947 m. gegužės mėn. ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas. 1948 m. gegužės 5 d. įkūrus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį tapo jos štabo viršininku. Vėliau Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumo nutarimu jam buvo suteiktas laisvės kovotojo partizanų kapitono laipsnis.
1949 m. vasario mėn. V. Gužas-Kardas, kaip Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities atstovas, dalyvavo Lietuvos partizanų atstovų suvažiavime, kuris vyko Radviliškio apskrityje Minaičių kaime. LLKS Taryba priėmė politinę Deklaraciją, o LLKS Tarybos narys V. Gužas-Kardas buvo vienas iš Deklaraciją pasirašiusių partizanų.
1949 metų birželio 11 d. V. Gužas-Kardas išduotas žuvo Tauragės apskrities Eržvilko valsčiuje Smaidrių kaime.


1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene (New Britain), JAV, Elenos ir Liudviko Ramanauskų šeimoje. 1921 m. Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Lazdijų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime.
1945 m. balandžio mėnesį A. Ramanauskas pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir tapo partizanu, pasirinkęs Vanago slapyvardį. Įstojo į Nemunaičio apylinkėje veikusių partizanų būrį ir tapo jo vadu. Vėliau jis subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje veikusius išsibarsčiusius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą, kuri 1945 m. vasarą buvo performuota į Merkinės batalioną. Nuo 1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį A. Ramanauskas-Vanagas perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu.
1949 m. vasario mėnesį jis dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko leitenanto laipsnis.
Nuo 1953 m. pavasario, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas su šeima slapstėsi pas patikimus žmones įvairiose Lietuvos vietose. Tuo metu parašė atsiminimų knygą ,,Daugel krito sūnų...“
A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui KGB skyrė itin daug dėmesio. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti, suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB. A. Ramanauskas buvo kankinamas beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24–25 d. Vilniuje posėdžiavęs LSSR Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje.


Ramybės parkas – 1945–1952 m. Sovietų sąjungos represinių struktūrų vykdyto teroro aukų užkasimo vieta

Tarpukario Lietuvos metais Marijampolėje, už senųjų kapinių, tarp Varpo ir Žvyryno gatvių, buvo numatyta pratęsti kapines. Tuo metu ten stovėjo Marijonų vienuolių pastatytas medinis, juodai dažytas kryžius. Pirmosios sovietų okupacijos metu kryžius buvo nuverstas, o teritorijoje nuo Žvyryno gatvės pradėtas kasti žvyras. Nuo 1945 m. tarp Žvyryno, Varpo gatvių ir Senųjų Marijampolės miesto kapinių iškastose žvyrduobėse buvo užkasami nukankintų civilių gyventojų ir kovose su sovietų okupantais žuvusių Tauro apygardos partizanų palaikai. Tikslus užkastųjų skaičius neišaiškintas, tačiau manoma, kad per dešimtmetį šioje vietoje galėjo būti užkasta daugiau kaip keli šimtai su sovietų režimu nesusitaikiusių laisvės kovotojų palaikų.


Lietuvos tremtinė, rašytoja, gydytoja Dalia Grinkevičiūtė

Dalia Marija Grinkevičiūtė gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje.
1941 m. birželio 14-ąją jų šeima buvo ištremta. Tėvas, atskirtas nuo šeimos, 1943 m. spalį Šiaurės Uralo lageryje mirė badu. Keturiolikmetė Dalia su motina ir broliu iš pradžių atsidūrė Altajaus krašte, po metų buvo ištremti už Poliarinio rato, į Jakutijos šiaurėje esančią Trofimovsko salą Lenos žiotyse. 1949 m. Daliai su sergančia motina pavyko pabėgti ir grįžti į Lietuvą. Visus metus jos slapstėsi pas pažįstamus, gimines. Tuo metu mirė Pranė Grinkevičienė, o 1950 m. spalį D. Grinkevičiūtė buvo susekta ir suimta. Už pabėgimą iš tremties nuteista trejiems metams, kalinta Suchobezvodnojės (Unžlago) lageryje Gorkio sr. 1953 m. grąžinta į tremtį Jakutijoje.
1954 m. iš tremties paleista be teisės grįžti į Lietuvą. Įstojo į Omsko medicinos institute. 1956 m. gavusi leidimą grįžti į Lietuvą, studijas tęsė Kaune. 1960 m. su pagyrimu baigė Kauno medicinos institutą ir išvyko dirbti į Laukuvą (Šilalės r.). Didžiausias jos rūpestis buvo perkelti į kapines slaptai namo rūsyje palaidotą motiną. Laikydama, kad įvykdydama motinos troškimą numirti Tėvynėje ir slapta ją palaidojusi nepadarė jokio nusikaltimo, apie tai 1962 m. ji pati pranešė KGB, kuris, Pranės Grinkevičienės ieškojęs 12 metų, net įtarė ją pabėgus į užsienį. Dėl tokio „politinio išsišokimo“ prasidėjo nuolatinis Dalios persekiojimas, kuris truko iki gyvenimo pabaigos.
Ypač reikšmingas yra D. Grinkevičiūtės kūrybinis palikimas. Ji rašė tremties metų atsiminimus. Lietuvoje D. Grinkevičiūtės atsiminimai pirmą kartą išspausdinti jau po jos mirties 1988 m. 1991 m. balandžio 29 d. atsitiktinai pavyko rasti ir pirmąjį, išsamesnį, atsiminimų variantą. Daugiau kaip keturis dešimtmečius išgulėjęs žemėje tekstas Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojų buvo restauruotas ir iššifruotas. Prisiminimų nuotrupos, gyvenimo Laukuvoj miniatiūros, laiškai, publicistika paskelbta 1996 m. knygoje „Lietuviai prie Laptevų jūros“.


Dėl informacinių stendų kreiptis:
Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, tel. (8 5) 279 1035, 8 685 21818;
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė, (8 5) 275 5365;
Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vyriausioji specialistė Evelina Raudytė, (8 5) 273 5430.
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”