2019 m. lapkričio 14 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Lijana Pušinskytė

Žodinės istorijos metodas, jo taikymo rezistencijos tyrimuose problemos

- Santrauka -

 

Žodinė istorija yra istorinės dokumentacijos kokybinis metodas, naudojamas interviu su žmonėmis, norint juos apklausti ir ištirti tam tikrus įvykius. Žodinės istorijos pradininkė yra žodinė tradicija, ją dar XIX a. pradėjo tyrinėti sociologai. Tai – praeities įvykių, perduodamų iš lūpų į lūpas, aprašymas. Žodinė tradicija gali apimti neapibrėžtą istorinį laikotarpį, o žodinė istorija apima tik žmogaus pragyventą laikotarpį. Žodinio istorijos metodo pradžia istoriografijoje yra laikomi 1948 metai, kai šiuolaikinė technika pradėta naudoti istorinei dokumentacijai (istorikas A. Nevins pradėjo įrašinėti žmonių prisiminimus).
Interviu metodas yra papildomas dokumentinis įrodymas, padedantis suprasti žmonių elgesį ir jo motyvacijas. Šiuo metodu sudaromos kolekcijos, apimančios įvairius memuarinius įrašus, t. y. istorinius dokumentus. Interviu metodas suteikia galimybę žmonėms, nerašiusiems prisiminimų, papasakoti apie savo praeitį. Žodinė istorija nagrinėja žmogaus gyvenimą, gyvenimo patirtį, perteikia liūdesį ir džiaugsmą, pasisekimus ir nesėkmes ir pan. Interviu metodu galima analizuoti individualiąją ir kolektyvinę atmintį. Interviu metu gauta informacija analizuojama, daromi kiekybiniai ir kokybiniai apibendrinimai, pasitelkiant į pagalbą kitus istorinius metodus, taikomus rašytiniams šaltiniams. Sunku nustatyti interviu metu gautų duomenų patikimumą ir sudėtinga atskleisti interviu imančio istoriko daromas klaidas. Dar didesnė problema yra respondento atminties refleksija: respondentas gali sąmoningai arba nesąmoningai nuslėpti savo gyvenimo įvykius arba išgyvenimus.
Rezistencijos istorijos ir istorinės atminties atskleidimui ypač vertingas šaltinis yra žodinė istorija. Ji dokumentuoja rezistencijos dalyvių ir laisvės kovų dalyvių istorijas. Kita vertus, žodinės istorijos metodas rezistencijos tyrėjams suteikia papildomų faktų ir informacijos. Interviu metodo taikymas rezistencijos tyrimuose kelia ir tam tikrų problemų, iš jų svarbiausios yra šios: dėl mažo liudininkų skaičiaus sunku jų rasti; rezistencijos dalyviai pateikia gana subjektyvius liudijimus; žodiniuose šaltiniuose užfiksuoti faktai nesutampa su rašytiniais šaltiniais. Žodinė istorija papildo kruopščiai surinktus rašytinius šaltinius, ji padeda „išgirsti“ ir to meto įvykių liudininko šiandieninę versiją. Todėl rezistentų interviu ir kitų šaltinių analizė yra puiki galimybė atskleisti, kas vyko okupuotoje Lietuvoje ir visuomenėje.

 


Restrictions Placed on Western Culture in Soviet Lithuania 1965–1986

 

- Summary -

 
 

Oral history is a qualitative method of historic documentation, applied to interview people in order to investigate certain events. Oral history started with an oral tradition, which sociologists began to investigate in the 19th century. It is an oral description of the past events by word of mouth. An oral tradition can encompass an unlimited historic period, while oral history covers only the lifetime of a person. The year 1948 is considered the beginning of the oral method in historiography when modern equipment found its use in historic documentation (the historian A. Nevins started to write down people’s reminiscences).
The method of interviewing is an additional documentary testimony, which helps to understand people’s behaviour and motivation. The method is used to compile collections, which embrace various memoirs i.e. historic documents. It gives a chance to people who never wrote memoirs to speak about their past. Oral history examines people’s lives, their experiences, conveying sadness and joys, achievements and failures. The method enables researchers to analyse individual and collective memory. The information obtained during the interview is analysed, and quantitative and qualitative generalisations are made, employing other methods, which are applied to investigate written sources. It is hard to establish the credibility of the facts obtained during interviews, and to reveal the mistakes made by the historian who conducts it. The respondent’s memory presents an even greater problem: he/she can conceal deliberately or unconsciously events or past experiences.
Oral history is a particularly valuable source to disclose the history of the resistance and historical memory. It documents the histories of the resistance participants and freedom fighters. On the other hand the method of oral history supplies the researchers with additional facts and information. The interviewing method used in investigating the resistance also presents certain problems, the most important being the following: it is difficult to find witnesses as there are so few of them left; resistance participants give rather subjective evidence; and the facts recorded in oral sources do not correspond with written sources. Oral history supplements written sources, it helps to “hear” the present-day version of the witnesses of that time. Therefore analysis of the interviews of the participants in the resistance and other sources is an excellent chance to reveal what took place in occupied Lithuania.

 
 


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”