2018 m. lapkričio 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Birutė Kuklytė

Roko maršai per Lietuvą 1987–1989 m.
Žvilgsnis į Dainuojančią revoliuciją

Santrauka

 

Roko maršai per Lietuvą – tai beprecedenčiai roko muzikos renginiai, vykę didžiuosiuose Lietuvos miestuose 1987–1989 m. Roko muzikos festivaliai Lietuvoje buvo ne naujiena, bet roko maršai per Lietuvą laikytini tikru lūžiu. Pagaliau roko grupės galėjo nesitaikstyti su kolektyvų apžiūros komisijų kaprizais ir savo kūrybos muziką atlikti įvairiuose Lietuvos miestuose daugiatūkstantinei miniai. Festivaliai vyko laikantis demokratinio pasaulio tradicijų – juose ne tik skambėjo muzika, bet ir buvo reiškiama tam tikra pozicija. Pirmasis roko maršas 1987 m. – tai jaunimo ir roko laisvės žygis per Lietuvą, o paskutiniai du festivaliai buvo labiau politizuoti: 1988 m. roko maršas tapo tribūna skelbti Sąjūdžio ir Žaliųjų judėjimo idėjoms, 1989 m. reikalauta panaikinti SSRS karines bazes ir gamyklas Lietuvos Respublikoje, kalbėta apie Ribbentropo–Molotovo paktą. Dalis koncertų metu surinktų lėšų buvo skirtos visuomeninėms organizacijoms remti (1987 m. – Lietuvos kultūros fondui, 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, 1989 m. – Lietuvos invalidų draugijai). Iš viso trijų roko maršų koncertuose apsilankė per 130 tūkst. žmonių.

Devintojo dešimtmečio roko maršus per Lietuvą galima pagrįstai laikyti visuomenės ir kultūrinio gyvenimo laisvėjimo išraiška. Jų neįmanoma vertinti atskirai nuo visų kultūrinių ir politinių to meto įvykių – tai laiko dvasios ir būtinybės pagimdytas muzikinis, socialinis ir politinis reiškinys. Sovietų valdžia visada bijojo ir nemėgo roko, nes jis asocijavosi su laisva mintimi, galimybe viešai reikšti savo požiūrį. Tad griežtai cenzūruojamas rokas buvo priverstas lindėti pogrindyje. Tikru akibrokštu sovietams tapo tai, kad susilpnėjus cenzūros gniaužtams rokas ėmėsi burti Lietuvos žmones, propaguoti lietuvių kultūrą. Neperžengdamas gorbačiovinės „perestroikos“ ribų, jis ėmė telkti ir sąmoninti lietuvių tautą, raginti laisvai mąstyti, būti vieningiems ir imtis atsakomybės. Į roko maršų renginius žmonės plūdo ne vien pasiklausyti muzikos, bet ir vedami noro pabūti kartu, todėl koncertuose dalyvavo ne tik jaunimas, bet ir vyresniosios kartos žmonės, kurie tai laikė šalyje vykstančių procesų simboliu. Roko maršus Lietuva suvokė kaip naujieną, išplėtusią mąstymo ribas ir skiepijusią tam tikrą poziciją, alternatyvų mąstymą, kad gali būti ir kitaip. Festivaliai vyko dar prieš prasidedant realiosios politikos epochai, o koncertuose muzikantai prakalbo į publiką naująja kalba, jungiančia besitraukiančią praeitį ir maksimaliai įkaitusią dabarties atmosferą. Devintojo dešimtmečio roko maršai per Lietuvą – tai XX a. Lietuvos istorijos reiškinys, kuris kartu su Sąjūdžiu vienijo Lietuvos visuomenę žengti į Kovo 11-ąją, reiškinys, kuris, pasitelkęs galingą tautos žadinimo, švietimo ir cenzūros neigimo užtaisą, vidinį asmens išlaisvėjimą susiejo su valstybės laisvės idėja.

 

Rock Marches in Lithuania in 1987–1989
A glance at the Singing Revolution

Summary

 

Rock marches in Lithuania are unprecedented musical events which took place between 1987 and 1989. Rock groups performed their own music for thousand-strong audiences. The festivals followed traditions of the democratic world: the performers expressed their own attitude to what was happening in the country. The first march took place in 1987, which was a freedom march of young people and rock music. The last two festivals were more politicised. The 1988 rock march became a platform for the ideas of the Sąjūdis Revival Movement and the Greens, while in 1989 the closure of the Soviet military bases and plants was demanded, and the Ribbentrop-Molotov Pact was mentioned. Part of the proceeds from the concerts went to support public organisations (in 1987, the Lithuanian Culture Fund, in 1988, the Lithuanian Revival Movement, and in 1989, the Lithuanian Society for the Disabled). Over 150,000 people attended the three rock marches.

The rock marches in the 1980s can be considered an expression of more freedom in society and culture. It was a musical, social and political phenomenon brought about by the spirit of those times. The Soviet authorities feared and disliked rock music as it was connected with free thinking and the possibility to express one’s views publicly. Rock music was consigned to underground. When censorship was relaxed, rock served as an agent which united the country’s people and disseminated Lithuanian culture. Without overstepping the limit of Gorbachev’s perestroika, it urged people to be united and take responsibility. Young and more experienced performers took part in the concerts. The latter looked upon them as a symbol of the processes taking place in the country. The Sąjūdis and the rock marches brought the country to 11 March 1990.

 


„Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 1(23)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”