2019 m. lapkričio 14 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Žaneta Smolskutė
Moterų dalyvavimo ginkluotame pasipriešinime 1944–1953 m. ypatumai

Santrauka

 
Straipsnyje analizuojami moterų aktyvių kovotojų dalyvavimo rezistencijoje 1944–1953 m. motyvai, atskleidžiama moterų padėtis partizaninio karo metu, jų veiklos pagrindiniai bruožai bei veikimo pobūdis.
Susisteminus surinktus archyvinius duomenis apie 250 moterų aktyvių kovotojų, buvo nubraižytas preliminarus moteriškosios lyties atstovių dalyvavimo ginkluotoje kovoje 1944–1953 m. kitimo grafikas. Statistinio tyrimo analizė leido daryti prielaidas, kad skirtingais partizaninio karo metais moterys nevienodai aktyviai dalyvavo ginkluotoje kovoje, įžvelgti dėsningumus bendrame pasipriešinimo kontekste.
Istoriografijoje 1945 m. bendrame pasipriešinimo kontekste įvardijami kaip patys aktyviausi. Atlikus statistinį tyrimą, matyti, jog daugiausia moterų į partizanų būrius įstojo būtent minėtais metais. Galima daryti prielaidą, kad moterų kaip ir vyrų aktyvų įsitraukimą į kovotojų gretas lėmė bendros pasipriešinimo okupacijai tendencijos. Partizaninio judėjimo pradžioje, visuotinio idėjinio pakilimo metu, nebuvo laikomasi griežtų apribojimų dėl moterų įstojimo į partizanų gretas. Europoje dar tebevyko karas, tad niekas nesitikėjo ilgos okupacijos. Moterų, turėjusių partizanės statusą nebuvo daug; dauguma merginų priklausė ryšininkių bei rėmėjų kategorijai.
Iš statistinio tyrimo matyti, kad tarp aktyvių kovotojų ištekėjusios moterys sudarė 72 proc., netekėjusios – 28 proc. Partizanų žmonas sovietai ypač persekiojo, todėl daugiau jų stojo į partizanų būrius.
Nuo 1946 m. aktyvių kovotojų skaičius ėmė mažėti. Pasikeitė politinė padėtis, rezistentų kovos taktika, kartu ir partizanavimo sąlygos. 1948 m. buvo suimta gerokai daugiau moterų. Tai galima sieti su 1948–1949 m. trėmimais. Minėti įvykiai galėjo lemti ir staigų moterų partizanių skaičiaus sumažėjimą nuo 1949 m. Svarbus veiksnys – 1949 m. LLKS suformuluota nuostata: kiek galima vengti į aktyvių kovotojų gretas priimti moteris. Dėl to būrių vadai stengėsi joms gauti fiktyvius dokumentus ir išvesti iš miško.
Nesant galimybių prisiglausti pas patikimus žmones, moterys slėpėsi kartu su partizanais. Išdavysčių atveju ar čekistams nustačius būrių buvimo vietą, vienos moterys žūdavo mūšiuose, kitos susisprogdindavo bunkeriuose. Dėl to nuo 1949 m. žuvo daugiau moterų. Paskutinįjį pasipriešinimo etapą moterų kovotojų buvo mažiau negu pasipriešinimo pradžioje, tačiau dėl pasikeitusių partizanavimo sąlygų jų žuvo daugiau.
LLKS dokumentuose moterys partizanės traktuojamos taip pat kaip vyrai. Su vyrais jos nukautos gulėjo ant gatvės grindinio, dalyvavo kovinėse operacijose, vykdė kitas vadų užduotis. Moterys partizaniniame judėjime nėjo vadovaujančių pareigų, tačiau joms dažnai tekdavo atsakingos ryšių tarnybos, sanitarijos skyriaus, štabo apsaugos viršininkių pareigos. Ne visos į pogrindį pasitraukusios moterys turėjo ginklus, ne visos buvo aktyvios kovotojos. Dalis jų padėdavo partizanams tvarkytis buityje: virė valgyti, skalbė ir pan.
Norėdamos sumenkinti savo vaidmenį rezistencijoje, sovietų tardomos moterys dažnai duodavo melagingus parodymus: neva bijodamos partizanų vykdžiusios jų skiriamas užduotis. Tačiau partizanų iniciatyva raginant merginas įsitraukti į rezistencinį darbą turi pagrindo.
Vyrų persirenginėjimas moteriškais drabužiais rodo moteriškosios lyties atstovių veiklos specifiškumą rezistencijoje. Tai iš dalies paaiškina ir partizanų veiksmus mėginant „užverbuoti“ moteris žvalgybininkių, ryšininkių ir pan. darbui.
 
 
The Participation of Women in the Armed Resistance in 1944–1953

Summary

 
This article deals with the motives behind the participation of women activists in the resistance from 1944 to 1953, their status in the partisan war, and the main features and characteristics of their activities.
After archive documents about 250 active women fighters had been systematised, a preliminary chart of the changes in the participation of women in the armed resistance between 1944 and 1953 was drawn up. An analysis of statistical research made it possible to assume that in different years of the partisan war, the active participation of women in the armed resistance was different, as well as to discern some regularities in the general context of the resistance.
The year 1945 is considered in historiography the most active. Statistical research shows that the largest number of women joined partisan units in that year. The conclusion can be drawn that the active involvement of both women and men in the ranks of the fighters was conditioned by the general tendencies in the resistance to the occupation. At the beginning of the partisan movement, during the general ideological upsurge, there were no strict regulations concerning women joining the ranks of the partisans. The war was still going on in Europe, and nobody expected the occupation to last long. There were not many women who had the status of partisan; most girls belonged to the category of messengers and supporters.
A statistical study shožs that married women accounted for 72 per cent of the active fighters, while single girls made up 28 per cent. As the wives of the partisans were badly affected most of them joined partisan units.
From 1946 the number of active fighters started falling. The political situation, the tactics of the resistance and the conditions for the partisans had changed. From 1948 more women than men were arrested. This can be linked to the deportations in 1948 and 1949. All of this could have influenced the suddenly reduced numbers of women fighters from 1949. That year, the Lithuanian Freedom Fighters Movement decided to stop accepting women into the ranks of active fighters, which could have been an important factor. Therefore, unit leaders provided women with false documents and sent them out of the forests.
When there were no chances of finding refuge with trusted people, women hid with partisans. When the partisans were betrayed, or the Cheka succeeded in locating them, some women were killed in the forests, while others blew themselves up in bunkers. As a result of this, from 1949, more women were killed. During the last stage of the resistance, there were fewer women fighters than at the beginning of the movement, but due to the changed conditions for the partisans, more of them were killed.
It is evident from the documents of the Lithuanian Freedom Fighters Movement that women partisans were treated in the same way as men. They participated in military operations and carried out leaders’ orders. Just like the men’s, when killed their dead bodies were displayed on town squares. Although women did not hold high positions, they had responsible roles as messengers, paramedics and defence heads at headquarters. Not all women who joined the underground had weapons, and not all were active fighters. Some of them did daily chores, such as cooking and laundry.
In order to play down their role in the resistance, women often gave false evidence when they were interrogated by the Soviets: being afraid of the partisans, they did what they were told.
However, the partisan initiative to urge girls to join the resistance had a real basis. Sometimes men had to dress as women, which shows how specific women’s work in the resistance was. That partly explains the partisans’ efforts to enlist women’s help to work as scouts and messengers.
 


Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 2(20)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”