2016 m. spalio 1 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Algimantas Černiauskas
Manipuliavimas fotografija kaip propagandos priemone Lietuvos fotografijos almanachuose 1967–1987 m.

Fotografija yra graikų kilmės žodžių junginys: photos – šviesa + graphos – rašau. Šviesoraštis. Visi žmonijos atradimai gali būti kildinami iš sakralinės biblinės frazės: tebūnie šviesa. Šviesa, pagimdžiusi pasaulį, nušviečianti kelią. Šis straipsnis – tai mėginimas peržvelgti dviejų dešimtmečių (1967–1987 m.) Lietuvos fotografijos kelio atkarpą, užfiksuotą almanachuose „Lietuvos fotografija“, atkreipiant dėmesį į pastebimiausias fotografijų ideologizavimo tendencijas, ieškant sąsajų su kitais panašaus laikotarpio sovietmečio leidiniais, užfiksuojant fotografijų panaudojimo propagandos tikslams pėdsakus bei šių pėdsakų buvimo ar brydės ženklus šių dienų leidiniuose. Kur ta riba, kai duoklė ideologijai nepastebimai virsta propagandos ženklais?


Deja, tekstų, kuriais būtų galima remtis, beveik nėra. Keletą užuominų pavyko aptikti Skirmanto Valiulio ir Stasio Žvirgždo darbuose, o pastaruoju metu pasirodė kelios nepaprastai įdomios ir vertingos menotyrininkės Margaritos Matulytės analizės. Galbūt ši apžvalga paskatins diskusijas fotografijos propagandos tema.


1967–1987 m. buvo išleisti 8 „Lietuvos fotografijos“ almanachai. Antrą dešimtį metų gyvename nepriklausomos Lietuvos laikais. Nuo 1997 m. vėl leidžiami Lietuvos fotografijos almanachai, tik jau kitu pavadinimu: „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“, kuriuose formuojama nuomonė, kad „į fotografiją cenzoriai žiūrėjo kaip į „menkesnės svarbos“ meną nei literatūra, kinas ar tapyba, todėl laisvių šioje srityje buvo daugiau, nors fotografijos kaip laiko dokumento poveikis buvo ypač stiprus. Skirtingai nei tapytojai ir skulptoriai, fotografijos kūrėjai buvo mažiau suvaržyti eksponuoti savo kūrinius šalyje ar siųsti į tarptautinius renginius“ [išryškinta aut.].


Sunku vienareikšmiškai sutikti su aukščiau išdėstyta nuomone, kuri skamba kaip sovietinės ideologijos trubadūrų ir sargų aklumas ar nekompetentingumas. Deja, to meto sovietiniai ideologai, kritikai ir menotyrininkai buvo patyrę, išsilavinę ir toli į ateitį žvelgiantys strategai. Jie atliko ne tik tiesioginės, bet ir prevencinės cenzūros darbus fotografų (ir būsimųjų menotyrininkų) sąmonėje, stengdamiesi nukreipti jų kūrybą ir interpretacijas sovietams reikiama linkme: nutylint arba negailestingai kritikuojant neįtikusius darbus ar kūrėjus, trukdant natūraliai fotografijos darbų sklaidai leidiniuose ir parodose. Viešas pasmerkimas taikytas ypač retai. Šios priemonės iš esmės ir nereikėjo, nes totaliai kontroliuojant spaudą veiksmingiausias būdas yra nutylėjimas: nutylėti ir ignoruoti visa tai, kas neatitiko sovietinių standartų, viliantis, jog šie standartai ir kriterijai nekis, įsitvirtins kultūroje, įaugs į sąmonę. Nereikia menkinti sovietinės cenzūros sugebėjimų, o juo labiau galimybių ir veikimo būdų, kuriuos nemaža visuomenės dalis iki šiol prisimena. Veikiau reikia pritarti taikliai suformuluotai M. Matulytės minčiai, jog „cenzūra aktyviai dalyvavo kuriant naują kultūrą“. Didžiausias jos laimėjimas buvo būtent kūrybinių sąjūdžių suvaldymas, jų pavertimas save reguliuojančiomis, kontroliuojančiomis ir cenzūruojančiomis organizacijomis.


Naujuose leidiniuose nuolat kalbama apie sovietmečio „Lietuvos fotografijos mokyklą“. Dažnai minimi sovietinio laikotarpio kritikai, analizavę Lietuvos fotografiją: A. Vartanovas, L. Aninskis, K. Višniaveckis, V. Diominas, M. Kaganas, J. Borevas. Tai iš tikrųjų stiprūs fotografijos teoretikai ir jų darbų nereikėtų pamiršti ar nutylėti. Tačiau reikia turėti omenyje tuometinę padėtį: Lietuvos fotografų ir sovietinių ideologų tikslai skyrėsi, bet pateiktomis „natomis“ – fotografijomis – „grojo“ ne autoriai, o tie, kurie užsakydavo libretą. Įdomu tai, kad tikruosius tikslus, kuriuos sovietiniai ideologai yra atvirai išreiškę, o menotyrininkai „apdainavę“, dabartiniai fotografijos meno ir istorijos tyrinėtojai dažniausiai nutyli kaip nereikšmingus. Remdamiesi sovietinių menotyrininkų žodžiais, pažiūrėkime, kaip jie suprato „mokyklą“, kokius uždavinius jai kėlė ir kaip tie uždaviniai buvo įgyvendinti.


Į almanachus fotografijos dažniausiai atkeliaudavo iš parodų salių. Štai ką V. Borevas rašė apie „Lietuvos fotografijos mokyklos“ atstovų rinktinių darbų parodą „Tarybinė Lietuva“, kuri 1983–1984 m. kelis kartus buvo eksponuota įvairiose Prancūzijos vietovėse: „Svarbiausias Prancūzijos auditorijos laimėjimas yra tas, kad susipažindami su sovietinėmis ekspozicijomis prancūzai išgyveno sovietinę tikrovę, atspindėtą fotografijose. Socialistinių pertvarkymų pasaulis, kuriame vietos yra viskam – kosmoso užkariavimui, žemės pertvarkymui, laimingai vaikystei ir pagarbiam rūpinimuisi senatve – sovietinių fotomėgėjų darbuose atsiskleidė prancūzų auditorijai visu savo žmogiškumu. Eksponuojamos fotodarbų kolekcijos pramušė solidžią skylę antisovietiniuose visuomenės nusiteikimuose, kurie susiformavo dėl Prancūzijoje skleidžiamos buržuazinės, antisovietinės propagandos. Sovietinio žmogaus pasaulis – jo dvasingumas, meilė gimtajam kraštui, platus istorinis mąstymas, pasaulinės taikos siekimas atsiskleidė [...] A. Sutkaus, A. Macijausko, M. Baranausko, V. Koreškovo, R. Dichavičiaus, V. Butyrino, V. Šontos, R. Požerskio darbuose. [...] Prancūzijos žiūrovams tai buvo tikroviškas fotoreportažas iš socialistinės Lietuvos, parodantis visą socialistinio gyvenimo būdo humaniškumą, nedidelės socialistinės respublikos suklestėjimą. [...] fotografijos padėjo atskleisti sovietinio žmogaus paveikslą [...]“.


Ši ilgoka rusų menotyrininko 1986 m. išsakytų minčių citata tik patvirtina M. Matulytės išvadą, kad „dangstant didžiarusišką nacionalizmą buvo paranku propaguoti nacionalinių respublikų kuriamą meną, kuris užsienyje vis tiek buvo niveliuojamas ir priimamas kaip sovietinės rusų kultūros dalis“. Tam ypač tiko Lietuva, kurios fotografams buvo priklijuota mitinė Lietuvos fotografijos „mokyklos“ etiketė. Kyla pagrįstas įtarimas, kad „mokykla“ – tai tik oficialios to meto ideologijos produktas, tarnas ir subtilus sovietinės propagandos įrankis termino, o ne esmės prasme, nes tokios mokyklos nebuvo.


Reikia sutikti su M. Matulyte, kad Lietuvos fotografams „Interpress-foto“ parodos Maskvoje buvo gera mokykla, tačiau svarbiausias tų parodų organizavimo tikslas buvo grynai propagandinis ir ideologinis. Puikiausias pavyzdys – 1977 m., kai rengiantis pompastiškai atšvęsti „Didžiojo Spalio“ 60-metį ir organizuojant „Interpress-foto 77“ Maskvoje organizatoriai sulaukė 17 500 fotografijų iš 78 pasaulio šalių. Eksponuota buvo 1200. Visa kolekcija propagandiniu atžvilgiu veikė idealiai. Puikūs profesionalių reporterių darbai, autoriams kartais net nesuvokiant, dalyvavo šaltojo karo mūšiuose: jie buvo panaudoti propagandai ir antipropagandai. Ekspozicijose buvo priešinami du pasauliai. Fotografijose, perėjusiose parodos organizatorių cenzūros tinklus, socializmo statybų laimėjimai spindėjo gražių žmonių portretuose, tradicinių šokių sūkuryje, didžiųjų statybų masteliuose, skleidėsi laimingos, saugios vaikystės ir aprūpintos, pagarbios senatvės vaizdais. Čia pat kitas pasaulis: socialinių neramumų, demonstracijų, bado, karo ir visų kitų kapitalistinio pasaulio negerovių, užfiksuotų fotografijose, siaubas. Socialistinis pasaulis tų negerovių fone atrodė kaip rojus žemėje. „Visa tai rodo, kad propagandinės, pažintinės ir meninės fotografijos galimybės iliustruotuose leidiniuose išties yra neišsenkančios, kad ji ir toliau bus vienas veiksmingiausių būdų apmąstyti socialinę tikrovę“, – apžvelgdamas šią parodą rašė pagrindinio to meto propagandinio laikraščio „Pravda“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Afanasjevas. Sąlyginai „mokslą“ „Interpress-foto“ parodose galima prilyginti mokslui partinėse mokyklose, ir „Lietuvos fotografijos“ almanachai – tai tik „Interpress-foto“ parodų albumų veidrodėliai su lietuviškais nacionaliniais ypatumais, o ne mokykla.


Straipsnyje nagrinėsiu almanachus „Lietuvos fotografija“, leistus 1967–1987 m., ieškodamas propagandos apraiškų įžanginiuose žodžiuose ir almanachuose spausdintų fotografijų sekoje. Juo labiau kad S. Morozovas savo knygoje „Tvorčeskaja fotografija“, rašydamas apie Lietuvos fotografijos meistrų darbus, pastebėjo įdomią tendenciją – „fotografijos ciklai sudaro literatūrinio pasakojimo įspūdį“. Tą patį galima pastebėti ir almanachuose.

 
Teoretikai (nesvarbu kokios ideologijos) fotografijos gyvenime išskiria dvi sroves: horizontaliąją – momentalų tiražuotos informacijos perdavimą ir vertikaliąją – laiko atžvilgiu. Antroje dalyje nagrinėsiu du atvejus, kai ne tik meninė, bet ir tariamai „dokumentinė fotografija, kurios svarbiausias bruožas – istoriškumas“ – tampa propagandos įrankiu, keliaujančiu per įvairias visuomenes, nutolusias viena nuo kitos keliais dešimtmečiais, ir toliau atlieka savo propagandines (kartais skirtingas, kartais tas pačias) funkcijas. Pratęsiant teoretikų mintį galima pasakyti, kad tos dvi srovės, kuriomis teka fotografijos gyvenimas, sukuria spiralę, kertančią laiką ir erdvę; tai tarsi galingas nepasibaigusios istorijos sūkurys, kuris, įtraukęs praeitį, siaučia dabartyje ir formuoja nenuspėjamą ateitį...


Pirmoji knyga

Sudarytojas Sigitas Krivickas

Dailininkas Rimantas Dichavičius
Vilnius: Vaga, 1967

Abėcėlės tvarka publikuojama 42 autorių 113 darbų.

Gražus pagiriamasis sudarytojo žodis meninei fotografijai. Pagal tuometinį daugelio supratimą sudarytojas patvirtina, kad „Tikroji meninė fotografija suklestėjo respublikoje pokario metais ir ypač pastaruoju dešimtmečiu“. Dar nesukurta sovietinės „Lietuvos fotografijos mokyklos“ istorija ir klojamas pirmasis akmuo į mokyklos pamatus, kur ruošiantis jos statybai „Dokumentinės fotografijos srityje daug pasidarbavo Judelis Kacenbergas ir Chanonas Levinas“. Tai privalomi ir labai saikingi reveransai tuometiniam režimui. Įžanginiame žodyje propagandos nė su žiburiu nerasi. Vartome albumą. Atverčiant J. Kacenbergo fotografijas „J. Paleckis Pirčiupyje. 1962“ (Nr. 33) ir „Mūsų pasididžiavimas. 1963“ (Nr. 44), pastatyminėje fotografijoje moteris žiūri televizorių, kuriame lyg ir sovietinė kosmonautė Valentina Tereškova – pirmoji moteris kosmonautė.


Ch. Levino fotografijoje švyti naktinė „Lenino aikštė Vilniuje. 1965“ (Nr. 51), o Romualdo Rakausko darbe ateina „Nauji laikai. 1960“ (Nr. 86). Sovietiniais laikais „vykstant kasdieninei ideologinei kovai“ buvo suorganizuotas visasąjunginis konkursas tema „Fotografija demaskuoja praeities atgyvenas“. Jame ši R. Rakausko fotografija, pavadinta „Praeities šešėlis“, apdovanota III premija, tačiau almanache ji spausdinama neutraliu pavadinimu „Nauji laikai“. Netgi šiomis dienomis išvydęs tokį siužetą, kokį užfiksavo R. Rakauskas, tik labai nenuovokus fotografas nepaskubėtų užfiksuoti tokios situacijos: jaunimas, einantis į mus, o jiems priešais – vienišas tamsus kunigo siluetas. Be abejo, tuo laikotarpiu ta fotografija turėjo ideologinį užtaisą, bet šiame almanache propagandinio pobūdžio fotografijos nuskęsta autorių kūrybinių ieškojimų jūroje, o Adaukto Marcinkevičiaus publikuojami darbai „Darbininkas“ (59 p.) ir „Skeptikai“ (60 p.) – tiesiog pavergia... Tačiau apie menines almanacho savybes nekalbėsime.


Antroji knyga

Sudarytojas Virgilijus Juodakis

Redakcinė komisija: Marius Baranauskas, Rimtautas Gibavičius, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas, Antanas Sutkus

Dailininkas Alfonsas Augaitis

Vilnius: Vaga, 1969

Publikuojama 46 autorių 158 fotografijos.

Antrojo Lietuvos fotografijos almanacho įžanginiame žodyje V. Juodakis ne tik apžvelgia 1968–1969 m. Lietuvos fotografų laimėjimus, bet ir primena Juozapo Čechavičiaus laimėjimus 1884 m. Paryžiuje, Jano Bulhako ir Balio Buračo darbus, pelniusius pripažinimą svečiose šalyse XX a. pradžioje.


Šių istorinių faktų priminimas užgožia privalomą tais laikais reveransą režimui, įžanginiame žodyje primenant, kad „tarybiniais metais suklestėjusi nacionalinė lietuvių kultūra sudarė palankiausias sąlygas ir fotografijos meno augimui“, juo labiau kad ir albumas prasideda Dainiaus Švedo nuotrauka su užšalusios, šarmotos spynos vaizdu. Šių dienų požiūriu būtų galima įžvelgti sovietinio režimo užšaldyto pasaulio duris, už kurių gyvena ne tik mėgėjiško lygio fotografijos, bet ir B. Buračo senoji Lietuva, gražūs kūrybiniai autorių ieškojimai.


Knygoje pasiklysta kelios fotografijos, kurias būtų galima priskirti propagandinėms: Liudo Ruiko (Nr. 100) Gedimino pilis, nufotografuota galingu tais laikais teleobjektyvu, kuris suguldė į vieną plokštumą „kunigaikščio“ pilį ir naujus, daugiabučius namus, pastatytus „socialistinei liaudžiai“. Propagandiniu atžvilgiu gerai apgalvotas (Nr. 121–122) atvertimas. Povilo Karpavičiaus darbo nuotraukoje (Nr. 121) plyti Kauno miesto panorama, kurioje senasis miestas dunkso juodu bažnyčių siluetu šviesių, viltingai baltais dūmais rūkstančių kaminų fone, o Nr. 122 Ch. Levino fotografijoje „Didysis brolis“, iškilęs marmuriniu Lenino paminklu virš vėliavų ir pionierių, rodo aiškią judėjimo kryptį: dūmijančių kaminų link, tiksliau – dailininko valia – ne dūmų link, o virš jų, ir kylantys dūmai tarsi M. K. Čiurlionio paveiksle „Auka“ nepakyla aukščiau vado – dievo rankos...


Antipropagandinei fotografijai būtų galima priskirti Mariaus Baranausko darbą „Sargybiniai“ (Nr. 153). Sunkiai identifikuojamos šalies, bet visiškai aišku, kad ne sovietinės, kareivis sargyboje stovi viename take (vienas priešais kitą) su šunimi. Daugiaprasmė fotografija, kaip ir pavadinimas... Lyg ir viskas. Juk nepavadinsi propagandine nuotrauka Vitalijaus Butyrino fotografijos, kurioje sovietinis kareivėlis guli ant pilvo ir skaito ne Lenino raštus, o žiūri į nuogos mergaitės nugarą albume...


Trečioji knyga

Sudarytojas Skirmantas Valiulis

Redakcinė komisija: Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus

Dailininkas Alfonsas Augaitis
Vilnius: Vaga, 1971

Publikuojama 58 autorių 156 darbai.

S. Valiulio įžanginiame straipsnyje nerasime nė žodžio apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį ir jos keliamus uždavinius. Pasidžiaugiama organizaciniais poslinkiais: „1969 m. pabaigoje įkurta Lietuvos TSR Fotografijos meno draugija“. Gražūs menotyriniai pamąstymai. Pirmajame almanacho puslapyje J. Kacenbergo fotografijoje šlovinama dabartis, dėl kurios kovojo to paties autoriaus (Nr. 2–5) ir Ch. Levino (Nr. 6–9) fotografijose užfiksuoti sovietiniai kariai. (Ch. Levino nuotraukose – 16-osios lietuviškosios divizijos kariai, kovoję su fašistais sovietinės kariuomenės gretose.) Šiek tiek abejonių kelia fotografijos Nr. 2 pavadinimas „Poeto mirtis“. Bevardžio, nuasmeninto poeto mirtis. Pavadinime užkoduojama kažkas daugiau nei paprasto kario ar vado žūtis. Poetas – tai gyvenimo dainius, simbolis. Propagandiniu atžvilgiu gerai parinktas pavadinimas. Mirtis sukrečia visada, kaip ir septintajame puslapyje: „Kareivio mirtis vykdant užduotį. 1943“. Po audringu karo dangumi kareiviai mūšio metu skuba perkirpti spygliuotos vielos užtvarą, kurios nespėjo perkirpti ką tik „žuvęs“ karys... Nuotraukos koloritas ir parašas po ja užburia taip, kad niekam nekyla noras gilintis į detales: kaip fotografas sugebėjo peršokti neprakirptą vielų užtvarą anksčiau už pionierius? Kokia nežmoniška jėga „žuvusio“ kario rankose vis dar laiko iškeltas žirkles? Kodėl dešinėje gulintis kariškis žiūri į laikrodį? Gal jis pietų laukia, o gal kontrolinį laiką nustato?


Skirtingų autorių darbai (Nr. 12–13) atvertime papildo vienas kitą: Valerijaus Koreškovo fotografijoje didžiuliu krovininiu savivarčiu „Belaz“, šalia kurio lengvasis automobilis „Volga“ atrodo lyg žaisliukas, atvažiuoja „XX amžius“, prasilenkiantis su maišų prikrautu vežimu. Smulki praeitis taikiai, be konfliktų užleidžia kelią galingai socialistinei ateičiai. O čia pat M. Baranausko fotografijoje paminklas vadui (Leninui), kuriam ir turime būti dėkingi už šios dienos laimėjimus, ir labai logiška, kad jau kitoje fotografijoje matome žengiančius kareivėlius (ne rikiuotėje), kurie gina tą pasaulį, tačiau žmogiškai dairosi į praeinančias mergaites (Nr.14).


Šiame albume randame dvi fotografijas, kurios yra įdomios savo istorija. Puikioje, nebijančioje laiko Algimanto Kunčiaus fotografijoje „Prie Merkinės. 1986“ (Nr. 35) regime pasipuošusius kaimo žmones, einančius takeliu į bažnyčią. Pavadinimas paslepia veiksmą, svetimą tuometinei ideologijai. Ši fotografija buvo eksponuojama 2002 m. galerijoje „Arka“ parodoje „Su cenzūros žyme“. Jos tikrasis pavadinimas – „Sekmadienis“.


O štai į mus žvelgia Antano Sutkaus „Pionierius“ (Nr. 149), apie kurį S. Valiulis įžanginiame žodyje rašo: „Antanas Sutkus už nuotrauką „Pionierius“ tarptautinėje parodoje Pietrasantoje (Italija) 1970 m. apdovanotas aukso medaliu“. Tą pačią fotografiją matome ir parodoje „Su cenzūros žyme“. Parodos organizatorė Margarita Paškevičiūtė laikraštyje „Respublika“ rašė, kad 1969 m. sovietinė cenzūra A. Sutkaus fotografiją „Pionierius“ palydėjo žodžiais „Tupoje lico“ („Bukas veidas“).


Ketvirtoji knyga

Sudarytojas Julius Vaicekauskas

Redakcinė komisija: Balys Bučelis, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus, Skirmantas Valiulis

Dailininkas Alfonsas Augaitis
Vilnius: Vaga, 1974

Publikuota 50 autorių 157 darbai.

Viltingai nuteikia albumo sudarytojo Juliaus Vaicekausko įžanginiai žodžiai: „Ketvirtosios „Lietuvos fotografijos“ knygos pagrindą sudaro geriausi pastarųjų dvejų metų (1972–1973) lietuvių fotomenininkų darbai. Tai tarsi kūrybinė ataskaita, kurioje autoriai išsako savo mintis, parodo kūrybinius sugebėjimus. Šia knyga toliau tęsiama tradicija meninėmis priemonėmis vaizduoti gimtąjį kraštą ir jo žmones“.


Kilnūs žodžiai, tarsi apeliuojant į fotografijos prigimtį, kurią realizuoja žmonės, įvaldę fotografijos amatą ir iškėlę jį iki meninių aukštumų, tačiau nuotraukos almanache pateiktos ne autorių pavardžių abėcėline tvarka. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, užuot pateikus deklaruojamą fotografų darbų ataskaitos albumą, yra įgyvendinama idėja, kurią perskaitome tolesnėse pastraipose: „...Fotografija neatskiriama nuo epochos, ji – laiko veidrodis. [...] Fotografus sutiksime kiekviename reikšmingame įvykyje: ir iškilmėse, įteikiant mūsų respublikai „Tautų draugystės“ ordiną, ir atidengiant paminklus Angariečiui Vilniuje, keturiems komunarams Kaune, Tarybinei armijai išvaduotojai Kryžkalnyje“.


Žodžius iliustruoja fotografijos. Albumas prasideda „didžiojo brolio“ pagarbinimu, užfiksuotu Nikolajaus Verzilovo fotografijoje „Tautų draugystės“ ordino įteikimas Lietuvos TSR iškilmėse Vilniuje. 1973“. Žinia, gyvenimo farsas irgi yra istorija. Tačiau neverta kalbėti apie šios fotografijos meniškumą, nes tokias fotografijas labai sėkmingai gali padaryti ne tik pradedantis fotožurnalistas, bet ir fotografinis automatas.


Remiantis šiame albume publikuotų fotografijų seka – jų atvertimais, iki 42 puslapio galima kurti vientisą literatūrinį pasakojimą apie praeityje vykusias kovas, pagarbą veteranams, internacionalizmą, kultūros laimėjimus. Netgi A. Sutkaus garsi fotografija „Tėvas ir sūnus“ (Nr. 40), kurioje socializmo propagandos nė su žiburiu nerasime, šiame kontekste gana iškalbinga: štai kokį saugų, pavyzdinį pasaulį mes sukūrėme. „Toks mūsų [....] fotografijos perskaitymas paaiškina, kaip reikšmės priklauso nuo vyraujančios ideologijos, į kurią fotografija panardina skaitytoją“. Ta literatūrinė albumo gija tęsiasi toliau, nes kitame atvertime jau matome psichologinį merginos portretą, į kurį žvelgia rimti, orūs ir susimąstę Lietuvos studentai, išvykstantys į komjaunuoliškas statybas.


Fotografijos almanachų sudarytojai mažiausiai dėmesio kreipia į fotografijų autorių kūrybos visumą ar norą bei pageidavimus. Šiame almanache Aleksandro Macijausko devynių fotografijų publikacija prasideda darbu, kuris iškrenta iš jo publikuojamos „Kaimo turgaus“ serijos, bet atitinka sovietinės ideologijos propagandą (Nr. 49): gražūs, ryžtingi jauni žmonės, sustoję ratu, laiko vėliavas. Autoriaus mėgstamas ir dažnai naudojamas plačiakampis objektyvas suteikia jauniems žmonėms, nufotografuotiems iš apačios, monumentalumo ir jėgos, įkūnytos vėliavų, nukreiptų į dangų, linijinės perspektyvos veržlume.


Panašiai pristatyti subtilaus esteto A. Kunčiaus darbai (10 fotografijų). Pristatymas prasideda sovietinių karo veteranų paradu Lenino (dabar Gedimino) prospekte (Nr. 83). Plačiakampis objektyvas suteikė galimybę vienoje nuotraukoje užfiksuoti ilgą, nesibaigiančią karo veteranų koloną, nuo Vilniaus katedros žygiuojančią tuometinės Lenino aikštės link, ir ant šaligatvių stovinčius žiūrovus, kurie ploja žmonėms, kovojusiems su fašizmu... Toliau vientisa literatūrinė albumo gija šiek tiek trūkinėja, tačiau kartkartėmis grįžta pavieniais akordais apie naujas statybas, šventes...


Albumas baigiamas Juozo Grikienio fotografija „Artojas“, kurioje jaunas vyras sėdi prie traktoriaus vairo, o jo laukianti šviesi rytdiena romantiškai nutolsta tonine perspektyva aukštyn į dešinį kampą. Paskutinė albume pateikta fotografija logiškai iliustruoja paskutinius sudarytojo žodžius įžanginiame žodyje: „Būdama humanistinė ir pilietiška, lietuvių meninė fotografija teigia šviesiąsias gyvenimo puses: darbą, meilę, kovą už dar gražesnę rytdieną. O tai ir yra neišsenkama Tarybų Lietuvos fotomenininkų kūrybos versmė“.


Penktoji knyga

Sudarytojas Romualdas Pačėsa

Redakcinė komisija: Balys Bučelis, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus, Skirmantas Valiulis

Dailininkas Alfonsas Augaitis

Vilnius: Vaga, 1978

Publikuojama 60 autorių 141 darbas.

Sunku ką nors išskirti iš sudarytojo žodžio, tiksliau, žodžių srauto, kuris jau nuo pirmojo sakinio deklaruoja aiškią ideologinę kryptį: „Lietuvių tarybinė žurnalistika ir meninė fotografija, gimusi Didžiojo Tėvynės karo frontuose ir rūstokai romantiškuose pokario miestuose bei kaimuose, augo ir brendo kūrybiškai broliaudama su kitų tarybinių respublikų, užsienio socialistinių šalių fotografija“. Viename sakinyje tilpo viskas: Lietuvos fotografijos ir valstybės istorijos klastotė, internacionalizmas ir kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“ Zervynų kaime dūmų uždanga. Dar kartą primenama, kad „formuojasi lietuviškoji tarybinės fotografijos mokykla, socialistinio realizmo principų plotmėje jungianti individualaus braižo fotografų kolektyvą. Jo organizacinį ir kūrybinį branduolį sudaro Vilniaus Valstybinio V. Kapsuko universiteto auklėtiniai [...]“. Paskutiniame sakinyje yra tiesos grūdas, nes „auklėtinių“ žongliravimo žodžiu padarinius jausime ilgai, net ir naujaisiais laikais išleistuose fotografijų almanachuose, kur subtiliai sukonstruotuose prevencinės cenzūros spąstuose būsimieji menotyrininkai ilgai suksis tariamos Lietuvos fotografijos mokyklos karuselėje.

 
Devyniose įžanginio žodžio pastraipose tik vienoje nekalbama apie LSSR, LKP, SSKP, SSRS. Toje neideologizuotoje pastraipoje įvardyti ne „mokyklos“, o autorių laimėjimai įvertinti suteikiant jiems „Tarptautinės fotografijos meno federacijos (Federation Internationale de L’Art Phottographigue) narių fotomenininkų vardus“.


Šiek tiek nudžiugina ir suteikia vilčių paskutiniai sudarytojo žodžiai: „Todėl šiame albume šalia seniai žinomų fotomeno meistrų fotografijų išspausdinta daug naujų autorių darbų“. Štai jie – sovietinės mokyklos vaisiai. Nauji autoriai, kurie iš visiems žinomų raidžių sukurs naują žodį Lietuvos fotografijoje. Juk taip norisi, kad po ta žodine panegirika ir atvira propaganda fotografijos lakštuose atsiskleistų naujas, netikėtas požiūris į pasaulį ar suspindėtų individualus, tik autoriui būdingas saviraiškos būdas...


Blyksteli Virgilijaus Šontos darbai... Kitų debiutantų, kurie taip ir netarė (neaišku dėl kokių priežasčių) įsimintino žodžio tolesnėje Lietuvos fotografijos istorijoje, pavardžių neminėsime, juo labiau kad kalbame apie propagandą..


Pirmajame puslapyje puikuojasi Algio Sabaliausko „Statybininkas“ virš miesto, greičiausiai statantis Vilniaus televizijos bokštą. Gera iliustracija tais laikais žinomai dainai „a my montažniki, a my vysotniki iz vysoty vam šliom privet...“ („o mes montuotojai, aukštumininkai, iš aukštumos siunčiame jums sveikinimą...“). Ir jau nuo antrojo puslapio meninės fotografijos albume Jurijaus Vorobjovo fotografijoje dūdų orkestras groja šlovę Spalio 60-mečiui, kuris įvardijamas plakate. Tame pačiame atvertime Edmundo Katino fotografijoje nesibaigianti žmonių eilė eina nusilenkti Lenino paminklui Kaune... Statybose pramonės darbininkai ir darbininkė, kurie už visa tai turėtų būti dėkingi susimąsčiusiai M. Baranausko „Buvusiai partizanei Marijai Šulc“ (Nr. 12). Būtent tokioms moterims mes statome paminklus, nes tame pačiame atvertime (Nr. 13) – L. Ruiko fotografijoje plazda vėliavos po „Kryžkalnio motinos“ kojomis... J. Grikienio fotografijoje (Nr. 25) Lenino prospektu vėl žygiuoja „Veteranų eisena“; tai jie sudarė sąlygas plėtotis mokslui, įamžintam akademiko Antano Buračo ir jo kolegų grupiniame portrete (Nr. 26 ).


Pasidžiaugiame Benjamino Pociaus kolūkiečių šypsenomis (Nr. 27), o šalia – Juliaus Kielės fotografija „Energetikai“ (nepriklausomai nuo autoriaus) siūlo prisiminti: „Komunizmas – tai tarybų valdžia plius visos šalies elektrifikacija“. Fotografijų atvertime (Nr. 34–35) – A. Sutkaus fotografija iš serijos „Jubiliejinė respublikinė moksleivių dainų ir šokių šventė“ ir to paties autoriaus „Didžiojo Tėvynės karo veteranai“ (eiliniai – be „pagonų“), kurių dėka ši šventė vyksta. Petro Katausko darbų atvertime sovietinis kareivėlis uosto gėles (Nr. 103), bet už jo pečių budriai kontražūrinėje šviesoje blykčioja durklas, saugantis vaizdą kitame puslapyje, kur jaunuolis išpažįsta gražiausius jausmus merginai naujų statybų fone (Nr. 104). S. Žvirgždo darbų atvertime „Ablinga“ (Nr. 134) ir „Priesaika Tėvynei“ (Nr. 135) – jauni sovietiniai karininkai prisiekia ginti socialistinio gyvenimo laimėjimus. Logiška albumo pabaiga įsikūnija Kosto Slivskio fotografijoje „Statybų grafika“ (Nr. 141). Nestandartinio, kupolo formos stogo dengimas gražiai susisiekia su pirmąja almanacho fotografija, tarsi sakydamas: „Mes tėvynei uždėjome stogą ir gyventi mums čia bus smagu“ („liaudies“ poezija).


Albumo struktūra mums nuolat primena, kam turime būti dėkingi kurdami šviesų gyvenimą (nuo karininkų iki eilinių ir šių dienų kareivėlių), o vienas kitas menininko darbas iliustruoja kūrybinę laisvę, nes visa tai, anot sudarytojo, prisideda „prie TSKP XXV ir Lietuvos KP suvažiavimo nutarimų įgyvendinimo“.


Šeštoji knyga

Sudarytojas Algirdas Gaižutis

Redakcinė komisija: Aleksandras Macijauskas, Romualdas Ozolas, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus

Dailininkas Alfonsas Augaitis

Vilnius: Mintis, 1981

Abėcėlės tvarka publikuota 65 autorių 156 darbai.

„Šeštoji „Lietuvos fotografijos“ knyga sudaryta iš 1997–1980 metais sukurtų mūsų fotografų profesionalų ir mėgėjų darbų“, – rašo įžanginiame žodyje sudarytojas; apžvelgdamas Lietuvos fotografijos gyvenimą jis labai saikingai, neprikišamai primena: „Daugelis fotografų toliau plėtojo ir gilino pamėgtas temas, atspindėdami tiek savo, tiek visos savo kartos meninės pasaulėvokos raidą, turtindami realizmo tarybinėje lietuvių fotografijoje tradicijas“.


Iš tikrųjų albumas toks ir yra. Pirmajame fotografijų atvertime Romualdo Augūno darbuose veteranas iš serijos „Karo veteranai“ (Nr. 2) braukia vyriškai šykščią ir todėl labai brangią ašarą, kurioje telpa skausmas dėl žuvusių draugų ir pergalės džiaugsmas, nes tik pasiekę pergalę mes šturmuojame komunizmo viršukalnes fotografijoje „Kalnai ir žmonės“ (Nr. 3). M. Baranausko darbuose žaidžia linksmi ir nerūpestingi „Senamiesčio vaikai“, o susimąsčiusi „Mažoji talkininkė“ kaime prigludo prie bulvių maišų. Intriga rezgama kitame atvertime, kur M. Baranausko fotografijoje „Pelkės traukiasi“, o į tą šventą darbą labai susirūpinęs žiūri Algimanto Bareišio karo veteranas iš serijos „Karo veteranai“. Tačiau niekada negalima pamiršti pradžių pradžios – šviesaus pasaulio gimimo. Iš karto, kitame atvertime, A. Bareišio fotografijoje pagyvenęs žmogus parodoje atidžiai žiūri į paveikslą „Leninas ... (kažkur)“ iš serijos „Susitikimai parodų salėse“. Prie jo iš kito puslapio (tos pačios serijos) fotografijos pro I. Glazunovo paveikslą skuba pagyvenusi moteris. Peržvelgus keturis atvertimus galima sukurti ištisą romaną, apimantį karą, plėšinius, vaikystę ir kultūrą, kurios pamatiniuose dailės kūriniuose atsispindės mūsų žygiai ir darbai. Vienu atsikvėpimu albumui padėti tvirti, privalomi propagandiniai pamatai, ant kurių statomas Lietuvos fotografijos istorijos namas. „Būdingiausiais ir vertingiausiais tarybinės lietuvių fotografijos bruožais visada buvo pagarbos žmogui, gėriui ir grožiui teigimas. Ta tradicija garbingai pratęsiama ir vyresniųjų, ir jaunesniųjų fotografų darbuose“.


Gražūs, geri, teisingi žodžiai. Ir gerų, prasmingų fotografijų šiame albume daug, bet kalba ne apie tai...


Dovydo Fligelio fotografijoje saliutais švyti (Nr. 34) „Maskvos olimpiada – 80“ (kuo čia dėta Lietuva ir fotomenas?). V. Koreškovas tebedirba „Sajanų–Šušenskojės HES“ statybose (Nr. 56, 57) ir dar spėja tų statybų fone parodyti „Atsisveikinimą su paskutine vienkiemio sodyba“ (Nr. 58), kur dūdų orkestras, pavieniai žmonės laukuose ir traktoriai, traukiantys (turbūt į kolūkinę gyvenvietę) namą. Sudie, senoji Lietuva.

Septintoji knyga

Sudarytojas Antanas Sutkus

Redakcinė komisija: Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Ozolas, Romualdas Požerskis, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus

Dailininkas Alfonsas Augaitis
Vilnius: Mintis, 1986 m.

Abėcėlės tvarka publikuota 81 autoriaus 161 darbas.

Įžanginiame žodyje Sigitas Krivickas padaro labai kuklų (privalomą) reveransą taikiam sovietų šalies žmonių gyvenimo būdui, paminėdamas Lietuvos fotografų laimėjimus, primindamas, kad „nuostabus fotografijos gebėjimas tiksliai fiksuoti regimąją tikrovę – tai ir nauja informacija, ir meninis regėjimas, būdingas tik fotoaparatu kuriantiems žmonėms“. Dar kartą minima „savita Lietuvos fotografijos mokykla“, pabrėžiama, kad „ją sudaro originalūs ir ryškūs Lietuvos fotografijos meistrų braižai, kuriuos formuoja tiek bendra socialistinė pasaulėžiūra, tiek individualus kūrybinis pastabumas, fotografavimo technikos įvaldymas“.

Darbai almanache pateikti autorių pavardžių abėcėline tvarka. Tačiau nei albumo koncepcijos, nei ideologijos nematyti. Vos ne „disidentinis“ produktas, kuriame nuskęsta kelios ideologizuotos reportažinės fotografijos – A. Bareišio darbai iš serijos „Veteranai“ (Nr. 11–12). Tačiau, perskaičius užrašą „Veteranai“ ir atidžiau įsižiūrėjus į fotografiją (Nr. 11), galima padaryti išvadą, kad plakatą su ieškomo vyro portretu laiko ne karo veteranė, o galbūt žuvusiojo dukra... Antano Dilio fotografijų atvertime (Nr. 37–38) „Taikos sargyboje“ karys globėjiškai prilaiko mažą, stovinčią su vėliavėle rankose mergaitę, o gretimoje fotografijoje tiesiamas „Naujas kelias“, kurį karys ir saugo. Netoli jau kito autoriaus – Juozo Kazlausko fotografija „Veteranai“ (Nr. 69), kurią viename atvertime papildo jauni priešlėktuvinės gynybos kariūnai „Tėvynės sargyboje“. V. Koreškovo fotografijos (Nr. 74–75) pasakoja apie nesibaigiančių komjaunuoliškų Sajanų–Šušenskojės hidroelektrinės statybininkus. Knygos pabaigoje pasidžiaugiame Michailo Vilkomirskio veteranais fotografijoje „Pergalės šventė“ (Nr. 151), kurioje už besišypsančios ir su dukra gyvenimu besidžiaugiančios moters, saugiai stovinčios ant šaligatvio, ant grindinio – teisingo istorijos kelio – rikiuojasi ordinuoti karo veteranai...


Niekas taip nemobilizuoja visuomenės kaip pergalės skonis, susiformavęs iš kovose pralieto tėvų kraujo. Tuo profesionaliai spekuliavo sovietiniai ideologai, o ir dabartinės Rusijos propagandos mašina tebedirba ta pačia kryptimi: Antrasis pasaulinis karas. Ši tema atsispindi ir almanachuose „Lietuvos fotografija“. Tose nuo ketvirtojo almanacho gausėjančia seka iš albumo į albumą žengiančiose veteranų kolonose, be jokios abejonės, eina ir frontininkai, ir tie, kurie gulėjo antrosiose linijose su kulkosvaidžiais ir šaudė vyrus, kurie po lengvų sužeidimų ar apkvaitę iš siaubo mėgino trauktis, o ne plikomis rankomis pulti priešą. Vienoje kolonoje eina savanoriai ir per prievartą mobilizuoti į sovietinę kariuomenę, eina „Smeršo“ ar NKVD vyrai, dalyvavę kovose su Lietuvos partizanais. Kiekvienais metais veteranų nuotraukų almanachuose daugėdavo.


Tačiau Lietuvos fotografijos albumuose, kaip ir kituose sovietinių laikų leidiniuose (netgi skirtuose karui), sunkiai rasime sužalotų karo veteranų nuotraukų. Sovietinės karo propagandos didvyriai gali būti tik arba žuvę poste, arba gyvi, bet jokiu būdu ne sužaloti. Suluošintų žmonių vaizdai žadina užuojautą ir gailestį, kelia daugybę klausimų: dėl ko, kas jų ir jų artimųjų laukia tolesniame gyvenime. Juk neatsitiktinai knygoje „Dorovės sąvokos“ nė su žiburiu nerasime žodžio „gailestingumas“ interpretacijų ir aiškinimo. Žaizdoti žmonės netiko jokių diktatorių valdomų šalių gyvenime, nes žadino visai kitus jausmus, nei puoselėjo režimai.


Knygoje pirmą kartą spausdinami kritikų straipsniai iš spaudos apie Lietuvos fotografiją. Cituojamas Sigismundo Šimkus straipsnis iš žurnalo „Nemunas“, kuriame primenami antrojo Lietuvos fotografų suvažiavimo viešnios O. Suslovos (žurnalo „Sovetskoje foto“ redaktorės) žodžiai. Ji „pažymėjo, kad draugija subūrė tikrai talentingų žmonių, kurie padarė įtaką daugeliui šalies fotografų susivienijimų. Didelis jų indėlis į tarybinio meno ir mūsų gyvenimo būdo propagavimą užsienyje. Neatsitiktinai sąjunginėje kritikoje, menotyros darbuose atsirado sąvoka – Lietuvos fotografijos mokykla“.


Aštuntoji knyga
Sudarytojai Antanas Sutkus, Milda Šeškuvienė

Redakcinė kolegija: Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Ozolas, Romualdas Rakauskas, Laima Skeivienė, Antanas Sutkus

Dailininkas Rimantas Dichavičius
Vilnius: Mintis, 1987 m.

Publikuojamos 87 autorių 166 fotografijos ir 3 autorių 23 fotografijos skyriuje „Iš fotografijos istorijos“.

Paėmę į rankas naująjį albumą ir skaitydami Laimos Skeivienės įžanginį žodį, fotografijos mėgėjai galėjo lengviau atsipūsti, nes ten nebeliko jokios žodinės propagandos. Straipsnyje kalbama apie „H. Kartje-Bresono atvertas duris į naują estetinį žmogaus ir jo sukurtos techninės aplinkos supratimą“. Pagaliau Atgimimo priešaušryje sulaukėme albumo, kuris mus įves į naują, dar nepažįstamą pasaulį, „kuriame ėmė gesti aukščiausios lyrinės gaidos“ ir „sumažėjo polinkis fotografuoti viešuosius renginius“. Greičiau atsiverskime naująjį albumą ir pasinerkime į Lietuvą fotografijoje, juo labiau kad, kaip teigia sudarytojai, „lietuvių fotografija ir toliau teka realistine kryptimi“.


Tačiau jau pirmajame puslapyje regime fotografo Adolfo Ambraziūno darbą „Atmintis“, joje – šio autoriaus skulptūrinis darbas IX forte. Fotografijoje matome A. Ambraziūno skulptūrinį darbą IX forte. IX fortas – be jokių diskusijų ir interpretacijų vieno iš fašizmo nusikaltimų žmoniškumui simbolis Lietuvoje. Čia pat – ketvirtuoju numeriu pažymėtoje fotografijoje – R. Augūno „Karo veteranai“, o netoli – Algio Gylio fotografijoje (Nr. 45) pulkininkas B. Adomaitis priklaupė ant vieno kelio miške ir tame pačiame atvertime – Irena Giedraitienės „Irena“, apsivijusi jaunuolio kaklą saugiai (pulkininko B. Adomaičio dėka) džiaugiasi gyvenimu. Kaimo statybos, auksinis BAM’o ruduo, fotografijoje (Nr. 110) savotišku kontrapunktu išnyra psichologinis A. Sutkaus karo veterano portretas, o čia pat fotografijų (Nr. 114–115) atvertime – Algirdas Šeškaus darbuose „Gyvi išlikę pirčiupiečiai“. Pirmą ir vienintelį kartą (kodėl?) almanachuose panaudotas išplėstinis fotografijos parašas, liudijantis ne tik pavardę ir vardą ar abstraktų, bevardį „Karo veteraną“, bet ir teikiantis papildomą informaciją. Užrašas virš fotografijos skelbia: „Pergalei prieš fašizmą 40 metų“, o apačioje įvardijama: „Pirčiupietė Antanina Uždavinytė. Fašistai sudegino tėvą ir nebylį brolį 18 metų. Pirčiupietis Jonas Uždavinys. Sudegė motina“. Tekstas išspausdintas mašinėle, mėginant sukelti dokumentalumo efektą, kurį turėtų sustiprinti šeimyninė dokumentinė fotografija apie gražų šių dienų žmonių gyvenimą: televizorius, fotelis... Gyvenimas, kurį iškovojo retsykiais albume išnyrantys karo veteranai. Tik kuo čia dėtos aukos, žmonių atmintis ir pretenzija į meninę fotografiją? Fotografija keliauja savo taku, tekstas – savo, o pamėginęs sujungti pamatai antipropagandinį triuką. „Iš tiesų žodžiai kalba garsiau nei vaizdai. Parašai gali užgožti tai, ką mato mūsų akys; tačiau joks parašas neįstengs visam laikui paneigti ar išlaikyti vaizdo prasmės“. Kitame fotografijų atvertime (nepamirškit, kas jums iškovojo visą šį gražų gyvenimą) skirtingų autorių „Buvę partizanai“ (Algirdas Tarvydas) ir „Karo veteranai“ (Albertas Švenčionis) (Nr. 132–133). Tai dar ne viskas. „Niekas neužmirštas ir nieko neužmiršta“, ir Antano Varankos fotografijoje adresais keičiasi buvę kovų bendražygiai (Nr. 154). Kaip tai žmogiška ir suprantama, juk jie kovėsi už šią dieną, kurioje Romualdo Zacharevičiaus fotografijoje (Nr. 156) be apsaugos priemonių (vienas turi) pila amoniaką į cisterną, o sandėliuose žmonės turi teisę plikomis rankomis krauti trąšų maišus (Nr. 158). Po darbų laikas švęsti, ir to paties autoriaus darbe (Nr. 159) švyti dainos iliustracija: „...mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio...“ iš serijos „Mano kaime“. Įspūdį sustiprina Andriaus Zavadskio fotografija „Baltoji vizija“ (Nr. 161), kurią būtų galima apibūdinti poeto Algimanto Mikutos žodžiais: „[...] ir stovi kieme paskutinis arklys, nuleidęs prieš žmogų rasotas akis“. Fotografijoje jokios ideologijos ar juo labiau propagandos nėra. Išties puiki fotografija ir emociškai ji šiame kontekste veikia puikiai.


Žygiuojame toliau. Šių dienų požiūriu visą albumą galima pavadinti „disidentiniu“, nes Algimanto Žižiūno darbe prieš pat knygos pabaigą (Nr. 162) iš visos albumo visumos šaiposi satyriko Jono Bulotos portretas... Čia jau ne užuomina į Lietuvos fotografijos dvasinę rezistenciją, o smūgis žemiau juosmens, nokdaunas sovietinei propagandai ir cenzūrai. Ezopo kalba. Gaila, albumo pabaiga sugadino visą „pasipriešinimo“ vaizdą. Pristatydami naują almanacho skyrių sudarytojai rašo: „[...] almanacho redkolegija nutarė šioje ir būsimose knygose įvesti skyrelį „Iš fotografijos istorijos“. Tikimės, kad tai paskatins mūsų fotografijos istorijos tyrinėjimus, leis šio periodo fotomenininkų patyrimui įsilieti į dabartinį fotografijos procesą“. Knygos skaitytojas, atvertęs naują skyrių, viliasi pamatyti J. Čechavičiaus, J. Bulhako darbus (apie kuriuos buvo kalbama antrajame „Lietuvos fotografijos“ almanache 1969 m.). Juo labiau kad tokioms viltims pagrindą davė Lietuvos nacionalinio muziejaus 1985 m. išleista knyga–katalogas „Lietuvos fotografų darbai XIX a.–1915 m.“, tačiau almanache Lietuvos fotografijos istorija prasidėjo 1950 m. – „romantiniais pokario laikais“, kai Ilja Fišeris fotografavo „Stojimą į komjaunimą Pakruojo valsčiuje“, o Michailas Rebis įamžino „LKP CK Pirmąjį sekretorių A. Sniečkų pirmojoje Dainų šventėje Vingio parke 1959 m.“, ar kuriant fotografiją „Šventinė demonstracija Vilniuje. 1949“. Tai ir yra „mokykla“? Apstu čia ir masinių scenų, kurių įžanginiame žodyje sudarytojai pasigedo šiuolaikinių autorių darbuose...


Almanache išspausdinta brolių Černiauskų fotografija „Rugsėjo 1-oji“ (Nr. 20). Priekiniame plane eina berniukas su gėlių puokšte, o už jo pagyvenęs besišypsantis žmogus neša sovietinę vėliavą, kurią iškels prie savo namo. Fotografijos, jos pavadinimo ir tiesos santykis... Tėvą, besislapstantį namuose įrengtoje slėptuvėje nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje, 1947 m. po daugiadienių kratų suranda stribai ir išsivaro į Želvą. Į surištas rankas įbruka slėptuvėje rastą tautinę vėliavą... Tokių istorijų – šimtai...


Prieš didžiąsias sovietines šventes milicininkas aplankydavo buvusio tremtinio namus ir reikšmingai primindavo: jūsų pilietinė pareiga – iškelti vėliavą. Okupacinę vėliavą. Kas keičiasi tai žinant? Niekas. Tai tiesiog yra gera fotografija ir šiame albume ji atlieka propagandinę funkciją, kaip ir daugelio kitų autorių fotografijos.


Fotografinė klastotė – montažas – ir jos pėdsakas, arba mėginimas pažinti Lietuvos istorijos fragmentą iš fotografijų ir šaunūs Lietuvos pionieriaus žygiai

Antrajame „Lietuvos fotografijos“ almanache grynai propagandinei fotografijai, turinčiai aiškią ideologinę pakraipą, būtų galima priskirti P. Karpavičiaus 121 puslapyje pateikiamą fotomontažą su Kauno panorama. Montažas – vienas iš meninės fotografijos kūrimo ir raiškos būdų ir yra visiškai pateisinamas politinės propagandos tikslais. Užtenka pasižiūrėti šių laikų rinkiminius politikų plakatus – puikūs darbai panaudojant šiuolaikines technologijas, net neįrodysi, kad tai montažas... Blogiau, kai fotografija klastoja istorinius įvykius, teigdama, kad tuose įvykiuose ji buvo bešališka liudininkė, t. y. montažas pateikiamas kaip dokumentas...


„1940 m. liepos mėn. sovietų valdžia periodikoje paskelbė ne vieną tariamai dokumentinę nuotrauką, kuri vaizdavo darbo žmonių mitingus, sveikinančius Liaudies seimą ir pritariančius jo nutarimams. Laikraščiuose dėl blogos spaudos kokybės išnykdavo retušavimo žymės bei palyginti prasto montažo siūlės, tačiau atidžiau panagrinėjus padidintas nuotraukas, akivaizdžiai išryškėja klastotė..“ Tokios pseudodokumentinės fotografijos iš laikraščių keliavo į vadovėlius ir istorijos knygas. Užtenka pavartyti knygą „Lietuvos liaudies seimas“, išleistą Vilniuje 1985 m. Nereikia ieškoti nei originalaus negatyvo, nei originalios, nereprodukuotos fotografijos, kad fotomėgėjo žvilgsniu „dokumentinėse“ fotografijose pamatytum klastotę. Perskaičius parašą po nuotrauka: „Kauno darbo žmonių mitingas, skirtas pasveikinti Lietuvos Liaudies seimą, susirinkusį į I sesiją. Kaunas, 1940 m. liepos 21 d.“, nereikia ypatingos ekspertizės, kad pamatytum minioje stovinčių žmonių veidų mastelių neatitikimą šalia stovintiems. Vieniems saulė šviečia iš kairės, kitiems – iš dešinės... Greta „Liaudies seimo priimta deklaracija apie valstybės santvarką. Kaunas, 1940 m. liepos 21 d.“ Absurdiškas vaizdelis: grupė žmonių stovi scenoje laikydami plakatus. Vienas, ypač trokštantis sovietų valdžios ir laikantis naujojo apaštalo atvaizdą, pasidarė didesnį nei keturių metrų ilgio kotą, o pats virto pigmėjumi, stovinčiu ant taburetės (nes santykinai toliau stovinčių žmonių veidai didesni už jo)...


Istorikai, kurie naudojasi fotografija kaip dokumentine iliustracija, turėtų būti labai atsargūs, nes „fotografijos parūpina įrodymus. Tai, apie ką mes sužinome, bet kuo abejojame, atrodo įrodyta, kai mums parodoma nuotrauka“.


M. Matulytė, rašydama apie sovietmečio šiurkščias fotografines klastotes, išsakė iš pirmo žvilgsnio pagrįstą abejonę, ar ypač ideologizuoti fotografiniai montažai veikė tuometinę visuomenę. Esmė ne ta, kad to meto skaitytojas neturėjo palyginamosios alternatyvos (tai irgi be galo svarbu); svarbiausia – fotografijos referentiškumas ir jos amžina pretenzija į dokumentiškumą, kuriuo patiki netgi istorikai – šiais laikais.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Lietuva 1940–1990“ publikuota fotografija „Sovietinė demonstracija Vilniuje. 1940 m.“ kelia abejonių savo dokumentalumu dėl plakatų dydžių. Tolumoje, prie pat namo esantis Stalino portretas pagal mastelius turėtų būti 1,5 x 1,5 m, tačiau ir vidury minios, ir tolumoje plakatas to paties dydžio. Matyt, plakatai buvo fotografuoti teleobjektyvu, o minia – paprastu. Techniškai tai neįmanoma. Kokio dydžio buvo tie plakatai, matyti toje pačioje knygoje įdėtoje nuotraukoje „1941 m. sukilimo metu Kaune naikinami sovietiniai plakatai“.


1940 m. laikotarpio fotografijas galima publikuoti kaip istorijos liudininkus tik turint pradinį negatyvą, o ne reprodukciją. Kita vertus, jei ši fotografija yra „tikra“, tai gal ją spausdinant reikėjo pažymėti, kad archyvuose klastočių jūroje pavyko surasti dokumentinę fotografiją, antraip tokios fotografijos pasirodymas šių laikų akademiniame leidinyje, nepateikus komentarų, legalizuoja visas likusias klastotes sovietiniais laikais leistose knygose. Skaitytojas (ne fotografas) nesivargins ieškoti fotografijoje mastelių (žmonių ir plakatų) neatitikimo ar veidų pasikartojimo suklastotuose fotografijų vaizduose.


Politologai ir istorikai daug kalba apie Nikitos Chruščiovo laikų „atšilimą“. Tais laikais lietuvių kalba buvo išleista Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, bet kad kultūriniu vėzdu 1971 m. brežneviniam režimui smogtų Lietuvos fotografai – istorikai pražiopsojo. Turbūt klysta ir Raminta Jurėnaitė rašydama apie Lietuvos fotografus: „Atsisakymas meluoti 7-ajį dešimtmetį buvo svarbus žingsnis, bet dar ne atviras protestas“. Argi tai ne atviras protestas – 1969 m. cenzūrai nepatikusį (?) darbą „Pionierius“ 1970 m. (turbūt slaptai) išsiųsti į užsienį, o po to (koks įžūlumas!) 1971 m. išspausdinti almanache „Lietuvos fotografija“. Ne veltui tas pats „Pionierius“ 1997 m. papuošė almanacho „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ ketvirtąjį viršelį, nes tai, pasirodo, pasipriešinimo sovietiniam režimui simbolis. Juk ne veltui menotyrininkai, aptardami parodą „Su cenzūros žyme“, per padidinamąjį stiklą „pionieriaus“ akių dugne įžvelgė atsirandantį debilizmą (sena terminologija) arba, kaip rašė Agnė Narušytė: „Mat šis pionierius, kaip dabar sakytume – neįgalus...“


Tačiau septintajame dešimtmetyje apie šį ir kitus pionierius buvo kalbama taip: iš jo gilių akių žvelgia „istorinė tėvų, kovojusių už tarybinę santvarką“, patirtis. Ką tik jo lūpos ištarė: „Visada pasiryžęs“. Jo veide atsispindintis rūpestis – tai svajonė užaugus pionierišką kaklaraištį pakeisti į komjaunuolišką ženkliuką ir būti vertu didžiojo Lenino priesakams (laisvas tų laikų retorikos atpasakojimas).


Palikime skaitytojui spręsti, kokiame kontekste buvo išspausdinta ši fotografija 1971 m. almanache, juo labiau kad tai, kas nepavyko LDK kunigaikščiui Algirdui (pralaužti Maskvos Kremliaus vartus), pavyko „pionieriui“, nes prieš jį priklaupė V. Božovičius (menotyros kandidatas iš Maskvos), kalbėdamas apie A. Sutkaus personalinę parodą Maskvoje 1979 m.: „Nerimu persmelktas pionieriaus portretas. Ši fotografija byloja į žiūrovo širdį ir sąmonę. Neramus ir klausiantis berniuko žvilgsnis tarsi klausia: ką gi mes, vyresnieji, perduosime į jų rankas, kuo mes užpildysime jų gyvenimą“.


„Nukentėjusią“ nuo cenzūros fotografiją „Pionierius“ parodoje „Su cenzūros žyme“ lydi neįgalumo ženklas. Kas keičiasi meniniu fotografijos požiūriu keičiant tekstą po fotografija? Niekas, nes žodis šiuo atveju pralaimi prieš gerą, meistrišką darbą. Tiesiog, pasikeitus santvarkai, dėl menotyrininkų gerai įvaldytos žodžių ekvilibristikos keičiasi tik propagandos kryptis.


Pasižiūrėkime, kaip ryškiausi Lietuvos fotografai pristatė savo darbus almanachuose „Lietuvos fotografija“ reprezentuodami Lietuvos fotografijos mokyklos laimėjimus.

 

 

 

 1967

 1969

 1971

 1974

 1978

 1981

 1986

 1987

 Iš viso

M. Baranauskas  

2

 7

3  

4  

 5

 3

 2   

2  

  28 

V. Butyrinas  

 –

  8  

5  

7  

4

 5

6  

4  

39

R. Dichavičius  

 6

6

7  

7  

3  

  6  

3  

4  

  42  

A. Kunčius  

10

7  

8  

10  

4  

7  

4  

4  

 54  

V. Luckus  

8  

–  

–  

1  

4  

2  

1  

  16   

A. Macijauskas  

2

8  

9  

7  

3  

4  

  49   

V. Naujikas  

8

 8

–  

 –

–  

–  

4  

–  

20   

R. Požerskis  

–  

–  

–  

3  

8  

5  

 5

21   

R. Rakauskas  

9

8  

8  

 9

8  

9

4  

6  

61   

A. Sutkus  

 9

8  

 8

11  

9  

 10

4  

5  

64  

 



Nutylėti geriausi vieno ryškiausio Lietuvos fotografo Vito Luckaus darbai. Koks žymus Viliaus Naujiko spurtas ir staiga priverstinė tyla. Kai kurie autoriai naudodami tik almanachuose publikuotas fotografijas galėtų išleisti atskiras autorines knygeles, ir jos jokiu būdu nebūtų propagandinės. Mes kalbėtume apie „geras“ ir „blogas“ fotografijas: jų kompoziciją, šviesą, rakursą, ekspresiją, sklindančią nuo metalizuoto sidabro dulkių, nurimusių popieriaus lakšte fotografijos vaizdu. Jei surinktume kiekvieno autoriaus, kuriuos paminėjome propagandos kontekste, darbus į vieną atskirą autorinę knygą ir papildytume to meto jų darbais, tada kalbėtume ne apie propagandą, o apie fotografo prievolę sustabdyti pro šalį bėgančią akimirką ateities kartoms – nagrinėtume jų darbų teigiamas savybes ir trūkumus. Juo labiau kad daug kas iš minėtų autorių turi darbų, padėtų „į stalčius“. Vykstant mūšiui fotografas neturėtų griebtis automato. Jo jėga slypi ne paleistos kulkos greitume, o fotografijos gimime. Tačiau rengiant parodų ekspozicijas ir leidinius kuriamas jų scenarijus, ieškoma motyvo, siužeto, kuris nuo įžanginio žodžio vestų žiūrovą ir skaitytoją tolyn, įvairiausiomis formomis pasakotų apie gyvenimą, kuris nesustoja padarius fotografiją, ar jų almanachus. Gaila, bet almanachai „Lietuvos fotografija“nuo ketvirtosios knygos iliustruoja H. Arendto mintį apie totalitarinių režimų meną: „[...] totalitarinė propaganda sukuria pasaulį, galintį varžytis su realia tikrove [...]“.


„Iš albumų „Lietuvos fotografija“ neįmanoma susidaryti tikrojo vaizdo – kada, kuriame dešimtmetyje, kuris kūrėjas žengė vieną ar kitą kūrybinį žingsnį, fiksuojantį naujus pokyčius ne tik visuomenės išoriniame gyvenime, bet ir jos sąmonėje, kūrėjo santykyje su tikrove, ar galų gale išryškėtų pačio kūrėjo kūrybinės paieškos ir jo vidinės, dvasinės ar ideologinės metamorfozės“. Kitaip sakant, almanachai „Lietuvos fotografija“ yra Lietuvos fotografijos meno ir istorijos klastotė. „Tik šiandieninės įžvalgos atranda ano meto fotografijose disidentinę potekstę“, – rašo M. Matulytė, bet netgi „disidentinės“ fotografijos almanachuose tarnavo bendram to meto ideologijos tikslui: sovietinio gyvenimo laimėjimų propagandai. Tai yra paradoksas. Ledų laužymas sąstingio jūroje autoriams kainavo daug nervų ir sveikatos, bet vieno ar kito akto spausdinimas, trapaus gamtovaizdžio, psichologinio portreto ar fotomontažo atsiradimas almanachuose sudarė kūrybinės laisvės iliuziją, o čia pat nutylint neįtikusius autorius ir jų darbus, apauginta grynai propagandinėmis fotografijomis, su įtaigiais įžanginiais žodžiais kūrė klestinčios, laisvos ir iki paskutinio kraujo lašo ginančios savo idėjas ir gyvenimo būdą visuomenės vaizdą. Kartu „lietuvių meistriškumas ne tik atitiko Sovietų Sąjungos profesionalius standartus, bet ir užsienyje reprezentavo „sovietinės“ kokybės ženklą“ ir atliko, atlieka, atliks ne tik pažintinę, iškreiptą Lietuvos fotografijos istorijos pažinimo, bet ir propagandinę funkciją šalies viduje ir užsienyje.



Genocidas ir rezistencija, 2006, Nr. 1(19)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”