2021 m. lapkričio 29 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139,  8 602 04547. El paštas centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
„Antrasis partizanų žygis į Vakarus“

2021-ieji paskelbti partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais. Šia proga skelbiame ištraukas iš LGGRTC vyr. istorikų Daliaus Žygelio ir dr. Dariaus Juodžio straipsnio „Antrasis partizanų žygis į Vakarus“.


Lietuvos partizanų Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno sėkmingas žygis į Lenkiją ir atgal, įvykdytas 1947 m. gegužės-birželio mėnesiais, vėl žadino partizanų pasiryžimą veikti toliau ir laukti pagalbos iš Vakarų. Artėjančiu Vakarų karu prieš Sovietų sąjungą tebetikėta arba bent viltasi, kad jis greitai prasidės. (…)

Iniciatyva vienyti partizaninį judėjimą tuomet daugiausiai ėjo iš Tauro apygardos ir jos kuriamo pogrindžio centro – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo. BDPS Prezidiumui vadovo Vincas Seliokas, jo nariais buvo rašytojas Antanas Miškinis-Kaukas, solistas Antanas Kučingis-Kalvaitis, Vincas Bazilevičius-Taučius, Edmundas Akelis-Aklys, Jonas Boruta-Linonis ir kt. Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys susirašinėjo su kitų apygardų vadovybėmis, svarstė diskusinius to laikmečio klausimus, kūrė normatyvius dokumentus. Taip pat rengė raštus į įvairias pasaulio institucijas, kreipdamiesi ir prašydami pagalbos. Būtent tuomet parengtas „Lietuvos Respublikos Rymo katalikų laiškas Šventajam Tėvui Pijui XII“, kuriame aprašoma sovietų valdžios persekiojama Katalikų bažnyčia ir prašoma Popiežiaus užtarimo ir palaiminimo. Kreipimosi autorius – kunigas J. Stankūnas, priklausęs minimam BDPS Prezidiumui. Tuo pačiu metu buvo parašytas ir Lietuvos laisvės kovotojų pasirašytas memorandumas „Suvienytosioms Nacijoms ir Keturių Užs. Reik. Ministrų Tarybai“ (Jungtinių tautų organizacijai ir Užsienio reikalų ministrų tarybai, veikusiai 1945-1949 m.), kur aprašyta padėtis Lietuvoje ir prašoma pagalbos kovoje prieš Sovietų sąjungos okupaciją.

Tuo pačiu metu partizanai ruošėsi siųsti į Vakarus BDPS Prezidiumo įgaliotinius su naujomis užduotimis. Šiai misijai įvykdyti buvo pasirinkti Juozas Lukša-Skirmantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis. Jiems šios misijos atlikimui buvo skirti Skrajūno ir Audronio slapyvardžiai. J. Lukša jau turėjo sovietų sąjungos sienos – „Geležinės uždangos“ – kirtimo patirtį, o K. Pyplys ne kartą ženkliai buvo pasižymėjęs partizaninėse kovose, kuriose dalyvavo nuo 1944 m. Mažytis buvo dalyvavęs 19-oje kautynių ir susišaudymų, kautynių metu keturis kartus buvo sužeistas – vieną iš jų sunkiai. Vėlesniu rezistencijos veikėjo J. Deksnio-Alfonso Hektoro, pakliuvusio į MGB rankas, vertinimu, K. Pyplys-Mažytis pasižymėjo greita orientacija ir puikia intuicija pavojaus atveju, taip pat jis gerai išmanė visų sistemų ginklus, gerai šaudė, ypač iš pistoleto, mokėjo valdyti įvairias transporto priemones. Taip pat reikia paminėti, kad Mažytis turėjo išskirtines fizines savybes - aukštą ūgį, didelę jėgą, kovinių sporto šakų patirtį. Tokie bruožai neabejotinai sustiprino jo kandidatūros žygiui į Vakarus pasirinkimą.

Antrąkart kirsti sieną buvo nelengva užduotis partizanams, nes sovietų pasieniečiai vis akyliau saugojo Lietuvos pasienio ruožą su Lenkija. Todėl partizanų žvilgsnis krypo į Kaliningrado sritį, kur tikėtasi mažesnės sienos apsaugos. Po antrojo sienos perėjimo J.Lukša, lygindamas SSRS ir Lenkijos sienų apsaugą, vaizdingai rašė: „Rusai sieną saugoja geriausiai pasaulyje, ir tai yra mongolo dėka, kuris labai dažnai pralenkia ir savo keturkojį draugą. Lenkai dar neturi tokių dvikojų šunų išsiauginę. Jų sargybiniai nemėgsta stovėti kaip robotai pastoviuose; jie vaikšto po apylinkės sodybas, nepamiršdami ta proga aplankyti ir kaimo mergaičių. Jie mėgsta ir ekstra pajamas, tačiau mongolui nė mėgink siūlyti“. (...)

Partizanai pasirinko kelią į Vakarus per buvusį Rytprūsių kraštą. (…) 1947 m. naktį iš gruodžio 14-osios į 15-ąją, atsisveikinę su ginklo broliais, J. Lukša-Skrajūnas ir K. Pyplys-Audronis išsiruošė į žygį. Palydovais per Rytprūsių kraštą buvo trys partizanai – Juozas Kriaučiūnas-Butautas, Leonas Vizgirda-Kariūnas ir partizanas Feliksas (nors toks asmuo minimas J. Lukšos prisiminimuose, bet jis realiai neegzistavo, o buvo sugalvotas konspiracijos sumetimais, kaip ir ketvirtasis lydintis kovotojas Šarūnas). Iš tikrųjų trečiuoju palydovu buvo Žalgirio rinktinės vadas Vincas Štrimas-Šturmas. Reikia pasakyti, kad partizanai tinkamai pasirengė žygiui, apsirūpino ginkluote, tuometėmis navigacijos priemonėmis – žemėlapiais ir kompasais, maisto atsargomis ir kt. Į Rytprūsius jie keliavo per Sintautų valsčių. J. Lukša gana detaliai aprašė žygį per Kaliningrado sritį link Heidemundės miškų, kur buvo numatyta pereiti sieną. (…) „Išaušo gruodžio 21 dienos rytas. Buvo sekmadienis. Buvo po vidudienio, kai pakilome iš savo lokiškų guolių. Nors jau ir buvo praėjęs mūsų žemės taške mišių laikas, bent pavėluotai pasimeldėm, prašydami Dangaus palaimos tiek mūsų žygiui, tiek visai tautos kovai. Po to griebėmės valyti ir tvarkyti ginklų. Paprastai kai partizanai griebiasi šio darbo, tai jau visada tenka laukti kautynių. Tai jau instinkto dalykas. (...) Pagal mūsų žygio planą reikėjo pasiekti Romintos upę netoli to paties vardo miestelio. Čia kur nors turėjo būti rusų lenkų siena. „Padėk, Dangau", tyliai pratariau ir liepiau Mindaugui (savo memuaruose Mindaugu J. Lukša vadina K. Pyplį – aut. past.) pradėti žygį.“

Nors partizanai iš anksto nežinojo kokia yra sienos apsauga, bet jiems pasisekė. Gruodžio 21 d. partizanai kaudamiesi prasiveržė per sieną ties Romintos upeliu. Pirminiuose prisiminimuose sienos kirtimas aprašytas labai dramatiškai. Teigta, kad kertant sieną žuvo partizanai Butautas, Krūmas ir Feliksas, nors iš tiesų taip nebuvo. Vėliau, ne viešai J. Lukša prisipažino, kad tokiais teiginiais: „norėjome įtikinti mumis besidominčiąsias jėgas (tuo laiku anglus), kad panašiu būdu nugalėti sienas toliau yra neįmanoma. Tikėjomės tuo būdu išgauti iš jų daugiau ryšiui paramos“. Sužeistas buvo tik Kariūnas, kuris vėliau pasveiko. (…)


* * *


Atsidūrus Lenkijos teritorijoje, kitą dieną Lietuvos partizanai susidūrė su vietos saugumo pajėgomis, bet nuostolių išvengė. (…)

Pasinaudoję vietos gyventojų pastotėmis partizanai pasiekė ryšių punktus pas Lenkijos lietuvius Liutinską Slobodkos kaime ir Jurgį Jurkūną Senųjų Grauželių kaime. Ten J. Lukša-Skrajūnas ir K. Pyplys-Audronis išsiskyrė su kitais trim partizanais, kurie 1948 m. vasarį sėkmingai grįžo į Lietuvą, bet visi trys tais pačiais 1948 m. žuvo kautynėse prieš sovietinius okupantus. (…)

J. Lukša ir K. Pyplys, keliaudami per Lenkiją, suprato gerokai pasunkėjusią padėtį. Todėl vėliau nutarta nenaudoti Lenkijos, kaip ryšių su užsieniu bazės, nors kitos ir neturėta. Nežiūrint pradinių sunkumų, partizanų atstovai, padedami vietos rėmėjų ir ryšininkų (Marijos Briliūtės, brolių E. ir R. Mazikų, Rozos Rainer) per Varšuvą pasiekė Gdynę. Ten apsigyveno pas Leonardą Kukulskį, kur susitiko su rezistencijos dalyviu Mykolu Pečeliūnu, pažįstamu iš pirmojo žygio. Pastarasis persiuntė J. Lukšos laišką J. Deksniui, kuris, jį gavęs, švedų žvalgybai padedant, atvyko į Lenkiją. Jie visi trys slapta pateko į švedų laivą ir vasario 6 d. pasiekė Švediją. Tiesa, pradžioje šios šalies žvalgybos pareigūnas O. Liljenberg, turėjęs tiesioginius ryšius su J. Deksniu, planavo, kad partizanų pasiuntiniai nevyks į Švediją, o grįš atgal į Lietuvą. (…)

BDPS Prezidiumo įgaliotiniai – J. Lukša ir K. Pyplys – turėjo gana plačius juos delegavusios Tauro partizanų apygardos vadovybės pavedimus – įgaliojimus: susitikti su lietuvių emigracijos veikėjais, „išrūpinti“ materialinę paramą kovotojams iš užsienio lietuvių organizacijų bei užsienio šalių ir kt. Kartu jie atvežė į užsienį įvairių partizanų dokumentų, tarp jų memorandumą, dokumentus, laiškus, partizaninės spaudos pavyzdžius, partizanų nuotraukas, įvairias apžvalgas apie padėtį krašte ir kt. – akivaizdžius sovietų represijų Lietuvoje įrodymus.

Informacija apie išvykusius į užsienį ginklo brolius pradėjo sklisti tarp Lietuvos laisvės kovotojų. 1948 m. gegužės mėnesį Tauro apygardos vadas Jonas Aleščikas-Rymantas užšifruotu tekstu informavo tuometinį Kęstučio partizanų apygardos vadą Joną Žemaitį-Tylių apie J. Lukšos ir K. Pyplio išvykimą į Vakarus. Taip pat J. Aleščikas-Rymantas informavo, kad, kuriant naują Vyriausiąją ginkluoto pogrindžio vadovybę, Tauro apygarda „reikiamu laiku nurodys ryšius su užsieniu ir pateiks reikiamas informacijas“. Taip naujai kuriama partizanų vadovybė galėjo turėti ryšius su užsieniu, tačiau praktiškai tai liko neįgyvendinta. (…)


"Karys", 2017 m. Nr.12



© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”