2021 m. rugsėjo 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Dr. Arūnas Vyšniauskas

Apie nufilmuotą Ribentropo pirmąjį vizitą Maskvoje ir istorijos politikos aktualijas





Vokietijos delegacijos atvykimo į Maskvą ir sutikimo aerouoste 1939 m. rugpjūčio 23 d. filmuota medžiaga. Kino kronikos originalas saugomas Rusijos valstybiniame kino ir foto dokumentų archyve (РГАКФД. Арх. № 16332).
Prieiga per internetą prie skaitmeninės kopijos:
1. YouTube kanale.
2. B. N. Jelcino vardo prezidentinės bibliotekos skaitmeniniuose ištekliuose: Прибытие в Москву министра иностранных дел Германии И. фон Риббентропа : [фрагменты кинохроники / Киностудия ЦСДФ | Президентская библиотека имени Б.Н. Ельцина (prlib.ru).





Oficialaus neigimo politika Maskvoje iki 1989 m.


„Molotovo–Ribentropo paktu“ neoficialiai pavadinta 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudaryta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis bei tolesnė įvykių eiga parodė, kad nepaisant ideologinių skirtumų, abu diktatoriški režimai (Hitlerio ir Stalino) bent laikinai rado bendrų interesų pasidalindami Europos erdvę tarp abiejų totalitarinių valstybių. Tai atsispindėjo minėtos Nepuolimo sutarties slaptajame papildomame protokole, kuris iš pradžių buvo neviešinamas.

Ši 1939 m. Vokietijos–SSRS nepuolimo sutarties slaptojo papildomo protokolo oficialaus neigimo politika Sovietų Sąjungoje tęsėsi iki pat 1989 m. pabaigos. Ilgametis SSRS užsienio reikalų ministras Anatolijus Gromyka Maskvoje 1988 m. rusiškai išleistų atsiminimų pirmoje knygoje apie slaptąjį susitarimą nutylėjo, o 1989 m. Vokietijoje išleistame atsiminimų vokiškame vertime rašė apie „tariamąjį slaptąjį protokolą“ kaip apie melą ir falsifikaciją. 1989 m. duodamas interviu Vakarų Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“ jis, neužilgo prieš savo mirtį, tai pakartojo. Verta priminti, kad 1985–88 m. Gromyka buvo SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, kas formaliai reiškė sovietų valstybės vadovo pareigas.

1989 m. sukūrus naują aukščiausios SSRS valstybinės valdžios postą – prezidento, jį užėmė Michailas Gorbačiovas. Šis, būdamas SSKP CK generalinio sekretoriaus poste, 1988 m. lankydamasis Lenkijoje ir priverstas vizito metu pasisakyti viešai, dar bandė tęsti ankstesnę neigimo politiką. Vis dėlto jis sutiko, kad būtų sudaryta bendra SSRS–Lenkijos istorikų komisija abiejų šalių tarpusavio santykių problemoms tirti, numatant tarp jų ir 1939 m. Vokietijos–SSRS nepuolimo sutarties slaptojo papildomo protokolo problemos išaiškinimą. Dėl to, o taip pat atsižvelgdamas į tarptautinę situaciją, pasaulio viešąją nuomonę ir kitus dalykus, 1989 m. Gorbačiovas užėmė lankstesnę poziciją, jau tarsi neneigdamas „protokolo“ galimo egzistavimo, tačiau tvirtino, kad kol nėra rasta originalo, tol negalima skubėti su išvadomis.



Kopijos iš mikrofilmų


Padėtis buvo komplikuota, mat vokiečiai karo metais ne kartą bombarduojant britų aviacijai nors ir buvo padarę Vokietijos užsienio reikalų ministerijos svarbių dokumentų fotokopijas, tačiau daugelį svarbių pačių dokumentų originalų karo pabaigoje Joachimo fon Ribentropo (Joachim von Ribbentrop) įsakymu sunaikino. Dėl to Vakarai po Antrojo pasaulinio karo disponavo tik trofėjiniais mikrofilmais ar jų pagrindu darytomis kopijomis, kurios leido atskleisti buvusius tikruosius santykius tarp Berlyno ir Maskvos 1939–1941 m. O Sovietų Sąjungos pusei skirti pasirašyti Vokietijos–SSRS 1939 m. sutarčių originalai su visais slaptaisiais priedais Maskvoje saugoti po didžiausio slaptumo ženklu. Gorbačiovas bei siauras žmonių ratas apie juos žinojo, tačiau rinkosi vilkinimo taktiką ir net svarstė apie tų originalų galimą sunaikinimą.

Galiausiai, tik praėjus pusei amžiaus po 1939 m. Vokietijos–SSRS nepuolimo sutarties pasirašymo, spaudžiant Lietuvos, Latvijos ir Estijos demokratiškai išrinktiems atstovams į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, slaptasis Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. susitarimas dėl įtakos sferų pasidalijimo 1989 m. gruodžio 24 dieną buvo pripažintas tikrai egzistavus. Tuo metu remtasi tik Vakaruose paskelbtomis kopijomis, o taip pat įvairiais įrodinėjimais apie „slaptojo papildomo protokolo“ originalo egzistavimą.



Hitleris 1941 m. birželio 22 d. apkaltino Staliną nesilaikius tarpusavio sutarčių


SSRS liaudies deputatų II suvažiavimas, dviem trečdaliais balsų priėmė atitinkamą Aleksandro Jakovlevo vadovaujamos specialios komisijos suformuluotą nutarimą iš 8 punktų „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“. Jame buvo pasmerktas sutarties „slaptasis papildomas protokolas“ bei kiti slapti susitarimai su Vokietija. Jie pripažinti „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Vis dėlto, kaip teigia lenkų istorikai, nebuvo pasmerktos tolesnės pasekmės, visų pirma, sovietizavimo ir aneksavimo priemonės naujai įgytose Sovietų Sąjungos teritorijose.

Net ir Hitleris, jei žiūrėtume jo 1941 m. birželio 22 d. kreipimosi į vokiečių tautą tekstą ir kitus šaltinius, sovietų vykdytą Baltijos šalių aneksavimo politiką ir „bolševizaciją“, o taip pat agresyvius veiksmus Rumunijos ir Suomijos atžvilgiu, laikė prieštaraujančiais Vokietijos–SSRS 1939 m. sutartims Maskvoje. To, tiesa, jis nepasakė apie rytų slavų (baltarusių ir ukrainiečių) gyvenamų žemių prijungimą prie Sovietų Sąjungos padalintosios 1939 m. Lenkijos sąskaita. Žinoma, tai nereiškia, kad Hitleris pats buvo „taikos balandėlis“, bet apie jo nusikalstamą veiklą būtų atskira kalba.

Kaip rodo daugelis pastarųjų dešimtmečių istorinių publikacijų ir istorijos propagandinių pareiškimų apie Antrojo pasaulinio karo įvykius Europos šalyse, šie klausimai buvo ir tebėra skirtingų istorijos interpretacijų bei politinių teisinių vertinimų susidūrimo lauke.



Galima teisinė atsakomybė už „neteisingą“ istorijos traktavimą


Kremlius jau ketvirtąjį dešimtmetį neneigia, kad būta slaptų susitarimų su hitlerine Vokietija, tačiau dabar bando juos perinterpretuoti, iš naujo pateisinti. Tęsiama Baltijos šalių sovietinės okupacijos 1940 m. neigimo politiką. Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinėje Rusijoje yra kuriamas teisinis pagrindas siekiant ateityje „priglobti“ Baltijos kraštus po savo sparnu remiantis savaip interpretuojamais istoriniais įvykiais. Jau yra sukurtas juridinis pagrindas už „neteisingą“ Antrojo pasaulinio karo istorijos traktavimą numatant teisinę atsakomybę, o atitinkami įstatymai ir teisės aktai yra aktualizuojami.

Pagal 2021 m. liepos 1 d. Rusijos Federacijos (toliau – RF) prezidento pasirašytą federalinį Rusijos Dūmos priimtą įstatymą № 281-ФЗ draudžiama viešai sutapatinti SSRS vadovybės, SSRS kariuomenės vadovybės ir kariškių tikslus, sprendimus ir veiksmus su nacistinės Vokietijos vadovybės, nacistinės Vokietijos valstybių karinės vadovybės ir kariškių tikslais sprendimais ir veiksmais. Tas galioja ir sovietų politikos tapatinimui su vadinamosios ašies valstybių tikslais, sprendimais ir veiksmais. Šis 2021 m. liepos 1 d. Rusijoje paskelbtas įstatymas, iš tikrųjų, yra anksčiau priimtų Rusijos Federacijos įstatymų papildymas.

Jei ankstesnėse federalinių įstatymų redakcijose tebuvo draudžiamos fašistinės organizacijos, judėjimai, nacistinė simbolika ir atributika bei jų propaganda, tai 2021 m. liepos 1 d. įstatyminėje redakcijoje atsirado naujų momentų. Tarp jų yra toks – draudžiama vaizduoti Niurnbergo karinių nusikaltėlių tribunolo pripažintų nusikalstamų grupių, organizacijų ar judėjimų vadovų atvaizdus ekstremistiniais tikslais. O tai reikštų, kad, pavyzdžiui, nuotraukų su Ribentropu viešas panaudojimas gali tapti teisminio nagrinėjimo objektu, jei tai bus kvalifikuojama kaip ekstremizmą kurstantis naudojimas SSRS vadovybės tikslų, sprendimų ir veiksmų tapatinimui su nacistinės Vokietijos ar jos sąjungininkų Europoje tikslais, sprendimais ir veiksmais. Dėl to ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Ribentropo abiejų vizitų į Maskvą 1939 m. fotografiniai liudijimai ar filmuota medžiaga nėra vien tik svarbūs ikonografiniai istorijos šaltiniai. Senųjų nuotraukų ar filmuotos medžiagos komentavimas, interpretavimas bei vertinimai Rusijos teisės požiūriu dabar jau darosi ir teisiškai delikatus dalykas.



Rusijoje kuriama „Tiesos ministerija“


Istorijos klausimais Rusijoje toliau užsiims ir jėgos struktūrų atstovai, vadinamieji „siloviki“. 2021 m. liepos 30 d. RF prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė Nutarimą № 442 „Dėl tarpžinybinės istorinio švietimo komisijos sukūrimo“. Į ją numatyta įtraukti daugelio RF žinybų atstovus. Tarp jų: Prezidento Administracija, Saugumo Tarybos aparatas, Tiriamasis komitetas (Следственный комитет), Gynybos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Federalinio saugumo tarnyba (ФСБ), Justicijos ministerija, Užsienio žvalgybos tarnyba, Užsienio reikalų ministerija. Vienas iš pagrindinių komisijos uždavinių: „užsienio struktūrų ir asmenų, darančių žalą Rusijos Federacijos nacionaliniams interesams istorijos srityje, veiklos analizė, operatyvinių priemonių priėmimas užkertant nurodytą veiklą“.

Komisijai vadovauti paskirtas RF prezidento padėjėjas, buvęs kultūros ministras Vladimiras Medinskij, Rusijos karinės-istorinės draugijos pirmininkas. Kandidatinę disertaciją jis yra apsigynęs iš politikos mokslų srities, o daktarinę – iš istorijos, nors abejose vėliau rasta plagiatų požymių. Į kuriamą tarpžinybinę komisiją įeis ir su istorijos mokslu bei švietimu susijusių žinybų atstovai, tačiau Rusijos žiniasklaidoje jau pasirodė nuogąstavimų, kad objektyvumo siekiantiems profesionaliems istorikams tokia komisija nieko gero nežada ir savo funkcijomis bus labiau panaši į „Tiesos ministeriją“, aprašytą Džordžo Orvelo (George Orwell) romane „1984“. Plius, kyla klausimas, kaip pavyks užtikrinti vieningą požiūrį į istoriją šiais skaitmenizuotos informacijos sklidimo internetiniais laikais.




Ikonine tapusi video reklama, skirta Apple Macintosh kompiuterio pasirodymui, baigiama dviem parašytais angliškais sakiniais, kurie pasakomi ir balsu už kadro. Į lietuvių kalbą tuos sakinius galima išversti taip: „Sausio 24 d. Apple Computer pristatys Macintosh. Ir pamatysite, kodėl 1984-ieji nebus tokie kaip „1984““.

Kita vertus, nevaržomai „postinęs“ žinutę į Facebook‘ą ar kitą socialinį tinklą, laisviau pasamprotaudamas apie Molotovo–Ribentropo paktą ar rasdamas istorinių paralelių tarp senovės rusų kunigaikščio Aleksandro Nevskio kolaboravimo su „mongolais-totoriais“ ir rusų generolo Andrejaus Vlasovo, kolaboravusio su nacistine Vokietija, Rusijoje gali susilaukti teisėtvarkos pareigūnų dėmesio. O už viešojoje erdvėje paskelbtas tokias replikas, kurios bus teismo kvalifikuotos kaip „nacizmo reabilitacija“ ar „Tėvynės gynėjų atminimo įžeidimas“, pagal RF Baudžiamąjį kodeksą gali gauti ir iki 5 metų laisvės atėmimo.

 



Archyvinių šaltinių internetinio viešinimo politika Rusijoje


Ne vienas Rusijos istorikas ir politikas yra pripažinęs, kad Vokietijos–SSRS slaptųjų sutarčių ilgametis slėpimas buvo Kremliaus vadovybės klaida, palengvinusi „Pribaltikos atsiskyrimą“ nuo SSRS. Rusijoje dabar laikomasi lankstesnės archyvinių aktų bei ikonografinių šaltinių viešinimo politikos, įskaitant interneto teikiamas galimybes. Rusijos valstybiniai archyvai pastaraisiais metais padarė gerą paslaugą istorijos tyrinėtojams, paskelbdami ne tik anksčiau įslaptintų dokumentų tekstų, bet ir nemažai nuskanuotų archyvinių bylų, kurios tapo laisvai prieinamos internetu. 2019 m. net buvo paviešinti Maskvoje saugomos Nepuolimo sutarties ir jos slaptojo papildomo protokolo originalų faksimiliniai atvaizdai. Kai kas, tiesa, abejoja ar tai tikrojo pagrindinio sutarties egzemplioriaus originalo tiksli skaitmeninė kopija. Mat yra pagrindo manyti, kad Molotovas ir Ribentropas pasirašė ne tik originalus, bet ir po kelias jų popierines kopijas.

Apie išlikusius Maskvoje originalus pranešta dar Rusijos prezidento Boriso Jelcino laikais 1992 m. pabaigoje. Tiek 1939 m. rugpjūčio 23 d., tiek 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos–SSRS sutarčių tekstai nuo originalų, o ne nuo kopijų, rusiškoje akademinėje spaudoje publikuoti 1993 m. Tada paskelbti ir slaptieji sutarčių priedai, nors ir ne visi. Vis dėlto Vokietijos ir Sovietų Sąjungos formalaus tarpusavio suartėjimo 22 mėnesių laikotarpis (nuo 1939 m. rugpjūčio 23 d. iki 1941 m. birželio 22 d.) toliau kelia aistras ir susidomėjimą ne vien akademinės istorijos prasme.



Ar reikia toliau tirti Molotovo–Ribentropo paktą, jei ir taip „viskas aišku“?


2015 m. šio straipsnio autoriui, kėlusiam idėją, kad artėjant vadinamojo Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo 80-ies metų jubiliejui, reikėtų mums tam ruoštis iš anksto atliekant naujus mokslinius tyrimus, įtraukiant įvairių šalių naujausių istorijos vadovėlių lyginamąją analizę ir t. t., teko susidurti su už mokslo projektų vertinimą Lietuvoje atsakingų ekspertų neigiama reakcija. Tyrimo projekto idėja buvo atmesta ekspertams argumentuojant esą SSRS–Vokietijos 1939–1941 m. santykių būklė yra pakankamai ištirta ir nėra reikalo juos naujai tirti, kol neatsiras naujų iki tol nepanaudotų istorijos šaltinių.

Tolesnė įvykių eiga nepatvirtino šios skeptiškos nuostatos prasmingumo. Mat pastaraisiais metais problema aktualizavosi dar ir dėl to, kadangi Maskvoje, ypač po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, aiškiai pasikeitė oficialūs politiniai istorijos vertinimai, susiję su 1939 m. Vokietijos–SSRS nepuolimo sutarties pasirašymu bei iš to išplaukusiomis pasekmėmis. Kita vertus, Rusijos vykdoma archyvų viešinimo politika skelbiant unikalią šaltinių medžiagą internete, rodo, kad naujų išslaptintų archyvinių aktų yra pakankamai daug. Pastaraisiais metais apie „Hitlerio–Stalino paktą“ pasirodė ir vokiečių istorikų mokslo monografijų, kuriose panaudota naujos medžiagos iš Vokietijos, Rusijos ir JAV archyvų. Šie gi nemažai archyvinių aktų ir nuotraukų viešina internete skaitmeniniu formatu. Nesnaudžia ir Lenkijos bei kitų šalių istorikai, sugebantys pasakyti naują žodį istoriografijoje apie Hitlerio ir Stalino suokalbį 1939–1941 m., labiau atskleisti tuometines peripetijas. Yra ir Rusijos istorikų, rimtai dirbančių su šaltiniais ir nepasiduodančių konjunktūriniams propagandiniams reikalavimams.

Dėl to ir mums reikia šią istorinę problematiką sistemiškai pastoviai tyrinėti nepasitenkinant Lietuvos „mokslo ekspertų“ aiškinimais apie jos neperspektyvumą, kol kažkas ant lėkštutės mums nepadės naujų šaltinių. Juo labiau, kad šiais laikais nesudėtinga užsisakyti šaltinių kopijas net nenuvykus į archyvus. Tą teko patirti ir šių eilučių autoriui 2014 m. paštu gavus iš Vokietijos užsienio reikalų žinybos Politinio archyvo 1939 m. rugsėjo 28 d. „Vokiečių–sovietų sienų ir draugystės sutarties“ itin geros kokybės kartografinį priedą, tiksliau jo skaitmeninę kopiją. Operatyviai jis dideliu spausdintu formatu buvo paskelbtas Lietuvoje jau 2016 m. pradžioje, kaip priedas prie Vilniaus universitete išleisto mokslo straipsnių rinkinio „Lietuvos valstybingumo branda ir trapumas (1918–1940 m.)“. Iki tol tokiu dideliu formatu akademinėje spaudoje šis spalvotas žemėlapis su Stalino ir Ribentropo parašais nebuvo niekur publikuotas. Paprastai būdavo apsiribojama tik esminio fragmento su abiejų signatarų parašais reprodukavimu, be to, dažniausiai juodai baltu variantu.



Filmuotas Ribentropo išvykimas iš Maskvos 1939 m. rugpjūčio 24 d.


Šio straipsnio skaitytojai pradžioje gali matyti filmuotus kadrus apie Ribentropo vadovaujamos delegacijos atvykimą į Maskvą ir oficialų sutikimą aerodrome 1939 m. rugpjūčio 23 d. O pabaigai dar vienas unikalus šaltinis. Tai filmuota medžiaga apie Ribentropo delegacijos išvykimą iš Maskvos ir palydas tame pačiame aerodrome kitą dieną. Pasižiūrėti galima paskelbtuose 1939 m. kino kronikos fragmentuose. Šios dabar jau suskaitmenintos kino kronikos originalas yra saugomas Rusijos valstybiniame kino ir foto dokumentų archyve (РГАКФД. Арх. № 16333).

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”