2020 m. spalio 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Meninių fotografijų paroda „Istorijos arimai“

Maloniai kviečiame į fotomenininkų Rimanto Dichavičiaus ir Juozo Valiušaičio meninių fotografijų parodą „Istorijos arimai“, kurios atidarymas įvyks rugsėjo 23 d., 16 val., Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Oficina, Žirmūnų 1F). Paroda skirta Lietuvos žydų genocidui atminti.

Meninės dokumentikos žanrą atspindinti paroda yra svarbi ir istoriškai: 1961–1965 m. R. Dichavičius nuotraukose įamžino vėliau sovietų sunaikintus Vilniaus žydų kapinių vaizdus.

„Šiandien neberasime ant nugludintų Vilniaus kalvelių nei vieno akmens iš tų šimtų ir tūkstančių ten sergėjusių mirusiųjų dvasią seniausiose žydų kapinėse, – parodos pratarmėje rašo R. Dichavičius. – Jie visi virto skalda, tiltų ar namo pamatais, laiptais... vienu mirksniu, - po nematomos rankos slaptos plunksnos brūkštelėlimo. Tai įvyko 1965 metais – ramiai, tyliai – kaip ir visi atlikti juodieji darbai. Šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu, kad kiekvienas žvilgsnis per objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, atminties matomu kristalu, skaudžiu dokumentu. Atsigręžus atgal ir žiūrint į šiuos paveikslus – supranti, kad jie patys tapo Paminklais buvusiems Paminklams...“.

Paroda papildyta R. Dichavičiaus mokinio Juozo Valiušaičio fotografijomis, darytomis 1990–1994 metais dar išlikusiose 44 senose Lietuvos žydų kapinėse: Lietuvos hebrajų atminties paveldo likučius autorius įamžino daugiau kaip 1100 fotografijų.

Poeto Vaidoto Daunio įžvalga, akmuo, augmuo ir rašmuo yra esminiai motyvai fotografijų, kuriose J. Valiušaitis menine kalba ieško ryšio tarp žydų ir lietuvių tautų. Akmuo jam simbolizuoja žydų kultūrą, medis – lietuvių. Žaizdamas metaforomis – medžio įaugimu į akmenį ar akmens apaugimu augmenija – J. Valiušaitis ieško kultūrinių paralelių, išryškindamas taip pat ir motyvą, kad abiejų tautų istorija okupuotoje Lietuvoje buvo suarta.

Parodos atidaryme dalyvaus autoriai, LGGRTC vadovybė, Seimo nariai, kiti svečiai.

Paroda veiks iki 2020 m. spalio 23 dienos.



Rimantas Dichavičius. Įvadas albumui „Paminklas – paminklui“

Vieni istoriją kuria, kiti užrašo, paženklina. Kiti naikina jos pėdsakus, o dar kiti, nerimstantys, vėl bando ją iš nebūties prikelti.

Mūsų nužmogėjusio laiko girnos, nežinančios kaltės ir moralės kančių prieš savo aukas, neleido nė vienam taip ar kitaip išlikti nepaliestam. Visi nešiojame jos nasrų randus.

Šią, buldozerio išartą vagą per visą kapinių lauką, fotografavau dar 1963 m. Bet mačiau ir anksčiau paliktus traktorių vikšrų ir akmenų nuolaužų pėdsakus nuo 1957 - ųjų. Apie tai pasakoja dailininkas a. a. Vincas Kisarauskas ir jo žmona Saulutė Stanislava Kisarauskienė. Jie šalia kapinių gyveno ir spėjo nufotografuoti tuos vaizdus. Į Vilniaus Gaono muziejų yra atidavęs keliolika fotografijų ir muzikas Rimantas Gučas, fotografavęs dar būdamas moksleiviu. Į šį albumą pakliuvo ir nuotraukos, kurios stebuklingu būdu išliko, darytos dar 1947 m., kada galingi traktoriai, skambiu pavadinimu „Stalinec'ai“ dar nešliaužiojo per paminklus. Iš mūsų visų, fotografavusiųjų, surinkta į albumą nors ir negausi mozaika liudija, kokios tai buvo turtingos, išvaizdžios kapinės Užupyje šalia Olandų gatvės.

Mūsų laikas buvo dosnus žiaurumų ir barbarizmo, kurį patyrė kartų kartos. Man teko fotografuoti ir sudėtus į malkinę, supjaustytus mūsų garsaus meistro Vinco Svirskio kryžius, supelijusių bulvių sandėlį po didingais bažnyčios skliautais, nugriautų ar susprogdintų istorinių paminklų nuolaužas, Iš XVII-ojo a. tapytų ikonų sukaltą tvorą. Tos tvoros statytojas pasididžiuodamas pasakojo: „Когда церковь взрывали, все уносили кто что мог. Мне только иконы достались. Принёс домой, бросил в луҗу – и краска отскочила, а доска-то хорошая осталась. И огород свой огородил“ („Kai ruošėsi susprogdinti cerkvę, visi nešė, kas ką galėjo. Man tik ikonos beliko. Parsinešiau namo, įmečiau į balą ir atsilupo dažai, o lentos tai geros liko. Ir aptvėriau aš jomis savo daržą“).

Kiekvienas atėjūnas skelbiasi esąs „gelbėtojas“ ar nuo ko nors „išvaduotojas“. XX a. ne kartą mums skaudžiai demonstravo savo „geradarystes“.

„Geradariams“, bevaduojant mus vienus nuo kitų, kyla du Pasauliniai karai. XX a. „praturtino“ žmonijos žodyną: Golodomor, Gulag, Holokost ir šimtus kitų žodžių, kurie savyje įkūnija protu nesuvokiamus ir jausmui nepakeliamus baisumus, nusinešusius milijonus gyvybių. Pavartykim nors vieną knygą – „Чёрная ҝнига ҝоммунизма“ („Juodoji komunizmo knyga“), kur paantrštėje, smulkesnėmis raudonomis raidėmis parašyta: „95 миллионов жертв“ („95 milijonai aukų“). „Bolševizmas ir fašizmas – dvi to paties medalio pusės“ – knygos įvade rašė Aleksandras Jakovlevas. Ir įdomiausia, kad visus šiuos juoduosius žmonijos sūkurius lygia greta lydėjo skambūs, šviesūs ir didingi pažadai. Vieną iš jų gausos, turbūt, dar ilgai prisimins ateities kartos: „Нынешнее поколение будет жить при коммунизме“ („Dabartinė karta gyvens komunizmo sąlygomis“).

Apie tokius „pažadėtojus–išvaduotojus“ dar prieš 2000 m. Antikos išminčiai perspėjo: „Išvaduotojų saugokitės ne mažiau, kaip užkariautojų“.

Sąžinė mus įspėja, kad vėliau nepriekaištautų: visi mūsų darbai – šlovingi ar gėdingi, liks Amžinybės aide.


Rimantas Dichavičius


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”