2020 m. spalio 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
LIETUVOS PARTIZANŲ MEMORIALAS KRYŽKALNYJE

Rugsėjo 20 d., sekmadienį, Kryžkalnyje, Raseinių r., bus atidengtas memorialas žuvusiems ir nukankintiems Lietuvos partizanams bei ryšininkams.

Memorialo atidarymo darbotvarkė:

12.00 – 13.00 val. Šv. Mišios Stulgių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje
13.30 val. Kryžkalnio memorialą pašventins kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Renginyje dalyvaus aukščiausi Lietuvos vadovai, partizanai ir kiti garbingi svečiai.

Memorialo statybos iniciatorius – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (atkurtas 1990 m.).
Memorialo autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
Memorialo statybos darbus organizavo Raseinių raj. savivaldybės administracija. Istorinius duomenis apie Lietuvos laisvės kovas parengė ir pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
LGGRTC taip pat parengė ir pastatė stendą, informuojantį apie Lietuvos partizaninį karą.

Stende rašoma:

LIETUVOS PARTIZANŲ MEMORIALAS KRYŽKALNYJE


Memorialas Lietuvos partizanams Kryžkalnyje įamžina atminimą Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų, paaukojusių gyvybes už Tėvynės laisvę nelygioje pokario kovoje prieš sovietų okupantus. 1944 m. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupuojant Lietuvą, kilo didelio masto ginkluotas pasipriešinimas – partizaninis karas, kurio pagrindinis tikslas buvo kovoti už Lietuvos laisvę. Pasipriešinimo dalyviai buvo vadinami partizanais arba laisvės kovotojais. Ginkluotoje kovoje dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime – kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai – apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Deja, šiame kare ne mažiau kaip 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo.

Pasipriešinimas per kelerius metus įgavo savo struktūrą – susijungė į septynias, vėliau devynias apygardas – Vyčio, Didžiosios Kovos, Vytauto, Algimanto, Žemaičių, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro ir Dainavos. Jos sudarė Jūros, Nemuno ir Kalnų sritis. Iškilo tokie partizanų vadai kaip Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vadas partizanų pulkininkas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pietų Lietuvos partizanų vadas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis, du kartus per geležinę uždangą į Vakarus prasiveržęs partizanų majoras Juozas Lukša-Daumantas ir daugelis kitų. Tuo pat metu buvo buriama bendra karinė-politinė pasipriešinimo organizacija – 1949 m. vasario 2–20 d. partizanų vadų suvažiavime buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909–1954), parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius LLKS kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai. Suvažiavimo metu (1949 m. vasario 16 d.) buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą.

Kova su lietuvių tautos ginkluotu pasipriešinimu buvo koordinuojama Maskvoje, tam skiriant dideles vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgas. JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vertinimu, Lietuvoje 1948 m. buvo 60 tūkst. sovietų karių, o tiesiogiai prieš partizanus kovėsi 30 tūkst. Sovietų Sąjungos valstybės saugumo ministerijos (MGB) karių ir keliolikos tūkstančių ginkluotų kolaborantų „naikintojų“ (stribų) būriai. Siekiant nuslopinti pasipriešinimą buvo imamasi žiauriausių priemonių.

Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė kautynėse ir susirėmimuose su okupantų karinėmis pajėgomis. Nors jėgos nebuvo lygios, pasipriešinimo pradžioje (1944–1946 m.), kai miškuose veikė gausūs laisvės kovotojų būriai, partizanai drąsiai stodavo į didesnius mūšius su okupacine kariuomene – su didžia pagarba minėtini Kiauneliškio, Kalniškės, Palių ir kiti mūšiai. Vėliau, nesulaukus pagalbos iš Vakarų ir blėstant viltims greitai atgauti valstybės nepriklausomybę, ginkluoto pasipriešinimo dalyviai išsiskirstė į mažesnius būrius, daugiau dėmesio skyrė politinei ir propagandinei veiklai, imdamiesi atsakomųjų akcijų prieš okupantus ir kolaborantus.

Organizuotas aktyvus Lietuvos partizanų ginkluotas pasipriešinimas baigėsi 1953 m. Buvo suimtas LLKS prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas, sutriuškinti sričių štabai, sunaikinti ryšiai, tačiau pavieniai kovotojai išsilaikė iki 7-ojo dešimtmečio:

• 1959 m. gegužės 4 d. Šilutės r. Kvėdarnos apyl. kautynėse su Sovietų Sąjungos valstybės saugumo komiteto (KGB) agentais-smogikais žuvo Kęstučio apygardos partizanai Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas;
• 1961 m. lapkričio 9 d. Kelmės r. Vėjų k. sužeistas kovoje su KGB smogikais nusišovė paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas;
• 1965 m. kovo 17 d. aptiktas slėptuvėje, kilus susišaudymui, gelbėdamas artimuosius nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Aukštaitijoje Antanas Kraujelis-Siaubūnas;
• 1969 m. spalio 2 d. Akmenės r. Menčių ir Liepkalnio k. apylinkėse saugumo darbuotojai nužudė Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizaną Kostą Liuberskį-Žvainį.

Manoma, kad jie ir buvo paskutiniai kovoje žuvę Lietuvos partizanai.

Literatūrologas Juozas Girdzijauskas apie tautos laisvės kovas rašė: „Jūs, kurie nepabūgote priešo, kurie su ginklu rankose kovėtės už Tėvynės laisvę, Jūs – sušaudyti ir nukankinti, išniekinti, suversti į duobes ir sugrūsti į šulinius, – Jūsų pasiaukojimas ir Jūsų atminimas yra tas tyrasis šaltinis ir tasai švęstas vanduo, kuris gali išvalyti mūsų žaizdas ir nuplauti mūsų nuodėmes, kuris gali mus išgydyti. Jei tauta Jus pamirštų ar Jūsų išsižadėtų – ji nebebūtų jau lietuvių tauta. O jeigu ji nepajėgtų suvokti Jūsų aukos prasmės, ji nebūtų sveika, pilnavertė tauta. Todėl šiandien aktualiausias Lietuvos istorijos uždavinys yra ištirti pokario metų pasipriešinimą okupantams ir pasakyti apie jį tiesą Lietuvos nepriklausomybę ginančių ir savo tautos garbę saugančių žmonių supratimu.

Lietuvių tauta, gerbdama laisvės kovotojų auką, 2020 m. rugsėjo 20 d. čia, Kryžkalnyje, atidarė Lietuvos partizanų memorialą, kuriame plieninėse Vyčio kryžiaus stelose, simbolizuojančiose partizanų skiriamąjį ženklą, įrašė vardus žmonių, padėjusių galvas nuožmioje pokario kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Memorialo statybos iniciatorius – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (atkurtas 1990 m.).
Memorialo autoriai – skulptorius Tadas Gutauskas ir architektas Saulius Pamerneckis.
Memorialo statybos darbus pagal Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pateiktą memorialo idėjos projektą, kuriam pritarė absoliuti dauguma Lietuvos patriotinių organizacijų, 2019–2020 m. organizavo Raseinių rajono savivaldybė.
Istorinius duomenis apie Lietuvos laisvės kovas parengė ir pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Memorialo statybą finansiškai parėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, privačios įmonės ir piliečiai.

 


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”