2020 m. lapkričio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Virtuali paroda „Viltingas „Aleliuja! iš toli“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus pristato naują ">virtualią parodą „Viltingas „Aleliuja! iš toli“, skirtą šv. Velykų progai. Parodoje eksponuojami muziejaus rinkinio „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“ eksponatai: fotografijos, laiškai, atvirukai, piešiniai, dienoraščių ištraukos.

Šv. Velykos – didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė, simbolizuojanti atgimimą ir naują pradžią. Ji, kaip ir kitos religinės šventės, yra minima ir švenčiama šeimos rate. Po šv. Mišių tikintieji skuba namo susėsti prie bendro stalo, sukalbėti maldą ir pasidalyti šventintą velykinį kiaušinį – gyvybės simbolį. Būtent tokia graži tradicija išsaugota lietuvių ir visų tikinčiųjų atmintyje. Tačiau sovietinėje Lietuvoje ši simboliška ir dvasinga šventė buvo minima slapčia, dažnai – ir prie ištuštėjusio šeimos stalo.

Lietuvoje likusių ištremtų ir lageriuose įkalintų asmenų šeimų nariai su ilgesiu minėdavo savo brolius ir seseris, tėvus ir motinas, tetas ir dėdes, mylimus ir mylimąsias. Tebuvo vienintelis ryšys tarp Lietuvoje likusių ir ištremtų, įkalintų šeimos narių, – tai laiškai.

Iki 1953 m. politiniai kaliniai per metus galėjo parašyti du laiškus ir tik rusų kalba. Laiškai buvo griežtai cenzūruojami. Tik po Stalino mirties, režimui šiek tiek sušvelnėjus, lagerių kaliniams buvo leista rašyti gimtąja kalba neribotą skaičių laiškų. Artimuosius pasiekdavo įvairiomis progomis piešti jų sveikinimai ir foto atvirukai.

Ir Lietuvoje likusiems, ir į Sibiro platybes, lagerius ištremtiems mūsų tautiečiams Šv. Velykos simbolizavo viltį ir tikėjimą, kad Lietuva bus laisva. Šv. Velykų atvirukų tekstuose ir sveikinimo laiškuose skambėjo ilgesingi vilties žodžiai, vienas kitam linkėta atsinaujinimo, pasiryžimo, tvirtybės. Daugelis sveikinimo atvirukų buvo išmarginti tradiciniais lietuvių liaudies raštais, o kur nors jų fone nedrąsiai plevėsuodavo stilizuota Lietuvos trispalvė su kita tautine simbolika.

Taip pat yra išlikę daug laiškų su politinių kalinių ir tremtinių atsiminimais. Juose mūsų tautiečiai pasakoja, kaip to meto lageriuose, tremtyje baugiai, paslapčia, tačiau viltingai buvo švenčiamos Šv. Velykos.

Visi šie jautrūs šventiniai epizodai atsiskleidžia pristatomoje Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parodoje.


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”