2020 m. gruodžio 4 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Birutė Danutė Papievienė (Ūkelytė)

Birutės Ūkelytės-Papievienės prisiminimai

SUŠAUDYTA JAUNYSTĖ

Kraujo upės nutekėjo...
Lietuva - Trispalvę iškėlė.
Tautos Himną giedam vėlei,
Lietuva - mūs ašarėlė.


Iš atminties dar neišblėso vaikystės dienų tikrovė, gražių prisiminimų akimirkos gyvos: kalba, vaikšto šalia, palydi į vieškelio tolumas ir nepalieka...

Tėviškė - molinė grytelė - po vienu stogu virtuvė ir miegamasis, už sienos - patalpa gyvuliams ir pastogė pašarui.

- Trijų hektarų sklypas vos vos išmaitino šešių asmenų šeimyną, - prisimena Birutė Ūkelytė. Kažkas tėvui patarė persikelti į Janaukos kaimą, negyvenamą sodybą. Tėvas paklausė. Penkiolikos hektarų plotas labai tiko mūsų gausiai šeimynai. Užteko darbo, duonos ir prie duonos. Tačiau nevilties pilni pokario metai neaplenkė ir mūsų ramaus gyvenimo.

Apsilankė partizanai ir pasiprašė prieglobsčio. Tėvas sutiko. Naktimis partizanai kluone įruošė didelę slėptuvę, kuri talpino iki dešimt žmonių. Slėptuvė įvardinta „Ukraina" vardu. Dar dvi, vasarinio tipo, įsiruošė sodo avietyne.

Nuolatiniais gyventojais tapo TAURO apygardos VYTAUTO DIDŽIOJO ketvirtos kuopos partizanai, JŪREIVIO būrys: J. Traskauskas- JŪREIVIS, būrio vadas, J. Kmieliauskas- AITVARAS, A. Valentas-OŽYS, F. Čereška-KARVELIS, V. Boruta-PORTAS, P. Lasavickienė-GEGUTĖ, B. Rutkauskas-APUOKAS, J. Kajokas-VARNAS, J. Boruta-KARIBUTAS ir kiti, kurių vardus laikmetis ištrynė.

NKVD sekliai suuodė „Ukrainos" buvimo vietą ir mūsų namai prarado ramybę. Nuolatinės kratos neliko bevaisės. Slėptuvę surado tuščią, bet rasti įkalčiai paliudijo nelegalų gyvenimo ženklus. Tėvą Praną Ūkelį piktadariai taip mušė, kad net šonkauliai sulūžo. Leisgyvį įmetė į polūtarkos kėbulą ir išgabeno į kalėjimą. Šeimai iškilo pavojus būti ištremtai į Sibiro ledjūrio šalį. Broliai Antanas, Sergiejus ir aš, Birutė, davėm partizano priesaiką būrio vadui J. Traskauskui-JŪREIVIUI. Okupantai motiną ir senelę išgabeno į tremtį. Ten jos mirė. Kapai - be kryžių. Visko neišsakysi, bet kai kurias nelegalaus gyvenimo detales paminėti verta, kol atmintis neištrynė, kol skauda, neramu, norisi išsiverkti...

Dienojom pas ūkininką Lašinį netoli Liudvinavo: aš, Birutė-VIRGINIJA, brolis Antanas-DEIMANTAS, J. TraskauskasJŪREIVIS ir VOVERUKAS. JŪREIVIS pasiuntė mane pas ūkininką Stikliūną išsiaiškinti padėties apylinkėje, nes žadėjome persikelti prie Šeštokų gyvenvietės.

Per naktį nesudėjau bluosto. Mintyse dėliojau būsimos kelionės vingius: arimais, palaukėm, išsilenkiant neaiškių sodybų, pavojingų akių...

Aušo ramus 1951-ųjų gegužės 22-osios rytas, žydėjo sodai, dūzgė bitės, atrodė, kad obelys palinko nuo žiedų gausos. Kai aš dairiausi per langą, lengvas vėjo gūsis pažėrė šūsnį žiedlapių, jie sukrito man į plaukus, ir aš tarsi obelim tapau.

Staiga sodybą apsupo kareivių voros. Išsigandau - šokau per langą. Sprogstamoji kulka išlupo gabalą šlaunies raumenų. Suklupau. Pakylu ir bėgu lyg užrištom akim ir įkrentu į durpinę. Išsiropščiu. Kulkų serija vėl parklupdė, praradau sąmonę. Peršautos kojos, nepakylu. Su savim ginklo neturiu, tik pasas svetima pavarde. Saugumietis Lašinskas malonėjo surakinti rankas. Marijampolės ligoninėje sutvarkė žaizdas. Sugipsuotą įstūmė į saugumo rūsį. Dvidešimtąjį gimtadienį sutikau su grandinėmis ant rankų.

Susišaudymo metu žuvo brolis Antanas-DEIMANTAS ir J. Traskauskas- JŪREIVIS, VOVERIUKAS išsigelbėjo. Brolis Sergiejus-SALEMONAS jau buvo žuvęs su draugu Juodelių kaime, Agurkio sodyboje. Ir jų kapai liko be kryžių.

Kai pasiremdama lazda pradėjau vėžlioti, tardė žydas Greisas. Koks jo žiaurumas, žodžiu nenusakysi. O kokios jo baisios akys, tarsi dvi surūdijusios vinys, žvilgsnis kaip ylos ašmenys smeigė mane prie sienos, ir daužė kaip tikras sadistas, pasekmes ir šiandien jaučiu.

Nieko iš manęs neišpešęs, Greisas bylą perdavė tardytojui rusui. Vos įžengiau į jo kabinetą - jis man numetė šypseną. Ir aš skoloj nelikau. Žiūrim vienas į kitą ir tylim, tiktai ausys groja šėtono kadrilių. Tylenis prabilo.

- Tu nebijok, prisipažink ir aš tave išsiųsiu į šiaurę, ten tau bus geriau, - paguodė jis mane.

- Aš partizanė VIRGINIJA, broliai Antanas ir Sergiejus taip pat partizanai, jau žuvę - jums nepavojingi. Tai ir viskas, teiskit!

Nepaklausė. Pusę metų terliojosi su mano byla, kol pritempė iki dvidešimt penkerių - belangės...

Tremtyje sutikau politinį kalinį Vytautą, sukūrėm šeimą. Užaugo vaikai, ir vaikaičiai jau krykščia, tiktai jie dar nežino, kas jaunystėje nutiko jų senelei, kai nekaltų kraujas sruvo ant žalių dobilienų, laukų neartų ir sėdo į žemės įsčių gelmes, kad vėl suvešėtų - amžių amžiams - gyvasties daigai.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”