2019 m. gruodžio 16 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Juozapas Streikus-Stumbras

Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris Juozapas Streikus-Stumbras

1923–1962


Juozapas Streikus-Stumbras (g. 1923 m.) nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai. 1941 m. sovietų okupacijos metu pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. 1941 m. birželio 24 d. kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais išlaisvino Antazavės miestelį nuo sovietų valdžios.

Nuo 1942 m. – aktyvus Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys.

Nuo 1944 m. liepos mėn. tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio partizanas, slapyvardžiu „Stumbras“. 1945 m. rugsėjo 28 d. žuvus tėvui tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju. 1947 m. rugsėjo mėn. paskirtas šios kuopos vadu, o 1949 m. sausio 7 d. – Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadu.

Dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.

Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 m. į kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.

LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui garantavus partizanų neliečiamumą 1958 m. liepos 22 d. legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu.

Tačiau brolius Streikus, kaip ir kitus partizanus, sovietų valdžia apgavo: 1961 m. spalio 6 d. KGB juos suėmė ir nuteisė: Juozapą Streikų-Stumbrą – mirties bausme, Izidorių Streikų-Girėną – 15 m. lagerio.

Teisiamas Juozapas Streikus-Stumbras kalbėjo: "Nors sakoma, kad kas sako teisybę, tas savo mirtimi nemiršta, bet man jau nebesvarbu, nes aš vis tiek ant bedugnės krašto. Ko norėti iš žmogaus, jei net kiekvienas paukštelis, žvėrelis savo lizdą ar olą gina, stodamas į kovą net su stipriausiu. Kodėl kankinote ginklus sudėjusius partizanus? Kam reikėjo kankinti mūsų šeimas, reikalaujant, kad tėvai išduotų vaikus, vaikai – tėvus, brolius, seseris? Ar galima reikalauti, kad tėvai išduotų vaikus, kai žmogaus prigimtis reikalauja ginti savo šeimos interesus? Kuo buvo kalta mano motina arba seserys, kad mes išėjome į mišką?

Kam reikėjo kankinti elektros srove? Kam reikėjo nušautus partizanus numesti gatvėse, moteriškes apnuoginti ir suguldyti nepadoriai – tai matydavo net vaikai. Generolas Liaudis užtikrino mums neliečiamybę ir laisvą gyvenimą. Generolas iš Maskvos taip pat žodžiu užtikrino mums laisvę. Po legalizacijos mes dirbome dorai, ką liudija charakteristikos iš darboviečių. Bet dabar yra sulaužyti visi pažadai...”


Juozapas Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje.

1998 m. J. Streikui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 1999 m. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. dekretu apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Visa Streikų šeima pasiaukojo dėl Lietuvos laisvės.

Tėvas Antanas Streikus-Tamošiukas, 1919 m. savanoris, už kautynes prieš bolševikus ir lenkus (buvo sužeistas) apdovanotas Vyčio kryžiaus, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, 1944 m. savo įkurto „Žalgirio” partizanų būrio vadas, nuo 1945 m. liepos – Vytauto apygardos Lokio rinktinės vadas žuvo 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje esančiuose Raudinės-Šarlotės miškuose kautynėse su NKVD kariuomene: kulkosvaidžiu dengė besitraukiančius partizanus, kai baigėsi šoviniai, susisprogdino. Antanui Streikui pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis antrą kartą apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Mama Marcelė Streikienė, partizanų rėmėja, suimta 1944 m. lapkričio 1 d., nuteista ir išvežta į Sevželdorlagą Komijoje. Jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Sūnus Juozapas Streikus-Stumbras nuo 1941 m. iki 1958 m. aktyviai priešinosi sovietinei imperijai ir už tai sušaudytas.

Sūnus Petras Streikus suimtas kartu su mama 1944 m. lapkričio 1 d., nuteistas ir išvežtas į lagerį Komijoje. 1947 m. birželio 28 d. mirė lageryje. Petrui Streikui pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Sūnus Izidorius Streikus-Girėnas, Lokio rinktinės Birutės būrio vadas, nuteistas 15 metų lagerio. Jam pripažintas kario savanorio statusas, suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis, jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (po mirties).

Duktė Ona Streikutė-Rūta, Vyties kuopos partizanė, suimta 1949 m. , Rokiškio kalėjime žiauriai tardoma susirgo ir nors buvo pervežta į Rokiškio ligoninę, po dviejų savaičių ten mirė. Onai Streikutei pripažintas kario savanorio statusas (po mirties).

Duktė Valerija Streikutė-Piemenaitė, Vyties kuopos partizanė, legalizavosi 1956 m. Valerijai Streikutei-Daukienei pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.


Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras


Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus (kairėje) ir Juozpaas Streikus-Stumbras (dešinėje). Suimtas partizanas Juozapas Streikus, 1961 m. LSSR KGB pirmininko gener. K. Liaudžio raštas, garantuojantis Juozapui ir Izidoriui Streikams neliečiamybę, 1958 m.

Nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”