2019 m. gruodžio 8 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Tuskulėnų kapaviečių 75-etis

Rugsėjo 27 d. Tuskulėnų koplyčioje – kolumbariume buvo paminėtas Tuskulėnų kapaviečių 75-etis.
Prieš 75 metus, 1944 m. rugsėjo 28 dieną, Tuskulėnų masinėje kapavietėje buvo užkastos pirmosios NKGB kalėjime sušaudytos aukos.
Minėjime kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė ir Generalinės prokuratūros prokurorė Vilma Vidugirienė. Supažindiname su V. Vidugirienės kalba, skirta Tuskulėnų aukai, partizanų ryšininkei Elenai Vidugirytei.

„..Lai gyvuoja Lietuvos merginos, jaunos kaip Lietuva jauna gyvuoja.
Visų aukštenybių panele Alena, sveikinam su Šventais Aniuolais su vardo diena, veliju tamstai linksmą ir ilgą amžinastį. Ištikimai gerbiamas tamstų. T. Vileikis“...
Sveikinimo atvirukas su šiais žodžiais - vienintelis mums išlikęs asmeninis Elenos Vidugirytės daiktas. Rašyta, matyt, gerokai prieš karą... Labai simboliška, kad atvirukas su Vyčiu ir trispalve bei Tautiškos giesmės pirmaisiais žodžiais...

„Lietuva – Tėvyne mūsų....“
Žinant Elenos likimą šie žodžiai įprasmina jos trumpą gyvenimą, tikėjimą laisva Lietuva ir didžiulę dvasios stiprybę neišduodant kovos draugų ar kalėjimo kameroje seseriai Janinai kartojant žodžius - „.. tu nieko nežinai, aš viską dariau viena...“. Jaunai, smulkaus sudėjimo, metro šešiasdešimties ūgio merginai reikėjo nepaprastos tvirtybės pakliuvus į Panevėžio KGB paspęstas pinkles atlaikyti pusę paros trukusius kankinimus – sesers Janinos užrašuose radau, kad norint išgauti Žaliosios partizanų būrio buvimo vietą, po sulaikymo Elena buvo ne tik mušama, bet ir šešis kartus kariama ir vėl atgaivinama, deginami kojų padai, veidas... Kiek dar Elenai teko iškentėti būnant Panevėžio ir Vilniaus KGB kalėjimuose jau niekada nesužinosim. Radus jos palaikus Tuskulėnų dvaro teritorijoje ekspertai pagal žaizdas galvoje nustatė, kad budeliai Elenai pagailėjo net kulkos... Mergina buvo užmušta - jos kaukolėje, pasak ekspertų, rasti „nešautinės kilmės mechaninių sužalojimų pėdsakai, padaryti smūgiuojant ribotą paviršių turinčiu daiktu ar įrankiu”. Vienas iš pasirašiusiųjų 1947 vasario 7 d. aktą ir pažymą, kad nuosprendis dėl sušaudymo įvykdytas, buvo kapitonas Prikazčikovas. Tas pats savo mokytoją Dolgirevą gerokai žiaurumu pranokęs Borisas Prikazčikovas, kuris egzekucijoms skirtą šaunamąjį ginklą pakeitė keturbriauniu įrankiu – plaktuku. Galbūt tokiu, kokį matome muziejaus ekspozicijoje...

Iš visos Vidugirių šeimos tik du jauniausieji – Janina ir Maksimilijonas ištvėrė tremtį, tėvas Juozas liko Karagandos lagerių platybėse, mama Morta, neištvėrusi skausmo po artimųjų sulaikymo, pasitraukė iš šio gyvenimo…Ilgą laiką likę gyvi brolis ir sesuo nežinojo, kur palaidota Elena, dabar, po daugybės metų nežinios pagaliau turim kur uždegti žvakelę...
„Lietuva -Tėvyne mūsų...” – šiandien kaip maldą kartodami šiuos žodžius amžinam gyvenimui prikeliam šiame kolumbariume esančių didvyrių sielas
„..iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..” – praeities, savo tautos istorijos, savo didvyrių vardų žinojimas yra didžiausia mūsų padėka šiems žmonėms, paaukojusiems gyvybę vardan Lietuvos laisvės... niekada nepamirškim jų vardų

Šiemet šimtosios Elenos gimimo metinės… Ačiū tau Elenute už narsą… ačiū, kad galime didžiuotis Vidugirių pavarde…
Ir kokie pranašiški linkėjimo atviruke žodžiai - „..veliju tamstai ilgą amžinastį... Tu mūsų atmintyje būsi gyva amžinai...

Nuotraukos iš Vilmos Vidugirienės asmeninio archyvo


Elena Vidugirytė (pirma iš dešinės) su tėvais, seserimis ir broliu Elena Vidugirytė antroje eilėje pirma iš dešinės Sveikinimo atvirukas Elenai Vidugirytei
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”