2019 m. lapkričio 17 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Veliuonos žydų žudynės 1941 m.

Holokaustas – bene didžiausia XX amžiaus Lietuvos istorijos tragedija. Per kelis 1941 m. mėnesius buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų (150 – 160 tūkst. žmonių). Lietuvos žydų bendruomenė iš esmės buvo sunaikinta jau 1941 m. liepos – spalio mėnesiais. Likusieji Lietuvos žydai nužudyti 1942 – 1945 m. Tiesa, ne visi jie nužudyti Lietuvoje, dalis žuvo nacių koncentracijos stovyklose Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 5 – 10 proc. Lietuvos žydų. Buvo sunaikinti ne tik žmonės, bet ir šimtmečius kurta kultūra, papročiai, tradicijos, išgrobstytos materialinės vertybės ir kitoks turtas.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Veliuonoje gyveno apie 100 žydų šeimų, tačiau caro valdžia vietos žydus ištrėmė į Rusiją. Po karo dalis žydų sugrįžo. 1921 m. Veliuonoje gyveno 258 žydai. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma žydų vertėsi smulkiąja prekyba ir amatais, kiti turėjo daržus ir plukdė krovinius Nemunu. XIX a. pabaigoje Veliuonoje buvo įsteigta rabinų mokyklų (ješiva), be to, miestelyje buvo dvi sinagogos ir mokykla jidiš kalba.

1940 m. birželio 14 d. – 1941 birželio 22 d. pirmoji Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvoje kuri sugriovė natūralią Lietuvos valstybingumo raidą. Prasidėjo prievartinis valdžios struktūrų keitimas, žmogaus teisių varžymai, masiniai Lietuvos piliečių trėmimai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos represinės struktūros užleido vietą kitam okupantui - nacistiniam rėžimui.

Veliuonos valsčių vokiečių kariuomenė užėmė 1941 m. birželio 22 d. Veliuonoje buvo suformuotos vietinės valdžios įstaigos: Laikinasis komitetas, policijos nuovada ir baltaraiščių (pagalbinės policijos) būrys kurie priverstinai buvo įtraukti į žydų genocido vykdymą.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Veliuonoje gyveno apie 400 žydų tautybės žmonių. Veliuonos žydų persekiojimas prasidėjo 1941 m. liepos mėn. Okupacinė valdžia mėnesio pradžioje įsakė policijos nuovados viršininkui ir savivaldybės viršaičiui sužymėti valsčiaus teritorijoje esančius žydų namus. Žydų namai buvo ženklinami užrašu „Jude“. Žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais, išeiti uždraustu laiku ir žiūrėti pro langus išeinančius į gatvę, jie buvo varomi dirbti viešuosius darbus (kasti griovių, šluoti gatvių ir pan.). Kiek vėliau pradėtas žydų turto surašymas ir konfiskavimas.

Pirmieji Veliuonos žydai sušaudyti miestelio žydų kapinėse 1941 m. liepos pradžioje baltaraiščių būrio vado įsakymu. Trys žydai sušaudyti, vienam pavyko pabėgti. Šie žydai sušaudyti kaip sovietiniai aktyvistai.

Antras Veliuonos žydų šaudymas įvyko maždaug 1941 m. liepos 20 d. prie Gystaus upelio, netoli esančiame pušyne. Tuomet į Veliuoną sunkvežimiu iš Seredžiaus atvažiavo apie 15 ginkluotų vyrų būrys. Jie turėjo saugumo policijos sudarytą sąrašą ir įsakė valsčiaus viršaičiui bei policijos viršininkui išduoti jiems sąraše įrašytus žydus. Iš viso buvo suimta ir į sinagogą suvaryta apie 40–50 vidutinio amžiaus žydų tautybės vyrų. Išvedę žydus iš sinagogos ir nuvarę į nurodytą vietą, policininkai įsakė jiems iškasti duobę. Žydams dar neiškasus duobės, atėjo dar apie 10 pagalbinių policininkų. Jie atėmė iš žydų daiktus (žiedus, laikrodžius ir kt.). Po kratos baudėjai suvarė žydus į duobę ir sušaudė. Dviem pagalbinės policijos nariams, kurie atvarė žydus į žudynių vietą, liepta užkasti duobę. Įvykių liudininkas duobkasys Kazys Bartušas kalbėjo: „Atėjęs į sušaudymo vietą aš pamačiau sušaudytus žydų tautybės tarybinius piliečius, kurių buvo apie 50–55 asmenis“. Egzekucijoje dalyvavo 10–15 Seredžiaus ginkluotojo būrio narių, Veliuonos policijos nuovados 2 pareigūnai ir apie 18 Veliuonos pagalbinių policininkų.

1941 m. rugpjūčio viduryje visoje Kauno apskrityje prasidėjo žydų sulaikymo ir sutelkimo akcija – taip pradėta rengtis visuotiniam žydų naikinimui. Rugpjūčio pradžioje į Veliuoną atvažiavo keturi vokiečių gestapininkai, jie įsakė valsčiaus viršaičiui ir policijos nuovados viršininkui suimti visus valsčiuje gyvenančius žydus ir juos išsiųsti į Vilkijoje steigiamą getą. Viršaitis pavedė baltaraiščiams sudaryti išvežamų į Vilkiją žydų sąrašą. Vietiniai baltaraiščiai suimtus žydus uždarė miestelio sinagogoje. Veliuonos viršaitis 1941 m. rugpjūčio 9 d. pranešė Kauno apskrities viršininkui, kad Veliuonos valsčiuje tuo metu buvo 237 žydai.

Veliuonos žydai į Vilkijos getą buvo gabenami keliais etapais. Pagal buvusio Veliuonos pašto darbuotojo parodymus, rugpjūčio pradžioje į Vilkiją išvežta apie 60, rugpjūčio pabaigoje – apie 100, rugsėjo pradžioje – apie 200 žydų tautybės moterų ir vaikų. Kitų liudytojų teigimu, 1941 m. rugsėjo pradžioje į Vilkiją išvežta maždaug 150 moterų ir vaikų. Ypatingosios valstybinės komisijos 1945 m. duomenimis, iš Veliuonos Kauno kryptimi išvežtos 74 žydų šeimos, iš viso 271 žmogus. Į Vilkiją išvežti Veliuonos žydai sušaudyti kartu su Vilkijos geto žydais 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Prieš sušaudymą Veliuonos žydams taip pat buvo paskirta kontribucija. Rugpjūčio 22 d. iš 160 vietos žydų (kaip minėta, rugpjūčio 9 d. Veliuonoje buvo 237 žydai) surinkta 16 tūkst. rublių ir įnešta į savivaldybės kasą.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras siekia priminti šią Lietuvos tragediją ir prisidėti išsaugant holokausto aukų atminimą.


Projektą „Holokausto aukų vardai gyvi finansuoja Vyriausybės kanceliariją.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”