2018 m. lapkričio 19 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Informacinis stendas Baltrušių kaime

Spalio 8 d. LGGRT centras pastatė informacinį stendą, skirtą Baltrušių kaime 1941 m. sušaudytų Pilviškių žydų atminimui. Tą pačią dieną taip pat įvyko iškilminga sutvarkytų dviejų žudynių vietų pagerbimo ceremonija.

Aukų pagerbime dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Seimo Laisvės kovų komisijos pirmininkas Juozas Olekas, Izraelio pilietis Rami Reznik, kurio senelis, Pilviškių rabinas Avraham Raznik buvo čia sušaudytas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė ir vyr. specialistė Julita Milašiūtė, Šakių rajono meras, kiti Šakių rajono savivaldybės administracijos darbuotojai, Pilviškių mokytojai ir mokiniai, šios žemės savininkai Ramutė ir Jonas Būtautai, taip pat privatūs rėmėjai Lilija ir Almantas Pališkiai, Ona ir Arūnas Maksvyčiai.

Iniciatorių ir rėmėjų dėka buvo sutvarkytos abi egzekucijos ir jų aukų užkasimo vietos, pastatyti nauji paminkliniai akmenys.

Tai jau ketvirtas LGGRT centro visoje Lietuvoje vykdomos programos „Holokausto aukų vardai gyvi“ informacinis stendas, primenantis čia įvykdytas žudynes ir jų aukas. Stendas yra su saugia išorine danga, stende yra integruotas NFC lipdukas, kurį nuskenavus mobiliajame telefone galima susipažinti su aukų sąrašu informacija apie žudynes.

PILVIŠKIŲ ŽYDŲ ŽUDYNĖS 1941 M.

Pilviškiuose žydai gyveno jau XVIII a., plėtojo savo tradicinius verslus ir kultūrą. XIX a. viduryje–XX a. pradžioje jie sudarė miesto gyventojų daugumą, garsėjo kaip prekybos tarpininkai tarp Rusijos gubernijų ir Vokietijos.

1897 m. Pilviškiuose gyveno 1242 žydai (53 proc. miestelio gyventojų). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Pilviškiuose būta 3065 gyventojų, iš jų 1774 žydai. Po Pirmojo pasaulinio karo miestelio žydų bendruomenė sumažėjo. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Vilkaviškio aps. Pilviškių vlsč. gyveno 961 žydas (465 vyrai, 495 moterys). Tarpukario laikotarpiu nemažai vietos žydų emigravo į JAV, Pietų Afrikos Respubliką ir Palestiną. Bendruomenė turėjo sinagogą, mokyklas, vaikų darželį, biblioteką, dramos klubą, sionistines jaunimo ir sporto organizacijas. 1940 m. pradžioje Pilviškių žydų bendruomenė priglaudė apie šimtą žydų, kuriuos naciai išvarė iš Suvalkų krašto. Su jais kartu 1940 m. Pilviškių valsčiuje gyveno daugiau nei 1000 žydų.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadose nurodoma, kad nacių okupacijos (1941–1944 m.) laikotarpiu buvo nužudyta maždaug 190 000 Lietuvos žydų. Nacių laikotarpiu buvo žudomi ir Vilkaviškio apskrities Pilviškių valsčiuje gyvenusios žydų bendruomenės nariai. Po to, kai 1941 m. birželio 23 d. vokiečių vermachtas užėmė Pilviškių valsčių, miestelyje įsikūrė vokiečių karo komendantūra, kuriai iš pradžių vadovavo Krameris, vėliau – Martinas. Komendanto pavaduotoju tapo Klaipėdos krašto vokietis Dylba. 1941 m. per Birželio sukilimą ir po jo Pilviškių valsčiuje ir kitose Lietuvos vietovėse buvo atkuriamos valdžios įstaigos, kurios funkcionavo iki 1940 m. vasarą įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. 1941 m. rugsėjo mėnesį Pilviškių miestelyje pradėjo funkcionuoti policijos nuovada. Pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suformuotas savisaugos būrys. Jis buvo pavaldus Vilkaviškio savisaugos kuopai. Būrio nariai saugojo Pilviškių geležinkelio tiltą, kitus objektus. Savisaugos būrys kartu su Pilviškių policija 1941 m. vasarą suiminėjo komunistus, sovietinius aktyvistus (suimta apie 100–150 asmenų). Jie buvo kalinami sandėlyje, esančiame Pilviškių miestelio Antanavos gatvėje. Taip pat 1941 m. vasarą ir rudenį suėmė apie 1000 ar kiek daugiau žydų. Dalis jų buvo konvojuoti į Vilkaviškį ir ten uždaryti į getą. Yra duomenų, kad dalis Pilviškių žydų atsidūrė Kauno gete, Marijampolėje.

Už Pilviškių valsčiaus žydų persekiojimą ir žudynes didžiausia atsakomybė atitenka vokiečių okupacinės valdžios represinėms įstaigoms, tiksliau, Tilžės operatyviniam būriui. Okupacinė valdžia į žydų persekiojimo ir naikinimo operacijas įtraukė Pilviškių valsčiaus savivaldybės, policijos įstaigų pareigūnus ir savisaugos būrį. 1941 m birželio 28 d. buvo paskelbtas nacių antisemitinis diskriminacinis įsakymas, kuriuo vadovaujantis, Pilviškių žydams buvo taikomi įvairūs draudimai. Vilkaviškio ar Pilviškių karo komendanto įsakymu žydams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais (turėjo eiti šalia jo gatvės pakraščiu), išeiti iš namų vakare po 20 val., prekiauti ir pirkti turguje. Žydai privalėjo nešioti geltonas žvaigždes. Pilviškių žydus vyrus planuota sušaudyti dar 1941 m. liepos mėnesį. Tačiau taip padaryti nacių operatyvininkams nebuvo leista, nes karinė vadovybė naudojo žydus kaip vermachtui reikalingus darbininkus (aprangai, avalynei gaminti).

1941 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje Pilviškių miestelio komendantas išsikvietė valsčiaus viršaitį ir policijos nuovados viršininką. Jiems buvo įsakyta mobilizuoti pajėgas ir suimti žydus.

Policininkai, savisaugos būrio nariai suėmė apie 300–400 žydų ir uždarė juos į daržinę, kuri anksčiau priklausė Pilviškių miestelio žydui Kovenskiui. 1941 m. rugpjūčio 27–29 d. policininkai, savisaugos būrio nariai konvojavo žydus vyrus į žudynių vietą ties Baltrušių kaimu (apie 2 km nuo Pilviškių). Prieš konvojavimą, t. y. ankstų žudynių dienos rytą, į J. Lozoraičio sklypą (pievą) buvo atvaryti žydų vyrai ir jiems buvo įsakyta iškasti du griovius. Prie jų buvo atvaryta nuo 300 iki 400 žydų vyrų. Prieš sušaudymą pasmerktieji buvo nurengiami iki apatinių drabužių ir nedidelėmis grupėmis sustatomi prie griovio ir šaudomi. Šaudoma buvo aukoms į nugaras apytikriai iš 10 metrų atstumo. Šaudė vokiečiai ir keli Pilviškių savisaugos būrio nariai. Vienu metu šaudė apie 10–15 baudėjų. Egzekuciją fotografavo vokiečių karininkai. Yra duomenų, kad tokia pat tvarka sušaudytos ir kelios dešimtys ne žydų tautybės sovietinių aktyvistų, tarp kurių buvo grupė komjaunuolių merginų. Istorinių tyrimų duomenimis, ties Baltrušių kaimu buvo sušaudyta apie 300–350 žydų.

1941 m. rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, įsakius komendantui Martinui, žydų tautybės moterys, vaikai ir seneliai buvo apgyvendinti keliuose, specialiai jiems skirtuose namuose. Yra duomenų, kad žydai buvo laikomi Pilviškių miestelyje. Netrukus buvo suorganizuota ir antroji masinių žudynių operacija, kuri įvykdyta 1941 m. rugsėjo 15 d.

Žudynių išvakarėse vokiečių komendantas atvyko pas Pilviškių policijos nuovados viršininką ir nurodė kitos dienos rytą mobilizuoti policijos pareigūnus ir savisaugos būrį. Žudynių dieną iš Vilkaviškio atvyko sunkvežimis su vokiečių kareiviais. Operacijai vykdyti buvo pasitelkti ir keli Pilviškių komendantūros vokiečiai. Žydai buvo surinkti į turgaus aikštę, o iš ten konvojuoti į pievą prie Baltrušių kaimo. Prieš sušaudymą aukos buvo susodintos pievoje, joms buvo liepta nusirengti viršutinius drabužius ir atiduoti turimas brangenybes. Moterys, vaikai ir seneliai grupėmis po 10–15 žmonių buvo varomi prie griovio ir šaudomi. Šaudymui vadovavo vokietis iš komendantūros. Žudynėms įpusėjus, į šaudymo vietą atvyko sunkvežimis su Vilkaviškio savisaugos kuopos kareiviais. Jie perėmė šaudymą iš vietinių policininkų ir savisaugos būrio narių. Žudynių dalyvių liudijimu, „vaizdas buvo neapsakomai žiaurus“. Aukų drabužiai ir daiktai buvo suvežti į sandėlį ir išdalyti žudikams arba parduoti miestelio gyventojams. Archyvinių fragmentų duomenimis, sušaudyta nuo 400 iki 800 moterų, vaikų ir senelių.

Apibendrinant galima teigti, kad ties Baltrušių kaimu per abi masines žydų žudynes buvo sušaudyta nuo 850 iki 950 žydų. Istorinėje literatūroje, rašytoje pagal žydų atsiminimus, teigiama, kad 1941 m. lapkričio 14 d. naktį už 4 km nuo Pilviškių esančiame miške buvo sušaudyta apie 40 žydų vyrų.


Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas ir kt. LGGRTC darbuotojos Žemės savininkai - Ramutė ir Jonas Būtautai
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”