2018 m. birželio 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Andrius Dručkus

2018-04-09 Obelių muziejuje iškilmingai paminėtas Laisvės kovų dalyvio, metraštininko, Obelių muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio vedėjo Andriaus Dručkaus-Keršto 90-etis. Nuo LGGRTC kolektyvo jubiliatą pasveikino Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė ir vyriausiasis istorikas Darius Juodis.

Andrių Dručkų taip pat sveikino Obelių muzikos kolektyvas „Gelmės“, artimieji, Seimo nariai, Zarasų, Lazdijų, Rokiškio savivaldybių vadovai, Obelių bendruomenė.

Andrius Dručkus – Kerštas partizano priesaiką davė, kai jam tebuvo septyniolika. Tačiau netrukus gavo specialią užduotį, kurią sąžiningai ir nuosekliai vykdo visą savo gyvenimą – būti laisvės kovų metraštininku, kuris perteikia tikrąjį jų vaizdą.

„Mano tėviškė – labai netoli Latvijos sienos, tai galiu palyginti, kad ten partizaninis judėjimas nebuvo toks stiprus. Svarbiausia priežastis – labai daug Latvijos vyrų prisidėjo prie vokiečių armijos. Lietuvoje dauguma jaunuolių priešinosi tarnavimui tiek sovietų, tiek vokiečių gretose ir mieliau rinkosi partizano dalią. Pradžioje dar buvo tikinčių, jog vokiečiai mus išlaisvins, o netrukus visi pamatė, kad jie tokie patys okupantai, kaip ir sovietai.

Partizanauti išėjo daug pažįstamų, giminaičių, taip pat ir brolis Balys, kuris, deja, 1945 metų gegužės 2 dieną žuvo. Po jo mirties daviau partizano priesaiką, pasitraukiau į mišką ir pasivadinau Keršto slapyvardžiu“, - pasakoja A. Dručkus.

„Brolis man buvo didžiulis autoritetas ir degiau noru atkeršyti už jį. Balys Vaičėnas- Lordas (Lokio rinktinės Vyties kuopos vadas, vėliau Vytauto apygardos vadas) matė, kad esu linkęs rizikuoti, kupinas jaunatviškos užsidegimo, tad pasikvietė mane rimtam pokalbiui. Jis man davė užduotį – grįžti iš miško namo, nes ten galiu atlikti ne mažiau svarbią misiją. Ginčijausi, jog noriu keršyti už brolį. Jis man atsakė, kad partizano kova yra garbingas Tėvynės vadavimas, ir nevalia to paversti vien tik kerštu. B. Vaičėnas buvo išskirtinė asmenybė, jis visą laiką nuosekliai siekė, kad kova būtų garbinga, reikalavo vengti nereikalingų aukų kariniuose veiksmuose.

Jis man paaiškino, jog turiu rinkti medžiagą apie laisvės kovas, kad kitoms kartoms liktų tiesa apie partizanus, apie tai, už ką jie kovojo, nes sovietai būtinai bandys suklastoti istoriją, vaizduoti juos kaip banditus. Nenoriai, bet paklusau.

Pradžioje pats stengiausi įamžinti partizanus. Griežtai turėjau pasižadėti, kad tos nuotraukos nepateks į kitų rankas, o paskui, kai jau buvo oficialiai išleistas įsakymas kaupti archyvus, fotografijų buvo padaroma vis daugiau.

Savaitgaliais važiuodavau į iš anksto sutartą vietą, kur susitikdavau su Baliu Vaičėnu ar kitais partizanais. Jie man perduodavo, ką per mūsų nesimatymo laiką buvo sukaupę: partizanų trispalvę ir daug kitos archyvinės medžiagos, įvairių dokumentų.

1951 metų balandžio mėnesį B. Vaičėnas klasta buvo įviliotas į smogikų pasalą ir didvyriškai žuvo.

Puikiai supratau visą riziką. Pas kaimynus buvo atrastos kelios partizanų nuotraukos, tai sodybos šeimininkas gavo 25 metus kalėjimo. Jei būtų pas mane atradę šimtus nuotraukų ir dar visus dokumentus, tai turbūt būtų nukankinę, bandydami išgauti visą turimą informaciją. Turėjau labai daug dėmesio skirti konspiracijai. Apie tai, kad kaupiu bei saugau laisvės kovų archyvą, žinojo tik mano sesuo.

Archyvą slėpiau įvairiai: dalį daiktų trilitriniuose stiklainiuose užkasiau, dalį tvarto sienoje paslėpiau, spintoje buvau dvigubą dugną padaręs ir ten slėpiau. Kai gyvenau Radviliškyje, ne kartą buvo vykdomos kratos mano bute. Ypač kol partizanai dar gyvi buvo ir kovėsi, tačiau per kratas nieko nesugebėjo rasti. Aišku, būtų buvę patogiau ir saugiau numoti ranka į savo priesaiką B. Vaičėnui, tačiau man ji buvo šventa, ir ją esu pasiryžęs vykdyti iki paskutinio atodūsio.

Ne viską, deja, pavyko išsaugoti. Esu praradęs dalį negatyvų, taip pat partizanų vado asmeninę padėką, kuri man buvo ypač brangi, sąsiuvinį, kuriame buvo įrašyti visų šios apygardos partizanų palinkėjimai man. Tačiau galiu pasidžiaugti, jog svarbiausius archyvo dokumentus išsaugojau.

Vėliau iš vieno stribo atviravimo sužinojau, kad visą mūsų šeimą buvo nuspręsta sunaikinti. Du kartus net buvo bandoma tai padaryti, tačiau vis kokios nors aplinkybės sukliudydavo. Mano sesuo buvo partizanų ryšininkė, ji buvo suimta ir kankinama, jos mažametis vaikas buvo mušamas, bandant iš jo sužinoti ką nors apie partizanus. Vaikas nieko nepasakė, bet po mušimo liko neįgalus visam gyvenimui. Taip pat ir mano tėtis buvo mušamas ir suluošintas. Tad man tarsi geriausiai pasisekė, nes pasitraukiau į Radviliškį ir, padedamas draugų, įstojau į geležinkelio mokyklą, kur rengė mašinistus. Nors paprastai dirbantieji su geležinkeliu susijusius darbus išvengdavo tarnybos kariuomenėje, tačiau aš buvau pašauktas tarnauti. Panašu, jog taip norėjo mane pamokyti mylėti sovietų santvarką, perauklėti. Kariuomenė buvo tikra katorga, atostogų nė karto neišleido, laiškus kontroliavo. Grįžau į Lietuvą tik 1954 metais. Tiesa, tuo metu tėviškėje dar buvo partizanų bunkeris.

Grįžęs iš kariuomenės įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Jį sėkmingai baigiau. Važinėjau į paskaitas iš Radviliškio. Tačiau saugumiečiai „prisikasė“ prie manęs. Jie dar nežinojo, kad pats buvau partizanas, tačiau išsiaiškino, iš kokios šeimos esu kilęs. Buvau priverstas išvykti gyventi kitur. Nusprendžiau keltis arčiau tėviškės, į Aleksandravėlę. Čia įsidarbinau mokytoju, kartu su kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi buvome įkūrę kraštotyros muziejų. Labai anksti apsisprendžiau, kad geriausias būdas ne tik saugoti laisvės kovų liudijimus, bet ir puoselėti Tėvynės meilę jaunimui – kraštotyra. Tai galimybė pasakoti apie mūsų šaknis, apie ryšį tarp kartų.

Deja, Aleksandravėlėje neilgai teko išbūti, pernelyg arti tėviškė, per daug žmonių, pažinojusių mano šeimą. Tad netrukus buvau apkaltintas, jog ugdau vaikus nacionalistine dvasia, ir buvau iš čia išprašytas.

Tada bandžiau nesėkmingai įsikurti Prienų rajone, kol galiausiai apsisprendžiau važiuoti į didesnį miestą – Kauną, kur lengviau įsimaišyti į minią.

Dar Radviliškyje prasidėjo kratos ir visokie tardymai. Tiek tada, tiek vėliau man labai padėjo pamokos, išmoktos iš kunigo Jono Buliausko, kuris nuo sovietų valdžios buvo nemažai nukentėjęs. Jis mane mokė, kad niekada per tardymus nieko nepasirašyčiau ir nieko neprisipažinčiau, net jei atrodytų, jog tardytojai turi nepaneigiamų įrodymų.

Kaune darbą man padėjo gauti pažįstami. Įsidarbinau darbų mokytoju mokykloje, dirbau ketverius metus. Sekėsi neblogai, tad atsirado galimybė pereiti dirbti į anuomet prestižinę J. Jablonskio mokyklą. Čia vėl pradėjau kurti kraštotyros muziejų, taip pat aktyviai rūpinausi S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimu. Kadangi S. Dariaus žmona buvo čia dirbusi, pavyko pasiekti, kad mokykloje atsirastų S. Dariaus ir S. Girėno pionierių būrys. Tada tai buvo unikalu, nes pionierių būriams paprastai buvo suteikiami tik komunistinių veikėjų vardai. Paveikė argumentai, jog į mūsų lakūnus galima žvelgti kaip į pirmąsias hitlerinės Vokietijos aukas. Vaikams skaičiau paskaitas apie S. Darių bei S. Girėną. Beje, mokiniai, priklausę šiam būriui, labai vertino šiuos tautos didvyrius ir stengėsi pasitempti visose srityse. Taip pat buvau įkūręs kraštotyros būrelį, su jo nariais savaitgaliais važiuodavome į pažintinius žygius, tvarkėme istorinius paminklus. Buvau paruošęs paskaitų su skaidrėmis, kurių ne vieną tūkstantį buvau padaręs. Pranešimus paprastai užbaigdavau specialiu montažu „Lietuva, brangi“. Pradžioje mokyklos vadovybė į visa tai kreivai žiūrėjo, paskui priprato ir nebekibo.

Netrukus sužinojau, kad varinius karstus, kuriuose buvo saugomi lakūnai S. Darius ir S. Girėnas , paprasčiausiai norima išmesti. Man suskaudo širdį, jog prapuls istorinė relikvija, ir ėmiausi žygių. Per nemažas pastangas pavyko juos išgelbėti: medinius parvežiau į kraštotyros muziejų, kurį buvau įkūręs mokykloje, o varinius paslėpiau mokyklos pusrūsyje. Mūsų mokyklos kraštotyros muziejus buvo vertinamas visame mieste, čia atveždavo ir svečių iš užsienio, buvau giriamas už jį, tačiau paskui staiga viskas pasikeitė, ir man pareiškė, kad tai – nacionalizmo kurstymas. 1974 metais mokyklos direktorius išsikvietė ir liepė padėti muziejaus raktus ant stalo.

Mane taip pat kaltino, kad kursčiau nacionalistines nuotaikas ir aprūpindavau kitus antitarybine literatūra. Iš tiesų organizuodavau su jaunimu reguliarius susitikimus, kuriuose dalyvaudavo ir Kauno kunigų seminarijos klierikai. Šiuose susitikimuose skaitydavome A. Šapokos istoriją, emigracijoje leistos Lietuvos enciklopedijos XV tomą, kitą patriotinę literatūrą. Netrukus buvau atleistas iš mokyklos, ir dešimt metų buvau be nuolatinio darbo, tik trumpam pavykdavo įsidarbinti. Žinojau, kad saugumiečiai per aukštąsias mokyklas perėjo, pasakodami, jog aš sugebu jaunimui daryti neigiamą įtaką, ir manęs reikėtų vengti. Kuriam laikui pavyko įsidarbinti technikume. Direktorius džiaugėsi, kad gerą kadrą atrado, tačiau netrukus buvau priverstas išeiti, nes jam buvo aiškiai pasakyta, jog turės nemalonumų, jei manęs neatleis.

Buvo nepaprastai sunku, santaupų neturėjau, tad praktiškai badavome. Džiaugiausi, kad per pažįstamus skulptorius pavyko gauti sudėtingą, bet vis dėlto darbą – liejau formas iš metalo skulptūroms, dirbau įvairius pagalbinius darbus.

Paskui, kai jau prasidėjo permainos, atsivėrė galimybė sugrįžti į J. Jablonskio mokyklą. Netrukus prasidėjo Sąjūdis ir stačia galva nėriau į jo veiklą. Tapau ir Kauno miesto tarybos nariu, buvo siūlymų ir į Seimą kandidatūrą kelti, tačiau kuklinausi, buvau įsitikinęs, jog yra daug geresnių už mane.

Kaune užauginau vaikus, turiu butą, įaugau į šį miestą. Taip pat turėjau neblogas sąlygas gauti čia geras patalpas muziejui. Kita vertus, vis pagalvodavau, kad turiu grįžti į savo tėviškę ir čia viską rodyti, nes čia yra daugelio mano eksponatų šaknys.

1998 metais, kai buvo švenčiamas Nepriklausomybės deklaracijos jubiliejus, Rokiškio krašto muziejus mane pakvietė organizuoti specialią parodą. Pademonstravau, ką esu sukaupęs, ir jiems tai labai patiko. Pradėjo siūlyti, kad neišvežčiau eksponatų, o Obeliuose įkurčiau muziejų, Rokiškio krašto muziejaus padalinį. Paskyrė pastatą, kuris prieškariu buvo Obelių valsčiaus administracija, o sovietmečiu įsikūręs KGB, kurio kieme buvo sumetami partizanų kūnai. Taip ir atsirado Obelių muziejus.

Mano tikslas buvo ne tik parodyti partizanų kovą, bet ir tai, už ką jie kovojo. Tris tūkstančius eksponatų padovanojau valstybei, dar šešis tūkstančius esu sukaupęs ir noriu, kad visa tai tarnautų tautiniam, patriotiniam ugdymui.

Žurnalas „Kelionė“

 


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”