2018 m. gruodžio 16 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Juozo Banionio knygos pristatymas

Neturime pamiršti, kad Lietuva atstatyta visų lietuvių pastangomis

Juozo Banionio knygos „Lietuvos laisvinimas Vakaruose po Helsinkio akto 1975-1994“ pristatymas Knygų mugėje 2018-02-23 (knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2017).

Doc. dr. Algimantas Jankauskas, VU TSPMI. Ši knyga yra labai sąžiningas, dokumentais besiremiantis kronikinis pasakojimas apie reikšmingiausius Lietuvos laisvinimo bylos reikalus, pradedant Helsinkio akto priėmimu 1975 metais ir baigiant 1994 metais, kai svarbiausios išeivijos politinės organizacijos baigė savo veiklą (išskyrus ALK-ą ir Pasaulio lietuvių bendruomenę). Žinom, kad aštuntasis dešimtmetis buvo atšilimo tarp didžiųjų valstybių metas, ir Helsinkio baigiamasis aktas yra to atšilimo simbolinė riba, kuri turėjo atsakyti į esminį mums klausimą: ar tai apsunkins Lietuvos vadavimo bylą ar ją pagreitins?

Autorius su akademiniu sąžiningumu, labai nuosekliai atskleidžia, kokį milžinišką darbą (kreipimaisi, demonstracijos, akcijos, pareiškimai) nuveikė išeivijos politinės organizacijos, artindamos Kovo 11 valstybės atkūrimą. Man įdomiausia dalis buvo išeivijos politinių organizacijų veikla, dokumentai jau Atgimimo laikotarpiu 1987-1990 m.: kaip keitėsi jų taktika, santykis su gyvenančiais lietuviais. Buvo įdomu skaityti apie 1989 m. Gotlande įvykusį politinių jėgų susitikimą, kaip radikaliai pasikeitė VLIK-o pozicija komunistų partijos atžvilgiu. Žiūrint iš šiandieninės pozicijos, kyla klausimas: ar tai buvo teisingas sprendimas?

Kitas svarbus klausimas: ar mes, mūsų politikai iki galo pasinaudojo sukaupta išeivijos patirtimi, intelektu? Gal tam sutrukdė pilietybės įstatymas?

Paskutiniai VLIK-o sprendimai yra susiję su mano akademine institucija – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu: 1992 m. birželio 28 d. pasirašytas VLIK-o susitarimo su TSPMI protokolas. Skaičiau ir žymėjausi pliusiukus ir minusiukus: kas pagal tą protokolą po tiek metų įgyvendinta ir kas ne? Deja, minusiukų daugiau, nei pliusiukų. Nesu tikras, ar VLIK-ui suteiktas Vilniaus universiteto donatoriaus vardas – manau, kad čia rašome minusą. VLIK-o vardu pavadinta TSPMI biblioteka ir reprezentacinė auditorija – du pliusiukai, tik klausimas, ar ta auditorija reprezentacinė? Ar įrengta VLIK-ui skirta ekspozicija? Jos toje auditorijoje nėra – minusiukas. Ar mokslinėje veikloje tyrinėtos VLIK-o istorinės ištakos, veikla, vaidmuo? Iš dalies taip, bet galėtų būti daugiau. Ar akademinių švenčių metu profesūra kartu su studentais pamini VLIK-o veikėjų vardus? Iš dalies taip, bet nepakankamai. Apgailestaudamas turiu pripažinti, kad didžia dalimi institutas pamiršo VLIK-o jam suteiktą impulsą ir paramą, paskiausios studentų kartos apie tai nieko nežino.

Dr. Juozas Banionis, LGGRTC vyr. istorikas. Kai radau susitarimo tarp VLIK-o ir TSPMI protokolą man taip pat kilo klausimas, ar jis įgyvendintas? Tuo metu Lietuvos diplomatai buvo garbaus amžiaus ir reikėjo pagalvoti apie naujos diplomatijos kūrimą – būtent su tokia intencija VLIK-as pasirašinėjo šį susitarimą, tuo pačiu pasirūpindamas ir savo įamžinimu. Iš tiesų gaila, kad susitarimas nepilnai įgyvendintas, nes VLIK-e buvo tokios iškilios asmenybės, kaip pirmininkai Mykolas Krupavičius, Jonas Matulionis, Kęstutis Valiūnas, Kazys Bobelis. Ta politinė potencija, kurią turėjo išeivija (įdirbį su tokiomis svarbiomis institucijomis, kaip JAV Valstybės departamentas, Europos parlamentas ir kt.) nebuvo panaudota. Kazys Bobelis yra reta išimtis, tad neatsitiktinai jį matome viršelio nuotraukoje, kur užfiksuota garsiojo 1985 m. Baltijos laisvinimo žygio akimirka, kai iš Stokholmo ruošiamasi plaukti į Helsinkį.

To laikotarpio dokumentuose dažnai išreiškiama viltis, kad atkūrus nepriklausomybę bus pasinaudota išeivijos potencialu, tačiau vėlesniuose VLIK-o dokumentuose jau matome nusivylimo gaideles: negi išeivija reikalinga tik aprūpinti doleriais (akylesni skaitytojai knygoje ras nemažas sumas, kuriomis išeivija rėmė Sąjūdžio veiklą)? Dėl kokių priežasčių mes per mažai išnaudojome išeivijos potencialą, jau būsimų tyrėjų objektas.

Dr. Ilona Strumickienė, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių išeivijos institutas. Juozas Banionis jau kelis dešimtmečius dirba išeivijos tema, tad studentams rekomenduoju jo knygas, kaip geriausią šaltinį apie septinto, aštunto, devinto dešimtmečio lietuvių išeivijos politinį veikimą, jų intelektualinį palikimą, kurį atrandame tik dabar.

Nuo pat 19 amžiaus pabaigos, nuo didžiosios lietuvių emigracijos bangos, lietuviai už Lietuvos ribų padėdavo Lietuvai pačiais sunkiausiais momentais. Ir kai reikėjo materialios pagalbos po Pirmojo pasaulinio karo, ir kai reikėjo išrūpinti tarptautinį pripažinimą 1918 metų atkurtai Lietuvai, ir Lietuvai praradus nepriklausomybę po 1940 metų.

Kai skaitau šią knygą, prisimenu liaudies patarlę: išlįsti pro adatos skylutę. Knygoje nuolat jaučiamas tas begalinis išeivijos tikėjimas savo tauta, noras prisidėti prie jos nepriklausomybės. Prisidengdama Helsinkio procesais išeivija pakelia Lietuvos nepriklausomybės klausimą aukščiausiu lygiu. Skaitydami šią knygą mes galime mokytis iš išeivijos, kaip sunkiomis aplinkybėmis nenuleisti rankų, kaip pasiekti tikslą, kuriuo tikime.

Dr. Aldona Vasiliauskienė. Tai tikrai kruopštus metraštinis darbas, turintis didžiulę išliekamąją vertę. Tai sulesioti dokumentai iš visų galimų ir, sakyčiau, net ne visai galimų šaltinių. Šioje knygoje paminėti du Lietuvai svarbūs katalikiški renginiai, kuriuose matome ypatingą išeivijos vaidmenį. Tai 1984 metais vykęs Šv. Kazimiero 500 metų jubiliejus ir 1987 m. paminėtas 600 m. Lietuvos Krikšto jubiliejus – šio jubiliejaus proga knygoje randame VLIK-o laišką popiežiui Jonui Pauliui II. Truputėlį praplėsiu ir paakcentuosiu šį įvykį, nes Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejus ištisus metus minėtas įvairiose valstybėse – ten, kur buvo didesnės lietuvių bendruomenės.

1987 m. birželio 19 dieną prezidentas Ronaldas Reiganas Baltuosiuose Rūmuose Vašingtone priėmė Lietuvos krikščionybės jubiliejaus centrinio komiteto atstovus, kuriuos pas prezidentą palydėjo nepriklausomos Lietuvos diplomatijos atstovas Stasys Bačkis. Delegaciją sudarė vyskupas Paulius Baltakis, kunigas Kazimieras Pugevičius, krikščionybės jubiliejaus komiteto pirmininkas Jonas Kavaliūnas, Loreta Stukienė, Staselė Ignė Marijošiūtė, Angelė Nelsienė ir Jonas Vaitkus. Delegacijos susitikime su prezidentu dalyvavo prezidento asistentas Linas Kojelis. Labai svarbus šio susitikimo momentas, apie kurį knygoje užsimena ir Juozas Banionis: prezidentas pažymėjo, kad jis atkreips sovietų komunistų partijos generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo dėmesį į tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje ir prašys, kad šis persekiojimas būtų sustabdytas. Prezidentas pastebėjo, kad gerai supranta, jog religinės laisvės varžymai Lietuvoje aptemdys krikščionybės jubiliejaus iškilmes. Vyskupui Baltakiui įteikus prezidentui lietuvių sąžinės kalinių sąrašą prezidentas užtikrino, kad jis jį įteiks Gorbačiovui arba paves valstybės sekretoriui Šulcui jį pristatyti sovietų užsienio reikalų ministrui Ševardnadzei.

Į Lietuvos krikšto jubiliejaus iškilmes Romoje atvyko delegacija iš pavergtos Lietuvos: kunigai Antanas Vaičius, Juozas Barkauskas, Kazimieras Gasčiūnas, Jonas Juodelis, Algimantas Kajackas, Ričardas Mikutavičius, Pranas Račiūnas, Vytautas Kazimieras Sudavičius ir Kazimieras Vaičionis. Šia proga Romoje vyko tarptautinis seminaras apie krikščionybės kelią į Lietuvą, vokiečių, lenkų, italų bei lietuvių mokslininkai kalbėjo apie krikščionybę. Buvo organizuotos spaudos konferencijos, popietė Šv. Kazimiero kolegijoje, Kryžiaus kelio procesija Šv. Petro bazilikoje. Audencijoje pas popiežių ir mišiose Laterano Šv. Jono bazilikoje dalyvavo 3 tūkstančiai lietuvių.

Po kelių dienų birželio 28 d. iškilmingose pamaldose Cappella Papale (Popiežiaus mišios) Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė arkivyskupą Jurgį Matulaitį (renkant medžiagą beatifikacijos bylai ypač daug nuveikė Anglijoje gyvenusieji marijonai). Į šventas mišias Romoje popiežius sukvietė reziduojančius kardinolus, visų Europos vyskupų konferencijų atstovus, 115 valstybių diplomatinį korpusą, akredituotą prie Vatikano, ir pasirūpino, kad šis minėjimas vyktų tuo pat metu, kaip ir minėjimas Vilniuje prie Šv. Kazimiero karsto (tuomet karstas buvo Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčioje). Bendrai iškilmėse Romoje dalyvavo 4 tūkst. lietuvių iš viso pasaulio. Savo pamoksle Šv. Petro bazilikoje popiežius Jonas Paulius II kalbėjo: „ši šventė tenuveda Jus arčiau prie Kristaus“.

Lietuvos krikšto jubiliejui paminėti Vatikano paštas išleido specialius pašto ženklus.

Popiežiaus Jono Pauliaus II dėmesys Lietuvai nepasibaigė su jubiliejumi: po metų jis vyskupo Vincento Sladkevičiaus asmenyje paskyrė Lietuvai kardinolą, o dar po kitų pakeldamas vyskupą Julijoną Sladkevičių Vilniaus arkivyskupu ordinaru įjungė Vilniaus arkivyskupiją į bažnytinę Lietuvos provinciją – to mums trūko nuo prieškario laikų.

Simboliška, kad 2017 m. knygos autorius Juozas Banionis apie svarbiausius lietuvių ir lenkų klausimus skaitė pranešimą konferencijoje Varšuvoje – tai buvo tarsi tąsa tos konferencijos, kuri vyko 1987 m. Vatikane. Juozo Banionio knygos, visas rūpestis dėl Lietuvos, lietuvybės yra VLIK-o vadovo Mykolo Krupavičiaus darbų ir idėjų tąsa.

Dr. Juozas Banionis. Kodėl knygoje pasirinktos tokios laiko ribos: nuo Helsinkio akto 1975 m. iki 1994 m.?

Helsinkio aktas buvo labai įvairiai vertinamas išeivijoje ir ją supriešino. Štai trečioje akto pastraipoje užfiksuotas tuometinis Europos valstybių sienų status quo lyg ir reikštų Lietuvos okupacijos pripažinimą, nes tuometiniame Europos žemėlapyje Lietuvos nebuvo. Tuo Helsinkio aktas kai kurias organizacijas labai nuliūdino, o štai kitos jame rado galimybę periodiškai Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijose kelti klausimą, kaip laikomasi Helsinkio akto principų. Knygoje yra tas viltingas nutarimas, kurio pagrindu išeivija nuoširdžiai ruošėsi kiekvienam susitikimui, pradedant Belgradu ir baigiant Maskva (konferencija Maskvoje jau vyko po pučo ir po tarptautinių Lietuvos pripažinimo varžytuvių, joje išeivijos atstovai dalyvavo tik kaip svečiai).

1993 metų data svarbi, nes tuomet prezidentas A. M. Brazauskas pasiprašo į NATO organizaciją, o 1994 m. gaunam atsiliepimą iš JAV prezidento B. Clintono, kad tai visiškai įmanoma. Knygos baigiamajame viršelyje, sujungdamas seną ir naują išeivijas, pacitavau dar 1935 metais pasakytus, mano supratimu labai pramatančius, Antano Smetonos žodžius: „neprivalome pamiršti, kad Lietuva atstatyta visų lietuvių pastangomis: tų, kurie gyvena savo krašte, ir tų, kurie gyvena užsieniuose. Tatai įsidėkime galvon ir visuomet minėkime“. Ir dar vienas įžvalgus A. Smetonos pamąstymas: „Nekaltų gyventojų korimams, šaudymams ir jų namų deginimams, žmonių gabenimams Sibiran nebus galo. Raudonieji pasistengs baigti tai, ką 1940-1941 m. pradėjo. Jei taip atsitiktų, Lietuvos klausimas būtų galutinai išspręstas. Nebeliktų deklaruoti Atlanto deklaracijos. Taigi, praverstų jau dabar susitarus su estais, latviais, gal ir lenkais, daryti kokie žygiai Washingtono valdžios sferon šių tautų gyvybei apsaugoti“.

Ir iš tiesų šios įvardintos tautos dažnai susivienydavo keldamos Rytų Europos laisvės klausimą.


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”