2018 m. balandžio 22 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Vanago legenda palaikė nesusitaikymo dvasią

Šimtųjų Adolfo Ramanausko–Vanago gimimo metinių išvakarėse Genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) kartu su Ypatinguoju archyvu buvusiame KGB pastate surengė spaudos konferenciją. Pateikiame šios konferencijos įrašą.

Dalius Stancikas, LGGRTC specialistas.
Gyvenimo paradoksas, kad ši spaudos konferencija vyksta buvusiame LSSR KGB pirmininko kabinete, kur daug valandų, dienų buvo skirta Adolfo Ramanausko-Vanago sunaikinimui. Čia, šiame pastate, šiame kabinete, buvo kuriamos sudėtingos jo sugavimo operacijos, mezgamas painus ir tankus agentų tinklas, iš čia buvo skleidžiami įvairiausi šmeižtai, gandai, kurių atgarsiai atskrieja iki šių dienų. Vien 1956-ais, Vanago sulaikymo metais, jam sugauti buvo naudota 30 agentų, tų metų rugsėjį pats KGB pirmininkas K. Liaudis per Ramanausko ir jo žmonos Mažeikaitės gimines siuntė kvietimą Vanagui pasiduoti, viliojo amnestija. Šios milžiniškos KGB pastangos rodo, kad net besislapstantis partizanų vadas jiems buvo mirtinai pavojingas, nes nesugaunamo Vanago legenda palaikė nesusitaikymo dvasią visoje lietuvių tautoje.
Retas atvejis, kai dar gyvas žmogus tampa legenda. Ir ta legenda iš dalies tikėjo ir patys kagėbistai. Galime įsivaizduoti, kokį siaubą ir įniršį jiems kėlė vien Merkinės miestelio užėmimas 1945 m. gruodį – juk tai įvyko Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Vanago likime, kaip visoje partizaninėje kovoje, labai tampriai susipynė herojiškumas ir tragizmas. Kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai, todėl ir partizaninį heroizmą, pasiaukojimą neišvengiamai lydėjo baisios išdavystės, melai, kančios.
Džiugu, kad Adolfas Ramanauskas–Vanagas jau nebėra vien mūsų nacionalinis herojus, kad tarptautinė bendruomenė jį taip pat po truputį pripažįsta kaip ypatingą asmenį, taip pripažindami ir viso partizaninio pasipriešinimo ypatingumą. Šių metų rudenį Jungtinėse Valstijose, New Britaine, Vanago gimimo vietoje, bus pastatytas paminklas; prieš porą mėnesių Izraelio ambasadorius aplankė A. Ramanausko–Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, pabrėždamas Izraelio pagarbą visam ginkluotam Lietuvos partizanų pasipriešinimui, žymus Vokietijos istorikas Joachimas Tauberis viename pagrindinių Vokietijos dienraščių „Frankfurter Allgemaine Zeitung“ publikavo gražų straipsnį apie šį legendinį partizaną ir pan.

Dr. Darius Juodis, LGGRTC vyr. istorikas.
Kartais mes partizaninį pasipriešinimą įsivaizduojame labai siaurai – kaip ginkluotą kovą, šaudymai-gaudymai, kaip kokį veiksmo filmą. Tačiau Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo partizaniniame lape yra pažymėjęs tik devynias kautynes, iš kurių daugiau nei pusė – tik trumpi susišaudymai. Kyla klausimas: tad kokia ta jo partizaninė veikla? Atsakymą matome čia eksponuojamose bylose: nesuskaičiuota gausybė jo redaguotos ir leistos spaudos: pirmasis leidinys „Trečias skambutis“, vėliau laikraštis „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“ ir t.t.. O kiek dar visokiausių atsišaukimų, įvairių raštų.
Per A. Ramanausko-Vanago palikimą mes partizaninį pasipriešinimą matome ne tik kaip karinį, bet ir kaip politinį, žurnalistinį faktorių, kurio tikslas – informuoti žmones, kas iš tiesų darosi savame krašte, kas vyksta užsienyje, ir sukurti atsvarą okupacinei propagandai.
Eidamas partizanauti Vanagas neturėjo rimto karinio pasiruošimo. Mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, vėliau keli metai aspirantūros karo mokykloje, tačiau šią mokyklą baigė 1940 m. spalio mėnesį, okupacijos metu, tad jam karinį laipsnį suteikė jau ne Lietuvos Respublika. Pirmas įsitraukimas į pasipriešinimo judėjimą – 1941 m. Birželio sukilimas. Savo dienoraščiuose jis pats parašo, o vėliau tą patvirtina ir medžiaga jo baudžiamojoje byloje, kad sukilimo metu buvo kuopos vadu Druskininkuose, saugojo valstybinį turtą – kitokių jo veiklų nerado net KGB.
Vėliau, 1945 m. Alytaus mokytojų seminarijoje dirbdamas pedagoginį darbą papuolė į sovietų saugumo rankas. Jam tenka rinktis: arba dirbti okupantui slaptuoju bendradarbiu, arba išeiti į mišką. Ir jis, aišku, pasirenka mišką. Kai kuriuose KGB dokumentuose galime rasti A. Ramanauską pažymėtą kaip agentą „Ragelį“ ar „Dzūkija“, tačiau šalia randame prierašą: informacijos neteikė – saugumui nedirbo.
Vanago kovotojo kelią žymi nuolat kylanti vadovaujančių pareigų linija: būrio vadas – bataliono vadas – rinktinės vadas – apygardos vadas – srities vadas ir, galiausiai, – Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadas, LLKS tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Vanagas buvo nemenkas konspiratorius, todėl pogrindyje galėjo išsilaikyti daugiau nei dešimtmetį, tačiau jo konspiracijoje yra viena įdomi detalė: priešingai, nei dauguma kitų, ilgai partizanavusių laisvės kovotojų, jis nekeitė savo slapyvardžio. Ir partizanų dokumentuose, ir tarp žmonių jis yra Vanagas, o kai kuriuose savo atsišaukimuose net pasirašo pilnu vardu: Adolfas Ramanauskas – Vanagas.
Slapstytis jam padėjo patikimų ryšininkų tinklas. Slopstant partizaniniam judėjimui 1950-1951 metais, ir Vanagui besislapstant Jiezno rajone, jo ryšininkais buvo net sovietiniai pareigūnai – apylinkės pirmininkas ir sekretorius.
Būdamas žemesnėse pareigose Vanagas apdovanojamas juostele už narsumą ir uolumą, o 1949 m. vasario 16 LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas jį apdovanoja aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – 2 laipsnio Kovos kryžiumi su kardais. Karo akademiją Vanagas baigia atsargos jaunesniuoju leitenantu, o partizaninę kovą baigia pulkininku-leitenantu.

D. Stancikas: prieš pristatant KGB sukurptą Vanago baudžiamąją bylą norėčiau anonsuoti vieną itin vertingą jos „daiktinį įrodymą“. Vanagą suėmus buvo rasti du antspaudai – LLKS Tarybos Prezidiumo ir LLKS Ginkluotų pajėgų štabo. Šiuos antspaudus pagamino kitas legendinis partizanas, taip pat ginkluoto pasipriešinimo karžygys Juozas Lukša-Daumantas, Skrajūnas, kuomet slapstėsi viename bunkeryje su Vanagu. Antspaudai pagaminti iš ūkininko Labanausko, pas kurį jiedu slapstėsi, gauto guminio puspadžio, ir jame architektas J. Lukša peiliu meniškai išpjovė apskritimus, išraižė Vyties ženklą bei raides ir prikalė prie medinių kubelių.

Edita Škirkaitė, Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus patarėja.
Pirmoji KGB byla, agentūrinė byla, skirta Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir jo vadovaujamam būriui, buvo užvesta 1945 birželį – praėjus keliems mėnesiams po jo išėjimo į mišką. Iki 1955 m. tokių agentūrinių bylų būta bent penkių (atskiruose rajonuose saugumo padaliniai sudarydavo savo atskiras bylas). Į jas buvo segami agentūriniai pranešimai, agentūriniai operatyviniai planai, kaip surasti ir sugauti Vanagą, jo ryšininkus.
Iš šių bylų matome, kad KGB žinojo apie pusantro šimto žmonių, turėjusių ryšių su A. Ramanausku-Vanagu, tuo tarpu pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas baudžiamojoje byloje esančiuose tardymo protokoluose pamini tik 22 asmenis, kitus nutyli. Baudžiamoji A. Ramanausko-Vanago byla yra paskutinis tos visos didžiosios bylos taškas. Ji užvesta jau suėmus Adolfą Ramanauską-Vanagą, 1956 m. spalio 12 dieną. Baudžiamoji byla yra iš 20 tomų, 7 tomai skirti procesiniams dokumentams – apklausos, liudininkų apklausos protokolai, ginklų ekspertizės, surastų dokumentų apžiūros dokumentai. Paties Adolfo Ramanausko-Vanago apklausos protokolų yra apie 60 ir jie sutalpinti į du tomus. Svarbu tai, kad nors A. Ramanauskas-Vanagas suimamas 1956 m. spalio 12 dieną, pirmasis apklausos protokolas datuojamas tik lapkričio 13 dieną: saugumo organų teigimu A. Ramanauskas-Vanagas „bandė žalotis“ ir pateko į ligoninę, kurioje buvo gydomas mėnesį. Kokios būklės jis turėjo patekti į ligoninę, kad mėnesį negalėjo kalbėti?! Paskutinis A. Ramanausko-Vanago apklausos protokolas datuotas 1957 m. liepos mėnesį. Liepos mėnesį baigta ir baudžiamoji byla. Teismo posėdis įvyko 1957 m. rugsėjo 24-25 dieną ir nuteisė jį mirties bausme.
Likusieji trylika baudžiamosios bylos tomų sudaro Dainavos ir Tauro apygardų dokumentai nuo 1945 iki 1952 m., kurie buvo surasti tiek atliekant kratas, tiek pagal A. Ramanausko parodymus. 1957 metais jis pats kelis kartus buvo vežamas rodyti, kur užkasti partizanų archyvai, tuomet buvo rasta mažiausiai 4 dėžės. Tarp baudžiamoje byloje esančių gausybės dokumentų yra ir garsusis Merkinės planas (jį nubraižė mokinys, slapyvardžiu Žvalgas – vardas ir pavardė nežinomi), kuris pasitarnavo organizuojant miestelio puolimą.
Nuo šiol A. Ramanausko-Vanago baudžiamąją bylą skaitmeniniu pavidalu galima rasti Ypatingojo archyvo elektroninėje sistemoje.

D. Stancikas: Norėčiau įspėti, kad žmonės, kurie nėra pripratę prie KGB bylų, nėra gerai susipažinę su šių bylų specifika, susidurs su klaidakalbe. Skaitydami Vanago tardymo protokolus, jie perskaitys, kad Vanagas partizanus vadina banditais, stribus – liaudies gynėjais, partizanus, grįžusius iš užsienio, – amerikiečių šnipais ir t.t. Ši klaidakalbė atsiranda dėl kelių priežasčių: pirmiausia kagėbistams protokoluose svarbiau ne autentiška suimtojo kalba, o jų ideologinė samprata, tad jie vartoja savo, o ne kaltinamojo terminus. Antra, Vanago tardymas vyksta lietuvių kalba, po to viskas verčiama į rusų kalbą (svarbiausiems pirmiesiems tardymams vadovauja kagėbistai rusai), o iš jos vėl atgal į lietuvių. Todėl tardymo protokolus, kaip, beje, ir į uždarame teisme pasakytų kalbų atpasakojimą, būtina žiūrėti atsargiai.
Dar vienas svarbus momentas – Vanago baudžiamojoje byloje yra Gardino grupės laiškas Vanagui, kuriame kelis kartus išreiškiamas kovos vyrams nebūdingas sentimentalumas: „Mylimas vade“. Tai rodo, kad A. Ramanauskas – Vanagas buvo tikrai gerbiamas ir mylimas vadas. Matyt, dėl įvairių savo savybių, tarp kurių be drąsos, sumanumo dar galima išskirti ir kuklumą. Jonui Žemaičiui pasiūlius Vanagui tapti Gynybos pajėgų vadu, jis ilgai atsikalbinėjo, kad nėra to vertas, taip pat yra pabrėžęs, kad tokio aukšto rango vadu tapo ne todėl, kad buvo išskirtinis, bet kad geresni už jį žūdavo. „Esu tik vienas iš vanagėlių“, - sakė jis.

Nijolė Čekavičiūtė, Genocido aukų muziejaus vyr. fondų saugotoja.
Genocido aukų muziejuje saugoma labai vertinga ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyvių dokumentinė medžiaga, tarp jų ir 22 ranka rašyti ir vienas spausdintinis A. Ramanausko-Vanago memuaras. A. Ramanauskas-Vanagas puikiai suvokė šių prisiminimų vertę (pirminis istorinis šaltinis), todėl jie buvo rašomi keliais egzemplioriais ir perduodami saugoti labai patikimiems žmonėms. Cituoju patį Adolfą Ramanauską; „Mano rankraščiai bus dalimis paslepiami archyvuose, tačiau niekas negali būti tikras, kad jie anksčiau ar vėliau nepateks priešui į rankas, kaip kad, mano giliu įsitikinimu, yra atsitikę devyniems dešimtadaliams visų LLKS archyvų įvairiose Lietuvos vietose."
Deja, ir jo rankraščius ištiko toks pats likimas: 1957 m. antra ir trečia memuarų dalys buvo surastos ir saugumiečių konfiskuotos. Galima tik pasidžiaugti, kad jie vis dėlto išliko tarp gausybės 1991 m. nespėtų saugumiečių išsinešti dokumentų.
Savo įvadiniame žodyje Adolfas Ramanauskas mini, kad šalia prisiminimų, archyvinių dokumentų jis prideda dar vieną labai svarbų dokumentą – foto. Tai Pietų ir Vakarų Lietuvos sričių partizanų fotografijų albumai. Muziejuje saugomame Tauro apygardos fotografijų albume (vieninteliame mums žinomame išlikusiame partizanų fotografijų albume) yra 125 fotografijos, kiekviena pažymėta numeriu, kai kur užrašytas ir fotografijos autoriaus slapyvardis. Šalia nuotraukų priešlapyje išspausdintas fotografijų pavadinimas (kas vyko, kas užfiksuota) fotografuojamų partizanų slapyvardžiai.
Partizanai buvo fotografuojami ir eilinėmis progomis, ir ypatingais įvykiais. Albumas prasideda nuo ypatingojo įvykio – apygardos štabo steigiamojo susirinkimo. Skaitant nuotraukų pavadinimus jaučiama partizaninė šiluma: „Apygardos štabo pareigūnų priesaika“, „Apygardos kapelionas Grafas pirmąsias pamaldas laiko už žuvusius laisvės kovotojus“. „Sunku dirbti – malonu gyventi“ – taip atrodo baigiama ruošti duobė, į kurią netrukus bus nuleistos bunkerio sienos, „Partizanų pietūs“, „Partizanų rikiuotės“ . Kadangi į partizanų gretas stojo daugybė kaimo vaikinų, kurie nebuvo ragavę karo mokslų, tai didelė fotografijų dalis yra susijusi su kariniais mokymais (geriausiai pasirodę mokymuose buvo apdovanojami vardiniais laikrodžiais). „Partizanai žvalgyboje“ – romantinės fotografijos, kuriose partizanai su žiūronais žvalgosi rugių laukuose. Pačiame paskutiniame puslapyje yra Adolfo Ramanausko įrašas: „Šias nuotraukas gavau atminčiai keliaudamas – vizituodamas Tauro apygardoje veikiančius organizacinius vienetus. Adolfas Ramanauskas- Vanagas. 1950.X.2. P.S. 1. Į archyvą pridedama 1950.X.5. 2. Esu surinkęs kitam albumui DAP (Dainavos apygardos partizanų – red.) nuotraukas, kurios bus patalpintos kitame archyve“.
Ypatingas momentas – čia saugomos seniausios partizaninės nuotraukos – nuo 1945 metų. Iš pradžių partizanai vengė fotografuotis, nenorėjo viešintis. Tačiau ilgainiui vadovybė suprato, kad fotografija yra akivaizdus istorinis įrodymas.
A. Ramanauskui-Vanagui lankantis Tauro apygardoje kartu su fotografijų albumu jam buvo įteikta ir partizaninių dainų, eilėraščių, maldų rinktinė. Pačiame pirmame rinktinės puslapyje vėlgi Adolfo Ramanausko- Vanago įrašas: „Šią dovaną gavau iš Tauro apygardos Vytauto rinktinės vado Granito – Vampyro.“ ir Tauro apygardos partizanų himnas.

Rinktinėje esančios eilės skiriamos žuvusiems partizanams, ypatingesniems mūšiams, pvz., Kalniškės mūšiui. Pacituosiu keletą tiesos eilučių:

Yra žmonių dar silpnavalių
Lietuvio vardo nevertų.
Savo krauju jiems laisvę perka
Dėl jų tiek žūva nekaltų.

Kaip ir kiekviename rinkinyje, taip ir čia labai svarbus žodis Motinai – vienas iš šilčiausių partizanų eilėraščių:
Raukšlėtą veidą ašara nuplovė
Ir sėdi ji tarytum nebylė.
Tenai viltis, tenai nėra vergovės
O čia motulė verkianti, tyli.

O štai kelios eilutės iš Laisvės vardo“:
Laisvam paukščiui – sparnai,
Debesėliui – dangus,
Mano širdžiai jaunai
Laisvės vardas brangus.

Ant apatinio rinktinės viršelio matome užrašą: „J. Stalinas. Marksizmas ir nacionalinis klausimas“. Taip įdomiai buvo sprendžiamas konspiracijos klausimas, į tokius viršelius buvo įrišami partizanų rinkiniai, dokumentai.
Muziejuje saugomos ir kelios dešimtys Adolfo Ramanausko – Vanago fotografijų. Vienos iš populiariausių yra Adolfo Ramanausko – Vanago nuotraukos su vanagėlių jaunikliais. Pasak Auksutės Ramanauskaitės – Skokauskienės, jos tėvelis prisijaukino vanagėlių jauniklius, kurie ilgainiui patys atskrisdavo ir tūpdavo jam ant peties.

D. Stancikas: Minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias metines norėjome parodyti, jog jis buvo ne tik karys, partizanų vadas, bet ir žurnalistas, redaktorius, leidėjas. Ir ši veikla kartais būdavo ne mažiau pavojinga – byloje galima rasti Vanago partizanavimo lapą, kuriame aprašyta, kaip kartą bunkeryje gaminant spaudai klišes dėl prastos ventiliacijos jis apsinuodijo ir 10 valandų užbuvo be sąmonės. Partizanų vadą nuo mirties išgelbėjo ūkininkas Bieliauskas, kurio teritorijoje slapstėsi Vanagas, tačiau dar gerą mėnesį po šios dramos Vanagas nevaldė vienos kojos.
Vanago nurodymai partizanams rinkti, saugoti ir slėpti partizaninius dokumentus ir kūrybą rodė jo įžvalgumą, toliaregiškumą. Išsaugotos partizanų dainų rinktinės yra tiksliausias įrodymas, kad žmonės gerbė, mylėjo ir rėmė partizanus, apdainuodavo jų kovą ir pasiaukojimą. Tuo tarpu apie stribus nėra nei dainų, nei eilių. Poetas Marcelijus Martinaitis savo vaikystės prisiminimuose rašo girdėjęs išgėrusius stribus dainuojant partizanišką dainą – savų jie neturėjo.

Konferencijos metu Genocido aukų muziejus pristatė A. Ramanausko-Vanago 100-ečiui skirtą nuotraukų parodą, kuri muziejuje eksponuojama iki balandžio 29 dienos.


© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”