http://genocid.lt/centras/lt/2899/a/

Jonas Kadžionis – Bėda

„Kartais būdavo taip sunku, kad jei dvi dienas kas būtų sudėjęs į vieną, nebūčiau ištvėręs“, - šypsodamasis kalbėjo partizanas Jonas Kadžionis – Bėda, kurio 90-etis sausio 29-ą paminėtas Anykščių Angelų muziejuje.

„Partizanų flagmanas“, „legendinis partizanas“ – tokie ir panašūs epitetai skambėjo Jonio Kadžionio, vieno iš kelių gyvų belikusių Lietuvos partizanų atžvilgiu. Pats jubiliatas šmaikštavo: „Taip ilgai gyvenu turbūt dėl to, nes, anot a.a. monsinjoro Alfonso Svarinsko, Dievas neužskaitė tų metų, kuriuos praleidau lageryje.“

O tų metų būta daug – 25 kalėjimo ir 5 tremties.

Su ypatingu jubiliejumi partizaną Joną Kadžionį – Bėdą sveikino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Laisvės premijos laureatė, disidentė, sesuo Nijolė Sadūnaitė, politiniai kaliniai („bendražygiai, su kuriais kartu kentėjome, kartu valgėme kalinio duoną“) Algirdas Petrusevičius ir Petras Plumpa, signatarai, Seimo nariai, Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovai, Anykščių parapijos klebonas, Anykščių savivaldybės vadovai, Anykščių Jono Biliūno gimnazijos moksleiviai, politinių kalinių ir tremtinių Anykščių skyriaus atstovai, draugai ir artimieji.

Savo „testamentinėje kalboje“ Jonas Kadžionis – Bėda pabrėžė, kad partizanų pasipriešinimas buvo stiprus ne ginklais, bet malda.

„Partizanai labai didelę auką sudėjo Lietuvai ir Katalikų bažnyčiai. Kas man davė stiprybės? Malda. Ta malda mane lydėjo nuo kūdikystės. Kasdieną matydavau, kaip tėvai atsiklaupę meldžiasi: ir prieš valgį, ir po valgio. Kaip taisyklė – kaip negali sriubos pradėti be šaukšto, taip ir valgyti negali be maldos.

Lageryje 7/1 buvo daug kunigų ir ten lietuviai kaliniai gyveno tikrą religinį gyvenimą. Buvome dvasiškai laisvi žmonės. Kiek vėliau valdžia kunigus (katalikus ir pravoslavų) atskyrė nuo mūsų – „kad negadintų žmonių“.

Kartą į lagerį atvažiavo daug generolų ir mato lauke stovint maisto dėžę su daug skyrių – kaip bičių korys. Stebisi tarpusavyje: nerakinami maisto produktai! Tai išgirdęs a.a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas jiems pasakė: čia yra vienintelė vieta Sovietų Sąjungoje, kur niekas nevagia ir niekas nesikeikia.

Lageryje daug melsdavausi ir po maldos kiekvieną kartą savais žodžiais paprašydavau: Dieve, geriau siųsk mirtį, tik neleisk suklupti.

Turbūt simboliška, kad šis renginys vyksta Angelų muziejuje – jaučiu, kad čia, kažkur netoli, ir yra Dangus. Jeigu branginsime dorą, teisingumą, meilę, tiesą mes pasieksime ir asmeninę laimę, ir atliksime pareigą Dievui ir Tėvynei, ir įsigysime malonės rūbą, su kuriuo nueisime į amžinybę. Dieve, laimink Lietuvą ir jos Katalikų bažnyčią.“

Dėkodamas už sveikinimus Jonas Kadžionis sakė suprantąs, kad jie yra skirti ne tiek jam, kiek jo asmenyje visiems partizanams. „Dabar, kada širdis sugėrė visą žemės skausmą, kada artimieji, mylimieji žmonės išėjo į Amžinybės šalį, liko didelė tuštuma gyvenime. Jaučiuosi, kaip iškirstoje miško biržoje paliktas vienišas medis.

Poetas Miškinis savo eilėraštyje „Susitikimas su motina“ yra taip parašęs:

Ilgai, ilgai mane uždarę laikė,
Rankas apraišiojo vielom kietom,
Ne kartą mano naktužėlę klaikią
Su giltine sėdėjau pakaitom
.

Man gyvenime 20 kartų teko sėdėti su giltine pakaitom, ir nežinau kodėl (nesu geresnis už kitus) visi žuvo, o mane paliko.“

Vardindamas dabartinės Lietuvos dvasinius klystkelius, emigraciją Jonas Kadžionis savo kalbą užbaigė jam būdingu optimizmu: „Nepaisant visko – Lietuva išliks. Išliks todėl, kad per stebuklą atgavo laisvę. Stebuklu gali netikėti, iš stebuklo gali šaipytis, bet jo anuliuoti neįmanoma.“

Lagerio draugas Petras Plumpa akcentavo, kad Jonas Kadžionis savo kalinimo laiką galėjo sutrumpinti visu dešimtmečiu – jam tereikėjo parašyti malonės prašymą ir gailėtis dėl pasipriešinimo sovietų okupacijai, tačiau Jonas taip gudrauti nenorėjo – tiesa buvo svarbiau už patogesnį gyvenimą.

Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis papasakojo, kad ypatingą Jono Kadžionio dvasinę stiprybę liudija ir jo grįžimas namo: paleistas iš lagerio Jonas nesutiko persirengti civiliais drabužiais ir pusę sovietinės imperijos keliavo vilkėdamas kalinio apranga. Bandantiems prieštarauti sargybiniams Jonas pareiškė: „nėra įstatymo, draudžiančio keliauti su kalinio drabužiais“. Tą patį jis atšovė ir Maskvoje jį bandžiusiems sulaikyti milicininkams.

***

Jonas Kadžionis gimė 1928 m. sausio 29 dieną Piktagalio kaime, Anykščių rajone.

Po tėvų ištrėmimo nenorėdamas tarnauti okupacinėje kariuomenėje J. Kadžionis 1948 m. gegužės 25 d. išėjo partizanauti. 1948–1949 m. buvo Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys, Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos Tigro būrio partizanas, pasirinkęs Bėdos slapyvardį. Nuo 1949 m. lapkričio pradžios (kai aktyvi ir ginkluota partizaninė kova šiose apylinkėse nutrūko) – Butageidžio kuopos vadas.

1949–1953 m. J. Kadžionis-Bėda kartu su žmona partizane M. Gedžiūnaite-Kadžioniene-Sesute slapstėsi miško bunkeriuose Kavarsko–Dabužių–Traupio apylinkėse, kur jiems gimė sūnus. 1953 m. gegužės 22 d. J. Kadžionis-Bėda kartu su žmona buvo apgaule įviliotas į pasalą prie Putriškių kaimo (Anykščių r.) ir agentų smogikų suimtas. 1953 m. rugsėjo 12 d. Pabaltijo karinis tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties.

Atsisakęs pripažinti, kad buvęs suklaidintas, Jonas Kadžionis Sibire praleido visus 25-erius metus. Į Lietuvą grįžo 1978-aisiais, tačiau 1983 m. vėl ištremtas į Kaliningrado sritį. Sąjūdžio metais, 1989-ais, galutinai sugrįžo namo.

1998 m. J. Kadžioniui suteiktas leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino 3-ojo laipsnio ordinu – Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2000 m.), Generolo Jono Žemaičio medaliu.

2009 m. vasarą J. Kadžionis surado savo buvusio bunkerio vietą Dabužių miške ir jį atkūrė.

Bunkerį ir Jono Kadžionio prisiminimus galite pamatyti čia.


Joną Kadžionį sveikina lagerio bendražygis Petras Plumpa Joną Kadžionį sveikina LGGRTC atstovai: (iš dešinės) Dalė Rudienė, Birutė Burauskaitė, Eugenijus Peikštenis, Darius Juodis.