2018 m. liepos 21 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Holokausto aukų vardai gyvi – atminimas Leipalingio aukoms

Gruodžio 15 dieną Leipalingyje, prie miesto kapinių, buvo atidengtas informacinis stendas, skirtas Leipalingio žudynių aukoms atminti.
1941 m. rugsėjo 11-ąją prie Leipalingio kapinių buvo sušaudyti 156 žydai, tarp jų – net 26 vaikai.
Atminimo stendą su ypatinga išorine danga pagamino ir pastatė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo šios idėjos autorius Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, akademikas Eugenijus Jovaiša, Seimo narys Zenonas Streikus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus vedėja Violeta Kolonaitienė, kiti Centro darbuotojai, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklensky, Druskininkų savivaldybės vicemeras Linas Urmanavičius, Leipalingio progimnazijos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejaus vadovė Laima Žukauskaitė (šio renginio programos organizatorė), Leipalingio seniūnas Antanas Krancevičius, Leipalingio progimnazijos mokytojai ir mokiniai, Leipalingio gyventojai.

Renginio metu Leipalingio mokiniai perskaitė visų Leipalingio žydų žudynių aukų vardus ir amžių.

Seimo narys Eugenijus Jovaiša pabrėžė, kad žydų genocido, itin skaudaus istorijos laikotarpio Lietuvoje, aukų atminimas turi būti deramai įamžintas. Ypač svarbu, kad aukos neliktų bevardės, todėl siūloma atlikti kuo išsamesnius mokslinius tyrimus, nustatyti kiek įmanoma daugiau žydų genocido aukų vardų, nusikaltimus žmoniškumui vykdžiusių asmenų vardus ir visą informaciją pateikti visuomenei.

Būtina tinkamai pažymėti visas masines žydų žudynių vietas Lietuvoje ir atiduoti pagarbą žydų genocido aukoms.

Genocido tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė tikisi, kad pavyks nustatyti apie 80 proc. žydų genocido aukų Lietuvoje vardų. Tam reikalingi išsamūs tyrimai ir bendradarbiavimas tarp įvairių tyrimus atliekančių institucijų, ypač su Žydų kultūros ir informacijos centru, Žydų mokslinių tyrimų institutu. B. Burauskaitės nuomone, taip pat reikėtų skelbti ir vaizdus iš ano meto žydų asmeninio gyvenimo, atskleisti jų tradicijas, verslus, asmenybes.

Leipalingio miestelyje pastatytas stendas yra pirmasis tokio pobūdžio informacinis stendas, kuriame pateikiama informacija apie toje vietoje 1941 metais, įvykdytas masines žydų žudynes. Stende yra integruotas NFC lipdukas, kurį nuskenavus mobiliajame telefone galima susipažinti su aukų sąrašu. Tai pirmasis rengiamo projekto „Holokausto aukų vardai gyvi“ stendas. Projektą tikimasi įgyvendinti ir kitose žinomose masinių žydų žudynių vietose, kurių yra apie 270. Šis projektas būtų įgyvendinamas per penkerius – septynerius metus, vieniems metams reikėtų per 86 000 eurų.


Leipalingio žydų žudynės 1941 metais


Žydų bendruomenė Leipalingyje susikūrė XIX amžiaus viduryje. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Leipalingyje gyveno 25 žydų šeimos (134 žmonės). Miestelio žydų skaičius mažėjo dėl emigracijos į užsienį ir dėl pasitraukimo į Rusiją Pirmojo pasaulinio karo metais. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Leipalingio valsčiuje gyveno 153 žydai. Dauguma miestelio ir valsčiaus žydų vertėsi prekyba. Turgaus diena buvo ketvirtadienis, be to, per metus vykdavo 4 mugės.

Leipalingį vokiečiai užėmė 1941 m. birželio 23 d. Leipalingio antisovietinių sukilėlių būrys, kuriame buvo apie 30 vyrų, sudarytas pirmomis karo dienomis. Būrio nariai saugojo patalpas, patruliavo po miestelį. Praėjus frontui keli buvę sukilėliai įstojo į atkurtą policiją, o dauguma grįžo dirbti į savo ūkius. Atkurtoji valsčiaus policija (1941 m. tarnavo 10 policininkų, vėliau – 6) suėmė iki 10 buvusių tarybinių aktyvistų. Valsčiaus policijos viršininku tapo Juozas Budrevičius (šias pareigas jis ėjo iki 1942 m. kovo mėn.)

Žydų likimas ėmė aiškėti vietos policijos viršininkui J. Budrevičiui gavus nurodymą iš aukščiau, anot jo paties – iš Alytaus saugumo policijos vado Prano Zenkevičiaus. Įsakyta pasirengti žydų suėmimams, parinkti jiems patalpas, išduoti būsimos akcijos dalyviams ginklus. Iš pradžių buvo suimti valsčiaus kaimuose gyvenę žydai: iš aplinkinių vietovių jie buvo suvežti į Leipalingį ir apgyvendinti pas savo giminaičius ar pažįstamus. Tokių, t. y. žydų kaimiečių, nebuvo daug – vos 3 ar 4 šeimos, dauguma gyveno miestelyje. Žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, ant nugaros ir krūtinės jie privalėjo prisisiūti geltonas šešiakampes žvaigždes. Vieną naktį į vietos sinagogą buvo uždaryti ir visi miestelio žydai – 130–150 žmonių, tarp jų moterys, vaikai ir seneliai. Pastatyta sargyba jiems saugoti. Sinagogoje žydai išlaikyti keletą dienų. Kai kurie miestelio gyventojai stengėsi padėti persekiojamiems žydams.

Žudynių vieta buvo parengta prieš pat sušaudymą. Leipalingio žydų žudynės buvo įvykdytos 1941 m. rugsėjo 11-ąją, ketvirtadienį. Pagrindinėje miestelio aikštėje vyko turgus, greta, jos pakraštyje, stovėjo sinagoga, kur jau keletą dienų buvo laikomi uždaryti žydai. Tą dieną į Leipalingį atvažiavo 15–20 policininkų, tarp jų ir vokiečių. Iš kur jie atvyko, nėra tiksliai žinoma. Yra keletas skirtingų liudijimų: pasak buvusio Leipalingio policijos viršininko, atvykėliai buvo iš Alytaus ir jiems vadovavo kpt. Antanas Krasnickas. Aišku viena – tai buvo specialios paskirties būrys, kurio vyrai Leipalingio policininkams atvirai kalbėjo, kad yra suburti šaudyti komunistams ir žydams. Vietos policininkams buvo įsakyta išvaikyti turgaus dalyvius iš aikštės ir prižiūrėti tvarką. Tuo tarpu atvykėliai nuėję į sinagogą ėmė vesti žydus link iškastos duobės.

Šaudė žydus grupėmis, kurių buvo trys. Iš pradžių iš sinagogos atskira kolona buvo išvaryti vyrai, po to moterys, galiausiai vežimais atvežti seneliai ir vaikai. Sušaudžius kiekvieną grupę, aukos buvo užberiamos plonu sluoksniu žemės. Tai atliko netoliese esantys kasikai, kurie buvo saugomi vietos policininkų, kad neišsiskirstytų. Žudynių vietoje buvę trys vokiečiai fotografavo šaudymo eigą.

Išsigelbėjo vos keli Leipalingio žydai. Leizeris (pavardė nežinoma), pasibaigus žudynėms, išsikapstė iš lavonų duobės. Jį priglaudė Jurkonių šeima. Po karo Leizeris gyveno Kapčiamiestyje. Perecų šeimos žudynių dieną Leipalingyje nebuvo. Po karo jie buvo atvykę į gimtąjį miestą ir pasirūpino paminklo Holokausto aukoms pastatymu.

1957 m. Valstybės saugumo komiteto vyresnysis tardytojas vyr. ltn. Vytautas Liniauskas nutarė atlikti sušaudytų prie Leipalingio žydų tautybės asmenų ekshumaciją. Buvo pakviesti teismo medicinos ekspertai iš Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos, Kauno ir Alytaus miesto teismų. Nutarta išsiaiškinti, kiek palaidota vyrų, moterų ir vaikų, koks jų amžius, kokios mirties priežastys, ar yra ant lavonų kankinimo žymių ir kt.

Ekshumacija buvo atlikta tų pačių metų balandžio 15–20 d. Palaikai rasti už lietuvių kapinių dviejose duobėse, kurių viena 29 m. ilgio ir 3 m. pločio, kita atitinkamai 3,5 ir 2 m. Didžiausios duobės centre kūnai kai kur gulėjo keturiomis eilėmis, tarp jų buvo sluoksnis smėlio. Lavonai gulėjo netvarkingai, dauguma veidu žemyn. Suskaičiavus kaukoles ir šlaunikaulius padaryta išvada, kad kape buvo užkasti 156 žmonių palaikai, iš jų 26 vaikų. Tarp suaugusiųjų – 57 vyrų ir 73 moterų.


Izraelio ambasadorius Amiras Maimonas Stendas pastatytas LGGRTC pastangomis Stendo atidarymo ceremonija
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”