2019 m. lapkričio 21 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Rimantas Zagreckas

LIETUVOS PARTIZANŲ BAUDŽIAMOSIOS OPERACIJOS ALYTAUS APSKRITYJE 1944–1952 m.

Santrauka



Palyginti su XX a. Europoje vykusiais partizaniniais karais, Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kilusio partizaninio judėjimo dalyviai ypač daug dėmesio skyrė kovai su naują okupacinę valdžią pradėjusiais remti bendrapiliečiais. Daugeliu atvejų tai buvo apskaičiuoti veiksmai, kuriais siekta kraštą okupavusiai Sovietų Sąjungai neleisti galutinai įtvirtinti savo valdžios, bet iš dalies tai buvo ir spontaniška reakcija į esminę Lietuvoje (ypač kaime) vyravusių socialinių santykių ir pasaulėžiūros normų pertvarką siekiant, kad jie atitiktų bolševikinę komunistinės ideologijos versiją.

Kova su kolaboravimu iš pradžių nebuvo svarbiausia partizaninės veiklos dalis, bet, SSRS represinėms struktūroms (pirmiausia NKVD ir MGB) į kovą su partizanais vis labiau įtraukiant vietos gyventojus, partizanų atsakomųjų baudžiamųjų operacijų padaugėjo. Ypač smarki tokio pobūdžio kova įsiplieskė Pietų Lietuvoje, pirmiausia Dzūkijoje, nes čia susikūrė stiprūs ir palyginti ilgai gyvavę viso regiono partizanų pastangas vienijantys junginiai – Dainavos ir Tauro apygardos. Iki susikuriant šiems junginiams, spontaniškai susiorganizavusių pirmųjų partizanų grupių vadai greičiausiai vadovavosi vien savu etikos supratimu, nors dalį jų turėjo pasiekti formaliai visoje Lietuvoje veikusios Lietuvos laisvės armijos vyriausiojo štabo 1944 m. lapkričio 10 d. įsakymas dėl elgesio su kolaborantais. Vėliau minėtų partizanų apygardų vadai parengė karo meto sąlygoms daugiau ar mažiau pritaikytą ir labiau išplėtotą teisinę bazę, reglamentuojančią partizanų kovos su kolaboravimu taktiką ir metodus.

Straipsnį rengiant surinkta statistika rodo, kad didžiausioje Dzūkijos regione Alytaus apskrityje 1944–1952 m. Lietuvos partizanų aukomis tapo per 1 450 žmonių (į šį skaičių įeina ir susirėmimų su NKVD ir MGB padaliniais aukos). Apie 300 (21 proc.) iš jų žuvo per masinius vieno ar kelių kaimų antpuolius, vėliau pavadintus Baltramiejaus naktimis. Didžioji aukų dalis yra žmonės, daugiau ar mažiau prisidėję prie SSRS valdžios įtvirtinimo Lietuvoje, nors tiksliau nustatyti tokių žmonių skaičių yra problemiška, nes tyrinėjant konkrečius atvejus dažnai nepakanka duomenų atkurti visas įvykio aplinkybes. Atvejai, kai buvo išžudomos ištisos šeimos su mažamečiais vaikais vienareikšmiškai laikytini kriminaliniais veiksmais – rašytiniame partizanų palikime nėra tokius veiksmus pateisinančių dokumentų (kai kurie konkretūs įvykiai rodo, kad partizanų vadai visiškai atsakingu už savo veiksmus laikė 14 metų sulaukusį asmenį).



PUNITIVE OPERATIONS CARRIED OUT BY LITHUANIAN PARTISANS IN ALYTUS COUNTY IN 1944–1952

Summary



To compare with guerrilla wars in the 20th century in Europe, participants of Lithuanian partisan movement after the WW II were particularly involved in fighting collaborationism; they were struggling to overcome challenges related to support showed by their fellow citizens to the Soviet authorities. In the majority of cases, the punitive operations were precalculated actions, by which it was sought not to allow the Soviets to entrench deeply their authority in this country; yet, in part, it had been spontaneous responses towards substantial reforming of social relations and world view norms prevailing in Lithuania (especialy in the countryside). New norms had to comply with the bolshevist communist ideology version.

In the beginning, fighting collaborationism had not been the most important part of partisan activity, yet, under conditions of increasing involvement of local people in the schemes of repressive structures (first of all, those of NKVD and MGB), the number of counter-punitive operations increased. Especially violent fight of this kind broke out in South Lithuania, first of all, in Dzūkija, as in this region, Dainava and Tauras military districts of partisans were established. Those two military districts were stronger and resisted longer to compare with other ones. It is likely that earlier, the leaders of first military groups of partisans acted spontaneously, they were following their own understanding of ethics. Although a part of them had to have access to the Order of 10th November 1944 of Headquarters of Lithuanian Freedom Army formally functioning across Lithuania. The Order contained information related to citizens behaviour concerning collaborationism. Later, the leaders of partisan military districts drafted legal acts, more or less adapted to war time conditions, regulating partisan fight tactics and methods against collaborationism.

Statistics collected when preparing this article shows that in 1941 – 1952, in the biggest Dzūkija county, Alytus county, Lithuanian partisans claimed the lives of more than 1 450 people (this number includes victims of clashes with the NKVD and MGB units). About 300 (21 per cent) of them were killed during mass assaults on one or several villages; later these events were named Bartholomew‘s Day Massacre. The majority of the victims were people who contributed more or less to entrenchment of Soviet system in Lithuania, although it is problematic to determine the exact number of such people, because, when investigating concrete cases, frequently, one is not able to reconstruct all circumstances of the event. Those cases when entire families were killed together with underage children are to be considered criminal offences unambiguously – no justification documents have been found concerning such actions in the written legacy of the partisans (several concerete cases demonstrate that partisan leaders considered a person of 14 years of age fully responsible for his / her actions).


„Genocidas ir rezistencija“ 2017 m. Nr. 1 (41)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”