2020 m. birželio 3 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Tadas Jaskelevičius

PANEVĖŽIO APSKRITIES PUŠALOTO VALSČIAUS 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO DALYVIŲ LIKIMAI

Santrauka



Vokiečių kariuomenės įžengimas į Pušaloto valsčių kartu žymėjo ir 1941 m. Birželio sukilimo pabaigą. Vis dėlto tuo antisovietinė sukilėlių veikla nesibaigė. Jie ir toliau suiminėjo besitraukiančios Raudonosios armijos karius, valsčiuje gyvenusius sovietinius aktyvistus ar tokiais įtariamus asmenis. Nors buvusių sukilėlių veikla buvo panaši į vykdytą vykstant sukilimui, ji buvo įmanoma tik todėl, kad atitiko naujojo okupanto poreikius. Intensyviausiu buvusių sukilėlių veiklos laikotarpiu vokiečių okupacijos metais galima laikyti kelis pirmuosius mėnesius. Tuo metu dauguma sukilėlių veikė vokiečių okupacinės valdžios vadovaujamuose pagalbinio būrio ir pagalbinės policijos daliniuose. Taip pat šiuo laikotarpiu dalis jų dalyvavo okupacinės valdžios organizuotose civilių gyventojų žudynėse. Nustatyti tikslų prie to prisidėjusių asmenų skaičių ir jų motyvaciją šiandien trukdo archyvinių duomenų trūkumas, taip pat faktas, kad ne visa informacija, rasta tirtuose dokumentuose, laikytina patikima. Ilgainiui sukilėliai ėmė suvokti, kad naciai neatnešė Lietuvai nepriklausomybės. 1941 m. pabaigoje ėmė stiprėti antivokiškos nuotaikos, bet į rimtesnį pasipriešinimą jos neperaugo.

Sovietų kariuomenės įžengimas į Lietuvą 1944 m. tapo dar vienu kritiniu sukilėlių gyvenimų tašku. Vieni jų pasitraukė kartu su vokiečiais ir vėliau, pokario metais, apsigyveno Vakarų Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje. Kiti nusprendė likti gimtinėje. Kai kurie iš jų pasitraukė į miškus ir ėmė partizanauti, dalis paimti į Raudonąją armiją. 1941 m. Birželio sukilime dalyvavusių asmenų areštai buvo vienas iš pagrindinių sovietų valdžios prioritetų antrąkart okupavus Lietuvą. 1944–1950 m. suimti dauguma šalyje pasilikusių Pušaloto valsčiaus sukilėlių. Visiems jiems iškeltos baudžiamosios bylos ir visi jie nuteisti. Skirti labai įvairūs nuosprendžiai – už tą patį kaltinimą buvo baudžiama skirtingai. Vyrauja dvejopi nuosprendžiai: mirties bausmė sušaudant arba kalinimas lageryje. Taikytas ir išskirtinis sovietinės teisės sistemos reiškinys – kolektyvinė atsakomybė, kai už asmens nusikaltimus atsako ir jo artimieji. Tik Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę 1941 m. Birželio sukilimo Pušalote dalyviai buvo reabilituoti (išskyrus nuteistus už dalyvavimą civilių gyventojų žudynėse) ir tapo visateisiais piliečiais, bet to sulaukė nedaugelis.



FATES OF THE PARTICIPANTS OF THE 1941 JUNE UPRISING IN PUŠALOTAS RURAL AREA OF PANEVĖŽYS COUNTY

Summary



The arrival of the German army to the rural area of Pušalotas marked the end of the June 1941 Uprising. This however, was not the end of anti-Soviet activities of the partisans. They continued to arrest the retreating Soviet soldiers and Soviet activists or other suspects who lived in Pušalotas rural area. While the activities of the former participants of the Uprising were similar to those during the Uprising, they were only possible because they met the needs of the new occupation authorities. The most intensive period of activities of former insurgents was during the first few months of the Nazi occupation. At that time the majority of insurgents operated within the auxiliary squad and police units of the German occupation authorities. In this period, some of them also took part in the killings of the civilian population organised by the occupation authorities. The lack of archival data and the fact that not all information in the documents could be considered reliable prevent from identifying the exact number of such people and their motivation. Eventually the insurgents started to realise that the Nazis did not bring independence to Lithuania. At the end of 1941, anti-German moods became stronger, but did not develop into a more serious resistance movement.

The arrival of the Soviet Army to Lithuania in 1944 became another critical moment in the lives of the insurgents. Some of them left Lithuania together with the retreating Germans and later, in the post-war years, settled in West Germany, United States of America, Canada and Australia. Others decided to stay in their home country. Some of the former insurgents joined the partisans in the forests, others were recruited to the Red Army. Arrests of the former participants of the 1941 June Uprising was one of the priorities of the Soviet authorities which occupied Lithuania for the second time. Between 1944 and 1950, the majority of insurgents from Pušalotas rural area were detained. All of them faced criminal charges, but sentences for the same charges varied. Collective liability, where other family members were also sentenced for the person’s crimes, an exclusive phenomenon of the Soviet legal system, was applied. Only in 1990, when Lithuania restored its independence, was it possible to exonerate the participants of the 1941 June Uprising in Pušalotas (except for the persons sentenced for the participation in the massacre of civilians), but only a few lived to see this day.


„Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 2(40)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”