2020 m. birželio 3 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt

Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis / Дневник партизана Лёнгинаса Балюкявичюса-Дзукаса, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016, 240 p.

Šis dienoraštis, išleistas rusų kalba, daugeliui skaitytojų galbūt bus pirmas emociškai veiksmingas prisilietimas prie skaudžios „karas po karo“ temos. Lietuva, 1940 m. netekusi nepriklausomybės, atsidūrė sovietinės totalitarinės sistemos gniaužtuose. Suėmimai, žudynės ir masiniai trėmimai tapo kasdienybe. Buvo niekinamos ir stumiamos iš viešojo gyvenimo tradicinės tautinės ir dvasinės vertybės, brukama neapykantos, „klasių kovos“ ideologija. Didžioji šalies gyventojų dalis puoselėjo viltį su Vakarų demokratinių šalių pagalba atsikratyti okupacinio sovietų režimo ir atkurti Lietuvos valstybingumą. Daugelis jautė pareigą priešintis svetimai valdžiai – net ginkluotu būdu.

1944–1953 metais vykęs partizaninis karas Lietuvoje yra unikalus reiškinys pasaulio istorijoje. Maža tauta, iš šalies niekieno nepalaikoma, beveik dešimt metų priešinosi galingai, ką tik Antrąjį pasaulinį karą laimėjusiai totalitarinei valstybei. Žuvo apie 20 tūkst. partizanų, keli šimtai tūkstančių miško brolių ir jų rėmėjų buvo įkalinta arba ištremta.

L. Baliukevičiui buvo lemta gyventi nepaprastai tragišku mūsų istorijos laikotarpiu. Sunkūs išbandymai, užgriuvę tėvynę, parodė brandžią jauno žmogaus pilietinę sąmonę, aiškius principus, pagal kuriuos laisvė suvokiama ne tik kaip laisvė sau, bet ir kaip laisvė kitiems.

Partizano Dzūko dienoraštis sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo ir pripažinimo Lietuvoje ir už jos ribų. Išėjo jau penkios dienoraščio laidos (nuo 1994 m.) lietuvių kalba, knyga išversta į anglų, čekų, lenkų ir ukrainiečių kalbas.


Ona Bujevičiūtė-Padvarietienė, Sumokėta jaunyste, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016, 264 p., iliustr.

Politinė kalinė Ona Bujevičiūtė-Padvarietienė gimė ir augo laisvoje, tik besikuriančioje Lietuvoje. Baigusi mokyklą Onutė įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, tikėjosi tapti kaimo mokytoja. Deja, ilgai mokytis seminarijoje jai nebuvo lemta. 1947 m. buvo suimta už dalyvavimą pogrindinėje studentų organizacijoje ir įkalinta Panevėžio kalėjime. „Sėdėjau ant žemės pamesto čiužinio ir stengiausi save įtikinti, kad man nieko negaila ir kad kalėjimas man pati tinkamiausia vieta. Kam man reikalinga mokykla, apie kurią tiek svajota, su draugėmis kalbėta, jei per pamokas vaikams pasakočiau ne apie savo Tėvynę, o apie Leniną ir Staliną. Kol aš svajojau, mano mokyklos nebeliko. Dabar ten šermenys be giedotojų, gaisrai be ugniagesių, smurtas be gelbėtojų, šūviai iš pasalų. Mokiniai ištempiami iš klasių ir nežinia kur ištremiami su tėvais ir seneliais. Nebėra mano svajonių mokyklos, nebereikia ir manęs“, – savo atsiminimų knygoje rašo O. Bujevičiūtė-Padvarietienė.

Karinis tribunolas devyniolikmetę O. Bujevičiūtę nuteisė dešimčiai metų lagerio ir trejiems metams tremties. Prasidėjo ilgas fizinių ir dvasinių kančių kelias Archangelsko ir Irkutsko srities Bratsko rajono lageriuose.

Politinėms kalinėms, atvežtoms kartu su kriminalinėmis nusikaltėlėmis į Archangelsko sritį, buvo išaiškinta, kad kriminaliniai kaliniai – tai tik nusikaltę tėvynės vaikai, kurie vėl sugrįš į tėvynės glėbį, o už politinių kalinių kaltes nėra atleidimo. Žiauraus likimo paženklintai merginai teko ekstramaliomis sąlygomis išgyventi kalėjimuose, lageryje ir tremtyje.

Ši knyga nėra nuobodus pasakojimas apie gyvenimą ir darbo sąlygas tremtyje, baisias kalinimo sąlygas, patirtus fizinius ir dvasinius skaudulius toli nuo Tėvynės, ji prikausto skaitytojo dėmesį autorės gebėjimu vaizdžiai perteikti savo išgyvenimus. Aštri pasakojimo intriga, atida detalėms liudija autorės literatūrinį talentą.


Vytautas Tininis, Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944–1949 m., , Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2016, 392 p., iliustr.

Nacių Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių tema – viena iš naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos baltųjų dėmių. Sovietmečiu tyrinėti šią temą buvo draudžiama ir tik dabar, atsivėrus archyvams, galima atidžiau pažvelgti į 70 metų praeitį.

1944–1949 m. Lietuvos teritorijoje buvo kalinama apie 90 tūkst. Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių – vokiečių, rumunų, vengrų, italų ir kitų Europos šalių piliečių. Lageriai buvo steigiami didesniuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Šilutėje – šalia geležinkelio stočių ir svarbiausių sausumos kelių veikusiose kalinimo įstaigose ar lageriuose. Savo prievartiniu darbu karo belaisviai padėjo Lietuvos gyventojams atstatyti karo sugriautus miestus, pramonės objektus, tiltus ir kt.

Autorius knygoje atskleidžia bendrą Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisvių buvimo Lietuvoje 1944–1949 m. vaizdą, pateikia visų Lietuvoje veikusių karo belaisvių lagerių, jų skyrių ir specialiųjų karo belaisvių ligoninių trumpas kelerių metų gyvavimo mūsų šalyje istorijas, daugiausia susitelkdamas į belaisvių gyvenimo, buities, medicinos pagalbos ir darbo sąlygas bei jų tūkstantines beprasmes mirtis. Taip pat apžvelgiama karo belaisvių repatriacija.


„Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 2(40)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”