2017 m. balandžio 25 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
„Susipynę likimai“

Susipynę likimai


Šiame darbe noriu papasakoti apie savo senelį. Ši mintis kilo dėl to, kad dažnai girdėdavau pasakojimus iš savo močiutės, o jo paties niekada nemačiau, negalėjau apkabinti ar ko nors paklausti. O gal dar ir todėl, kad jis man yra tikras pavyzdys, kaip jokios bėdos, nepalanki valdžia ar ligos negali palaužti doro ir mylinčio savo šeimą bei tėvynę žmogaus. Nors, kai buvau maža, to dar nesupratau, bet vis tiek visada noriai klausydavausi ir klausinėdavau močiutę apie savo senelį, kurį laikiau savo angelu sargu.

Mano senelis Vytautas Šiaučiulis gimė 1926 m. rugpjūčio 20 d. Utenos apskrityje Kriokšlio kaime. Jo vaikystė nebuvo lengva, nes šeimoje augo devyni vaikai. Tėvai nebuvo labai turtingi – mama Rozalija Juškaitė-Šiaučiulienė dirbo siuvėja namuose, o tėtis Petras Šiaučiulis buvo batsiuvys. Abu tėvai visada stengėsi, kad užtektų pinigų, kad namai būtų tvarkingi. Nors šeima buvo pavyzdinga, juos persekiojo nelaimės. Vienas po kito mirė trys vaikai. Tačiau tėvai ir toliau stengėsi nenuleisti rankų. Auklėjo likusias atžalas ir prižiūrėjo namus. Visi vaikai užaugo, dukros ištekėjo, namuose liko tik jauniausioji Vanda ir mano senelis Vytautas. Gyvenimas tekėjo ramia vaga, atvažiuodavo giminės, draugai – juk vos už kelių žingsnių Rubikių ežeras su jaukiomis salelėmis.

Tačiau gyvenimą sudrumstė pirma sovietinė okupacija ir jos sukelti neramumai. Širdyje vis kirbėjo baimė, kad tai gali paliesti ir ramų Utenos rajono žmonių gyvenimą. Bet baimė, bent kol kas, buvo nepagrįsta, nes skaudžių įvykių arti namų nebuvo. Visgi, laimė ilgai tęstis negalėjo. Prasidėjo nacistinė Lietuvos okupacija. Vokiečiai įvedinėjo savo tvarką ir vis siūlė lietuviams stoti į armiją. Daugelį gyventojų išvežė alinantiems darbams į Vokietiją. Mano senelis buvo vienas iš jų. 1945 balandžio 12 d. ne savo noru tapo Pro pajėgų, Statybų bataliono nariu netoli nuo Halberstadt miesto Vokietijoje. Ten dirbo labai sunkius bei pavojingus darbus, ir tai labai pakenkė jo sveikatai. Bet Šiaučiulis jau 1945 m. rugpjūčio 17 d. gavo leidimą grįžti namo. Kelionė į Lietuvą buvo varginanti ir sunki, bet juk sodyboje laukė šeima.

Grįžęs ilgai ramiai būti negalėjo, nes sovietai ir vėl įžengė į Lietuvos teritoriją. O ir Šiaučiulių šeimai darėsi vis neramiau ir neramiau, juk rusai vis lankydavo ir klausinėdavo Vytautą apie darbą Vokietijoje. Galiausiai, ypač sustiprėjus partizaniniam judėjimui, vis daugiau ir daugiau lietuvių gavo įsakymus prisidėti prie taip vadinamų stribų. Sovietinė valdžia įdavė mano seneliui šautuvą ir liepė eiti šaudyti „banditų“. Vytautas paėmė ginklą ir išėjo į miškus pas savo draugus „banditus“, nes jie buvo jo vaikystės bičiuliai. Iš pradžių viskas klostėsi gan neblogai, bet vieną kartą pagavo ir jį. SSRS valdžios buvo nuteistas penkiolikai metų kalėjimo. Šį jauną vyrą nugabeno į Magadano sritį 1947 m. vasario 15 d. Po tardymo, teismo ir visų kitų žiaurumų sutikti tokio pat mąstymo ir likimo žmones buvo tikra palaima. Deja, ten kalėjo ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai nusikaltėliai. O pastarieji turėjo daugiau privilegijų ir teisių bei nuolat užgauliojo, įžeidinėjo ir kitaip žemino kultūringus ir išsilavinusius žmones. Tačiau mano senelis nelaisvėje išbuvo be jokių nuobaudų ir už gerą elgesį buvo paleistas anksčiau laiko. 1956 m. buvo suteikta amnestija dėl to, kad buvo tikimasi, jog tuberkulioze susirgęs vyriškis ilgai nebegyvens. Nors nuo 1957 m. sausio 16 d. iki 1962 m. rugsėjo mėn. Vytautas Šiaučiulis buvo specištrėmime, dėl to per daug neišgyveno, nes blogiau būti nebegalėjo.

Mano senelis, iškart po paleidimo, išvyko pas savo seserį, kuri buvo ištremta į Sibirą. Ten sutiko už save gerokai jaunesnę merginą. Tai buvo Danutė Kisielytė, taip pat iš tremtinių šeimos. Jie labai greitai susidraugavo ir patiko vienas kitam. Nors mano senelis sirgo tuberkulioze, vis tiek troško gyventi toliau ir planavo ateitį. Jis atskleidė savo mylimajai tiesą apie savo ligą, bet, kaip ir būsimasis jaunikis, taip ir nuotaka neįsileido į galvą blogų minčių. Tad jie greit susituokė. Nors vestuvės buvo kuklios, greičiau vargingos, nes su vienu žiedu buvo sutuoktos kelios poros. Jau po kelių mėnesių pora suprato, jog į šį pasaulį atkeliaus pirmoji atžala. 1958 m. Danutė pagimdė Rimuką, bet dėl prastų medicininių sąlygų jis mirė. Po šios nelaimės pora susilaukė dar dviejų vaikų – mano mamos ir dėdės Vytauto. Regina gimė 1961 metais, o jos brolis buvo dvejais metais vyresnis.

Sibire šeima pasilikti neplanavo ir jau po kelerių metų, kai jau buvo galima grįžti, Šiaučiuliai vėl pamatė savo gimtinę. Gyvenimas ir čia buvo nelengvas, nes nebuvo nei kur galvos priglausti, nei kur darbo rasti, kai esi „liaudies priešas“. Nors čia buvo jų tikrieji namai, bet viskas atrodė svetima. O ir mano senelis vis silpo. Jaunas vyras tiesiog geso akyse. Iš pradžių nors namų ūkio darbus galėdavo atlikti, o galiausiai net malkų nebegalėjo panešti. Taip galiausiai 1967 m. liepos 11 d. mirė. Nors mano močiutė liko našlė su mažais vaikais, ji niekada neieškojo kito vyro, ir visada pasakoja savo vaikams, o dabar ir anūkams apie savo darbštų, gerą ir sąžiningą vyrą.

Taigi, manau, jog tik dėl tokių pasiaukojančių ir mylinčių gimtinę žmonių mes turime nepriklausomą Lietuvą, kurią galime pavadinti sava ir visada turime prisiminti, kam už šią privilegiją turime būti dėkingi. O man senelis yra ir visada bus autoritetas, į kurį aš lygiuosiuosi.


Autorė: Rimantė Kučauskaitė, Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
Konkursui paruošė: mokytojai Juozas Brazauskas, Audronė Gudynienė

 


Erika Mališauskaitė „Lietuva, Tėvyne mūsų...“
Marijampolės „Ryto“ pagrindinė mokykla
Mokytoja Lina Mališauskienė
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”