2017 m. birželio 27 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Antanas Lukša
IN MEMORIAM

ANTANAS LUKŠA (1923 05 31 – 2016 01 02)


Būsimasis laisvės kovotojas Antanas Lukša gimė Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje. Šeimoje augo dar trys broliai, būsimi partizanai Jurgis (1920–1947), Juozas (1921–1951) ir Stasys (1926–1947), žuvę kovose.

Baigęs gimnaziją, A. Lukša įstojo į Kauno mokytojų seminariją. Pradėti mokytojo darbą sutrukdė 1941 m. prasidėjęs SSRS–Vokietijos karas. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto Statybos fakulteto Geodezijos skyrių. 1944 m. kurį laiką slapstėsi nuo prievartinės mobilizacijos. Tais pačiais metais gavo mokytojo darbą Veiveriuose. 1946 m. tapo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės ryšininku, pasivadino slapyvardžiu Arūnas. Atlikdamas ryšininko pareigas, 1946 m. birželio mėn. dalyvavo kautynėse Mozūriškių miške. Lukšų namai tapo partizanų prieglobsčio ir paramos vieta, todėl partizaninės kovos metais nukentėjo visi šeimos nariai. 1946 m. rugsėjo mėn. ryšiams palaikyti A. Lukša persikėlė dirbti į Kaišiadorių suaugusiųjų gimnaziją, Žasliuose įkūrus progimnaziją, paskirtas jos direktoriumi. 1946 m. pabaigoje Tauro apygardos partizanams iššifravus MGB provokacijas, A. Lukša pasitraukė iš Žaslių ir grįžo į Tauro apygardą. 1947 m. vasario 10 d. ryšininkas A. Lukša-Arūnas paskirtas Geležinio Vilko Žvalgybos skyriaus viršininku, o balandžio 3 d. – Tauro apygardos Ryšių poskyrio viršininku. Dalyvavo kuriant Birutės rinktinę Kaune. Jo pareigos buvo palaikyti ryšius tarp apygardos štabo ir rinktinių pareigūnų, padalinių vadų. 1947 m. birželio 12 d. A. Lukša, bandydamas organizuoti susitikimą su Jungtinės Kęstučio apygardos atstovu, papuolė į MGB pasalą. Išvengęs pirmos pasalos, pakliuvo į antrąją ir buvo suimtas. Po žiaurių MGB tardymų 1947 m. rugsėjo mėn. nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Komijos, Tiumenės, Irkutsko, Magadano srities lageriuose. 1956 m. paleistas iš lagerio grįžo į Lietuvą, sukūrė šeimą.

Prasidėjus atgimimui, aktyviai dalyvavo politinių kalinių ir tremtinių visuomeniniame gyvenime. Ilgametis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas ir valdybos pirmininkas. LPKTS Garbės pirmininkas. Rūpinosi partizanų, politinių kalinių, tremtinių įamžinimo reikalais (paminklų statyba, knygų leidyba ir kt.). 1999 m. suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (2003 m.).

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai gedi dėl šio nepalaužiamos dvasios žmogaus mirties ir nuoširdžiai užjaučia Velionio šeimą bei artimuosius.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”