2017 m. lapkričio 23 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
PARTIZANŲ KOVOS SALAKO KRAŠTE

Salako valsčiuje ginkluotas pasipriešinimas sovietų okupaciniam režimui prasidėjo dar 1944 m. rugpjūčio mėn. Partizanų būrius organizuoti ėmėsi mokytojai – Lietuvos laisvės armijos (LLA) nariai: Pranas Ramanauskas (1915–1950), Petras Sirevičius (žuvo 1945 m.) ir Justinas Preibys (1907–1990). Amunicijos ir ginklų atsargos buvo sukauptos dar 1941 m. birželio 23-osios sukilimo metu, vėliau ginklų arsenalas buvo papildomas surinktais likusiais po kovų fronte ginklais.

1944 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais Salako valsčiuje susikūrė keletas partizanų būrių: Emanuelio Šlepečio 16 vyrų būrys (Tiltiškių, Giteniškių, Padvarinių, Kiškelių ir Čigoniškių k.), Antano Juotkos-Sakalo būrys (Salako vls. Baltabiržės k., Tauragnų vls. Brinkliškių k., Balčių k.), Salako ir Degučių valsčių paribyje – Stasio Mikelio grupė, bendradarbiavusi su Balio Garbšio (Vyželių k.) partizanų grupe, atsiskyrusia nuo A. Juotkos-Sakalo būrio. Net keletas grupių susikūrė Švedriškės parapijoje: Vlado Blažiūno-Timošenkos (Vyželių k.), Vlado Aiduko-Tigro (Garbšių ir Trakų k.), Broniaus Šaukštelio-Huberto (Ažėnų, Sodžiūnų, Geibų k.) grupės.

Dėl konspiracijos ir partizaninio karo patirties stokos jau pirmaisiais metais būta daug aukų: 1944 m. rugsėjo 7 d. sunaikintas E. Šlepečio būrys, 1944 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais išblaškytas ir beveik sunaikintas A. Juotkos-Sakalo būrys. 1945 m. sausio 23 d. žuvo būrio organizatorius S. Mikelis, o jo grupės partizanai beveik visi suimti.

Švedriškės partizanai didesnių aukų išvengė susijungę su Ažvinčių miške įsikūrusia Kazimiero Kaladinsko-Erškėčio vadovaujama kuopa. 1945 m. kuopa vienijo visus Salako valsčiuje veikusius būrius ir grupes. Kuopai nepriklausė tų pačių metų vasarą susikūrusi Antano Keperšos-Kartėlio grupė, veikusi miškuose aplink Vajasiškio kaimą. 1945 m. rudenį dėl aktyvių NKVD veiksmų dauguma kuopos partizanų legalizavosi, joje lapkričio mėn. liko vos 12–14 partizanų.

Gruodžio mėnesį į Salako valsčių atvyko „skrajojantis būrys“ – Ignalinos ir Daugėliškio valsčių partizanų kuopa, pavaldi Tigro rinktinei, vadovaujama Mamerto Laurinėno-Mingailos, apsistodavusi tik kaimuose ir nevengusi susidūrimų su stribais ir nedideliais kariuomenės daliniais. Susijungęs su Erškėčio kuopos likučiais, „skrajojantis būrys“ mėnesį buvo apsistojęs Salako valsčiaus kaimuose, tačiau 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškėje buvo beveik sunaikintas ir išblaškytas (žuvo 23 partizanai).

1946 m. sausio 20 d. Vytauto apygardos vado įsakymu kuopos vadas K. Kaladinskas-Erškėtis paskirtas Vytauto apygardos Lokio rinktinės (Zarasų apskritis) vadu, šias pareigas ėjo iki žūties 1947 m. lapkričio 15 d. Rinktinei vadovaujant Pranui Račinskui-Žaibui (nuo 1948 m. birželio 1 d. iki 1951 m. sausio 27 d.) buvo sudarytas rinktinės štabas, prijungtos neorganizuotai veikusios partizanų grupės. Rinktinės ribos išplėstos į Švenčionių, Utenos ir Rokiškio apskritis.

Salako valsčiuje partizanai veikė iki 1951 m., o paskutinis kuopos partizanas Jurgis Rūkas žuvo 1951 m. birželio 18 d. miške tarp Jurgiškių malūno ir Tarlokiškės kaimo. Partizaninio pasipriešinimo metais (1944–1953) Salako valsčiuje iš viso žuvo virš 50 partizanų, iš kurių 23 – Tigro rinktinės (Švenčionių apskr.) kovotojai, 3 – Liūto rinktinės (Utenos apskr.) partizanai, likusieji – Lokio (Zarasų apskr. ) rinktinės partizanai. Sovietų okupantai viešai niekindavo žuvusių partizanų kūnus, numesdami juos miestelių aikštėse. Vėliau slapta užkasdavo atokiose vietose. Salako valsčiuje žuvusių partizanų kūnus sovietų saugumiečiai ir stribai sumesdavo ir užkasdavo po karo išlikusiuose apkasuose, kurie buvo netoli miestelio esančiame miškelyje. Ilgainiui šią vietą žmonės pradėjo vadinti Partizanų kalva. Palaikų niekinimas – ne sovietų išradimas, tačiau būtent bolševizmo metais jis įgavo organizuotas makabriškas formas siekiant paslėpti kūnus, atimant galimybę palaidoti pagal krikščioniškas tradicijas. 1944 m. liepos 22 d. Dūkšte SMERŠ-ui pakorus Petrą Mikulėną buvo surašytas aktas, kad kūnas kartuvėse išbus 3 paras, po to bus užkastas Dūkšto miestelio rytinėje dalyje. 1944 m. liepos 27 d. 334-osios šaulių divizijos Karo lauko teismo nuosprendžiu pagal SSSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1943 m. balandžio 19 d. įsaką nuteisto mirties bausme ir Salako aikštėje viešai pakarto pasienio policininko Jevstafijaus Siniakovo kūno šeimai neatidavė palaidoti, bet slapta užkasė. Tikėtina, kad tai buvo pirmoji sovietų teroro auka, užkasta Partizanų kalvoje.

1944 m. žuvusiųjų kūnai buvo paliekami žūties vietoje, net neapmetami žemėmis, o kunigams uždrausta nužudytuosius laidoti pagal krikščioniškas apeigas parapijos kapinėse. Todėl žuvusius artimieji slapta laidojo žūties vietose: Čigoniškių miške 8 žuvusius E. Šlepečio būrio partizanus artimieji palaidojo buvusio bunkerio vietoje. 1990 m. birželio 2 d. jų palaikai perlaidoti Salako kapinėse. Žuvę partizanai slapta buvo laidojami ir senose kapinėse: 1944 m. gruodžio mėn. žuvusius Petrą Juotką ir Povilą Gurkšnį tėvai palaidojo Jakėnų kaimo senosiose kapinėse, kuriose tuo metu jau nebuvo laidojama.

Žinoma, kad pirmieji palaikai Partizanų kalvoje buvo užkasti 1945 m. Tų metų gegužės 20 d. Plavėjų kaime nušautų partizanų Antano Bikulčiaus-Lydekos ir Jono Bikulčiaus-Paparčio kūnai tris dienas gulėjo numesti Salako miestelio turgaus aikštėje, o vėliau buvo užkasti Partizanų kalvoje. 1946 m. sausio 16 d., į Salako miestelio turgaus aikštę buvo atvežti ir numesti išvakarėse Želmeniškės kaime žuvusių 23 Mingailos kuopos partizanų kūnai. Kūnai aikštėje gulėjo apie dvi paras. Vėliau iš Salako areštinės atvaryti vyrai palaikus užkasė Partizanų kalvoje. Pasak amžininkų, 1949 m. birželio mėn. Pažvintės kaime žuvusių trijų partizanų kūnai buvo paguldyti tvartuke, o vėliau slapta taip pat užkasti Partizanų kalvoje. 1945–1952 m. palaikus buvo bandoma slėpti ir kitose vietose: netoli Salako esančiame Anglinės ežeriuke nuskandinti Silvestro Dieninio-Ato (1920–1945) iš Vyželių kaimo ir mokytojo Jono Rūko (1922–1947) iš Rokėnų kaimo kūnai. Biliorinės miškelyje užkasti Juozo Karklo (1931–1952) ir kelių nežinomų (spėjama, Liūto rinktinės Sakalo būrio partizanų) palaikai. S. Dieninio motina su padėjusiu jai vienu vyru ištraukė sūnaus lavoną iš ežero ir vežėsi palaidoti. Pakeliui jie susidūrė su Salako stribais, kurie atėmę lavoną, kažkur jį užkasė. Artimieji mano, kad S. Dieninio-Ato palaikai užkasti Partizanų kalvoje.

1991 m. birželio 30 d. kunigo Alfredo Kanišausko ir vietos gyventojų rūpesčiu Partizanų kalvoje pastatytas nerūdijančio plieno kryžius čia užkastų 1946 m. sausio 15 d. Želmeniškės kaime žuvusių partizanų ir kitų žuvusiųjų atminimui. Vėliau žuvusiųjų partizanų artimieji čia jiems pastatė paminklus.


Laimonas Abarius



Nuotraukos iš Genocido aukų muziejaus
 
 
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”