2017 m. gegužės 25 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Knygos „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“ pristatymas

2015 m. vasario 3 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Genocido aukų muziejuje vyko žymaus antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinų kavalieriaus ir Laisvės premijos laureato Antano Terlecko naujos knygos „Lietuvoje iš vėjo ir šalčių žemės sugrįžus“, kurią išleido LGGRTC, pristatymas. Knygoje pateikiamos ištraukos iš A. Terlecko 1987 m. ir 1988 m. pradžios dienoraščio, rašyto grįžus po kalinimo ir tremties į Lietuvą. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis iš Genocido aukų muziejaus rinkinių, fotografo Andriaus Petrulevičiaus, paties A. Terlecko ir jo draugų asmeninių archyvų.

Į knygos pristatymą muziejaus Konferencijų salėje atvyko knygos autorius A. Terleckas, jo šeimos nariai, draugai ir bendražygiai. Renginį vedė istoriją Vilniaus universitete studijuojantis autoriaus vaikaitis Antanas A. Terleckas.

Pirmoji į susirinkusiuosius kreipėsi LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Ji džiaugėsi nauja A. Terlecko knyga ir ragino kitus istorinių įvykių liudininkus taip pat rašyti savo atsiminimus.

Vilniaus universiteto doc. dr. Algirdas Jakubčionis, antrindamas T. B. Burauskaitei, sakė, kad atsiminimai yra pats tikriausias istorijos šaltinis ir be memuarų niekada negalėsim parašyti Lietuvos istorijos.

Paprašytas žodį tarti A. Terlecko bendražygis lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Kęstutis Subačius dėkojo likimui už suteiktą galimybę artimai pažinti A. Terlecką, kurį jis įvardijo kaip nepaprastai aukšto intelekto žmogų.

Knygą redagavusi A. Terlecko duktė Vilija Dailidienė kalbėjo apie redagavimo subtilumus. Ji baiminosi, ar eiliniams skaitytojams viskas bus aišku, nes okupacijos metais rašytame dienoraštyje daug kas nutylėta, daug kur kalbama užuominomis.

Vėliau savo mintimis ir prisiminimais pasidalijo vienas artimiausių A. Terlecko bendražygių – kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas, kuris dienoraštyje vadinamas tiesiog Juliuku.

Renginio pabaigoje kalbėjo pats A. Terleckas. Pasak autoriaus, dienoraštis buvo rašytas taip, kad jį suradus nekiltų pavojus jame minimiems žmonėms. Daugelio dienoraštyje minimų bendražygių vardų sovietiniam saugumui taip ir nepavyko iššifruoti. O dėl savęs A. Terleckas pernelyg nesibaiminęs – buvo įsitikinęs, kad sovietinis saugumas jo nesugebės palaužti.

Renginys baigėsi šiltu bendravimu ir autografų dalijimu.


Kalba LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė Prie mikrofono – Vilniaus universiteto doc. dr. Algirdas Jakubčionis Savo mintimis dalijasi Kęstutis Subačius
Kalba knygos redaktorė Vilija Dailidienė Prisimena kun. Julius Sasnauskas Antanas Terleckas dalija autografus
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”