2017 m. spalio 20 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
PRAŠOME ATSILIEPTI

Ieškomi Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijoje 1944 m. žuvusių partizanų artimieji

2014 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu archeologai Ignalinos rajono Kazitiškio seniūnijoje Miškiniškių kaime ekshumavo partizanų, žuvusių 1944 m. gruodžio mėnesį, palaikus.

Apie partizanų žūtį ir palaidojimą žinomi šie faktai.

1944 m. gruodžio 25–26 d. partizanų kuopa, vadovaujama Petro Sirevičiaus, slapyvardžiu Barzda, stovyklavo Biliakiemio bažnytkaimio apylinkėse. Kuopą sudarė Utenos ir Zarasų apskričių vyrai, daugiau kaip 100 žmonių. Gavus žinią, kad atvyko baudžiamasis NKVD kariuomenės dalinys, partizanai traukėsi didesnių miškų link, kur ketinta išsisklaidyti į veikimo grupes ir išlaukti kariuomenės siautimą. Kelis kartus susišaudyta su NKVD kariuomenės žvalgais. Gruodžio 28-osios į 29-ąją naktį kuopa stovyklavo Tauragnų valsčiaus Kalvių kaime. Rytą kaimą pradėjo supti kariuomenė, įvyko susirėmimas. Sutarę numatomo apsistojimo vietas partizanai pasidalijo į grupes ir organizuotai traukėsi.

Spėjama, kad Kalvių kaime priešui gyvas pateko vienas iš Barzdos kuopos partizanų, kurį ištardę, kareiviai žinojo numatomas partizanų grupių stovyklavietes. Viena iš partizanų grupių gruodžio 29 d. vakare atėjo į tuometinio Salako valsčiaus Miškiniškių kaimą, Kazio Dijoko vienkiemį. Po valandos kaimą pasiekė NKVD kariuomenės 4-osios divizijos 137-ojo šaulių pulko 7-oji kuopa, vadovaujama kuopos vado ltn. Sidoričiaus. Turėdami duomenų apie partizanų apsistojimo vietą, bet neturėdami kaimo plano, atėjo į Kazimiero Žilėno namus ir namų šeimininką privertė vesti į Kazio Dijoko sodybą.

Kilus susišaudymui užsidegė trobesiai. Bandydami išsiveržti vienas po kito kieme krito laisvės kovotojai, o namo viduje sudegė ne mažiau kaip 3 partizanai ir sodybos šeimininkas Kazimieras Dijokas. Taip pat žuvo ir partizanų rėmėjas Kazys Žilėnas (prieš tai kankintas ir, tikėtina, įmestas į gaisravietę jau nebegyvas).

Iš viso pagal įvairius duomenis tą dieną Kazio Dijoko sodyboje žuvo nuo 8 iki 18 laisvės kovotojų ir du civiliai Miškiniškių k. gyventojai.

Žuvusių kieme ir sudegusių gaisre partizanų lavonus baudėjai paliko vietoje. Žuvusiųjų artimieji pasiėmė giminaičių palaikus palaidoti. Broliai Jonas ir Povilas Kavoliukai iš Jurgiškių paimti ir 1944 m. gruodžio 31 d. artimųjų palaidoti Naubėnų k. kapinėse. Povilas Gurkšnys palaidotas Jakėnų k. senosiose kapinėse. 1945 m. sausio mėnesį artimieji išsivežė Kavarsko (vardas nežinomas), kilusio iš Utenos apskr. (galbūt iš Spitrėnų k.), palaikus. Jo palaidojimo vieta nežinoma. Gaisravietėje liko neatpažintų žuvusiųjų palaikai. Netoliese žiemoję Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanai vietos gyventojus paragino žuvusiuosius palaidoti, kad jų neišnešiotų žvėrys. Tuomet broliai Kavaliauskai ir Balys Grašys iš Aukštaglyno k. pagamino nedidelius karstelius, o žuvusio Kazio Žilėno vaikai iš gaisravietės surankiojo apdegusius palaikus. Nakčia atėję Erškėčio kuopos partizanai iškasė duobę ir karstelius palaidojo bendrame kape. Sovietmečiu kapavietėje žemė nebuvo dirbama, atgavus nepriklausomybę – pažymėta kryželiu, vietinių gyventojų Valdo ir Jono Žilėnų prižiūrima ir lankoma. Būtent jų ir Broniaus Žilėno (mirė 2013 m.) rūpesčiu kapavietė išsaugota, tai palengvino ekshumuoti palaikus.

Turima antropologinė ir istorinė medžiaga nepakankama nustatyti žuvusiųjų tapatybes. Palaikai smarkiai paveikti ugnies. Iš kaulų fragmentų galima spręsti, kad žuvusieji – trys vyrai, iš kurių vienas gali būti 20–25 m., antras – 25–30 m., trečias – 30–40 m. Daugiau informacijos apie žuvusiuosius gali pateikti tik genetinė (DNR) ekspertizė, tačiau ir ji gali būti efektyvi tik tuo atveju, jeigu būtų galima lyginti su konkrečių asmenų DNR.

Siekdami išaiškinti šias aukas, kviečiame atsiliepti buvusių Zarasų ir Utenos apskričių gyventojus, kurių artimieji žuvo arba dingo be žinios 1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje ir kurių palaidojimo vieta nežinoma. Ypač raginame atsiliepti artimuosius, kurių dingęs arba žuvęs giminaitis nešiojo įdedamą odontologinį protezą (plokštelę).

Asmuo kontaktams – LGGRTC Genocido aukų muziejaus vyresnioji specialistė Gerda Urbonienė, tel. (8 5) 249 8155, mob. tel. 8 680 91353, el. p. gerda.urboniene@genocid.lt. Pašto adresas: Aukų g. 2A, LT-01113 Vilnius.

Tikimės Jūsų pilietinio aktyvumo išaiškinant sovietinio genocido aukas.

© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”