2017 m. kovo 24 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Ekspedicija į Krasnojarsko kraštą

2013 m. liepos 3–17 d. bendrija „Lemtis“ organizavo ekspediciją į lietuvių tremties ir kalinimo vietas Krasnojarsko krašte. Ekspedicijai vadovavo patyręs keliautojas, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Aštuonių asmenų grupė, tarp kurių buvo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ramunė Driaučiūnaitė, per dvi savaites trukusią ekspediciją lankė tremties vietas, tvarkė išlikusias kapines, susitiko su Krasnojarsko krašte gyvenančiais lietuviais, domėjosi istorine praeitimi ir parsivežė daug naudingos vaizdinės bei dokumentinės medžiagos.

Ekspedicijos dalyviai, nuskridę į Krasnojarsko miestą, pirmiausia susitiko su vietos lietuvių bendruomenės pirmininku Antanu Rasiuliu. Jam buvo įteiktos atminimo dovanos, kurias lietuviams, gyvenantiems Sibire, dovanojo Lietuvos tremtiniai ir politiniai kaliniai. A. Rasiulis džiaugėsi parodytu dėmesiu ir žadėjo perduoti dovanas Krasnojarske gyvenantiems tautiečiams.

Jau pirmomis ekspedicijos dienomis jos dalyviai turėjo unikalią galimybę susitikti ir su Sibire gyvenančia lietuve. Estų tremtinių įkurtoje Narvos gyvenvietėje jie sutiko tremtinę iš Varėnos Danutę Danilaitę-Belianiną. Trumpo, tačiau labai šilto susitikimo metu jai buvo įteiktos Lietuvos tremtinių dovanos: lietuviška duona, maldaknygės ir kiti suvenyrai.

Ekspedicijos metu buvo aplankyti Manos ir Partizanskojės rajonai ir juose išlikusios arba buvusios tremties gyvenvietės, jų kapinės: Narva, Chabaidakas, Ivanovka, Mina, Kojus ir Biresukas. Svarbiausi darbai buvo atlikti Minos ir Ivanovkos kapinėse, kuriose buvo pastatyti nauji maumediniai kryžiai, aptverti kapai. Kitose tremtinių palaidojimo vietose buvo iškirsti medžiai ir krūmai, sutvirtinti išlikę paminklai ir atstatyti seni kryžiai ir tvorelės. Vienos iš prioritetinių kapinių, kurias planavo aplankyti ekspedicijos dalyviai, buvo Biresuko kapinės. Jas pavyko pasiekti tik vandens keliu – dvylika kilometrų teko plaukti valtimi Manos upe. Tik taip buvo įmanoma aplankyti vietą, kurioje paskutinė lietuvė buvo palaidota 1991 m. Kapinės buvo stipriai apaugusios ir tik po dviejų dienų darbo išryškėjo seni, tačiau dar tvirti kryžiai.

„Darbo sąlygas sunkino lietus, problemos su grupės transportavimu bei medienos paieška. Visgi džiaugiamės, jog ekspedicijos pradžioje išsikeltus uždavinius sugebėjome įvykdyti“, – įspūdžiais dalijosi ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna.

Bendrija „Lemtis“ dėkoja visiems ekspedicijos partneriams ir rėmėjams bei Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams, kurie pateikė vertingos informacijos apie tremties vietas ir perdavė dovanų Sibiro lietuviams.


Gintauto Aleknos nuotraukos
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”