2020 m. birželio 3 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Juozapas Romualdas Bogušauskas

KOMUNISTŲ PARTIJOS IDEOLOGINĖ APOLOGETIKA SLOPINANT LIETUVIŲ TAUTOS PASIPRIEŠINIMĄ (1944–1953 M.)

Santrauka



Prievartinė mobilizacija į sovietinę okupacinę kariuomenę 1944 m. rugpjūčio–1945 m. gegužės mėn. tapo sudedamąja Lietuvos gyventojų teroro dalimi. Sovietų Sąjunga, 1944 m. antrojoje pusėje pradėjusi Lietuvos vyrų šaukimą į RA, pažeidė tarptautinės teisės nuostatas, surašytas 1907 m. IV Hagos konvencijoje dėl karo įstatymų ir papročių, draudžiančioje užkariauto krašto žmones telkti į okupacinę kariuomenę ar kitaip panaudoti karo reikmėms. Šio dokumento III priedo 4-ajame straipsnyje sakoma, kad konvencija privaloma tiek ją ratifikavusioms, tiek jos neratifikavusioms šalims. 45-asis konvencijos straipsnis skelbia, kad „okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“.

Prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę Lietuvoje vykdė miestų ir apskričių kariniai komisariatai, SSRS NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija, pasienio kariuomenės ir Lietuvoje veikiančios RA NKVD užnugario daliniai. Pagrindiniai šios karinės akcijos organizatoriai Lietuvoje ir Maskvoje buvo partinių ir represinių struktūrų vadovai. Iki 1944 m. gruodžio mėn. lietuviai buvo siunčiami į vadinamąsias lietuviškąsias 16-ąją ir 50-ąją šaulių divizijas. Lietuvos visuomenė Sovietų Sąjungą vertino kaip okupacinę valstybę, todėl dauguma mobilizuojamųjų vengė tarnybos RA. Daugelis Lietuvos gyventojų tikėjosi, kad mobilizacijos, kaip ir nacių okupacijos metais, pavyks išvengti. 1945 m. sausio 1 d. nuo mobilizacijos slapstėsi 58 620 žmonių. Mobilizacijos boikotas tapo viena iš pasipriešinimo sovietinei okupacijai formų. Vyrai, neužsiregistravę mobilizacijos punktuose ir surasti besislapstantys, dažnai buvo prilyginami partizanams ar kitiems pogrindžio dalyviams. Todėl su jais neretai buvo elgiamasi kaip su ginkluotojo pasipriešinimo kovotojais: grasinama kalėjimu ir mirtimi, jie suimami, kankinami ir net sušaudomi. Remiantis archyviniais dokumentais nustatyta, kad per karines baudžiamąsias operacijas 1944–1945 m. nužudyta apie 5 tūkst. beginklių žmonių.

Lietuvos okupacinė valdžia, matydama, kad mobilizuojamųjų slapstymasis darosi masinis, ėmėsi griežtesnės represijų politikos. 1944 m. gruodžio 12 d. LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą „Dėl kovos priemonių su dezertyrais ir vengiančiaisiais mobilizacijos į Raudonąją armiją“. Galiojo SSRS gynybos komisaro įsakymas Nr. 064, numatantis apieškant kiekvieną sodybą visus vengiančius mobilizacijos vyrus sulaikyti ir nedelsiant išgabenti į šaukimo punktus. Ši ir kitos prievartos priemonės buvo aktyviai vykdomos.

Siekdama sužlugdyti mobilizacijos boikotą, sovietų valdžia 1945 m. paskelbė keletą amnestijų. Pirmoji 1945 m. vasario 9 d. amnestija buvo nesėkminga – iki birželio mėn. legalizavosi vos 8 896 vyrai. Pasibaigus SSRS karui su Vokietija, 1945 m. birželio 3 d. buvo paskelbta antroji amnestija. 1944 liepos mėn.–1945 m. gruodžio 1 d. legalizavosi (užsiregistravo sovietinėse represinėse įstaigose ir gavo laikinuosius dokumentus) 36 144 asmenys, iš jų vengiančiųjų tarnybos RA buvo 27 361 (kitais duomenimis – 34 589), dezertyrų – 2 423 (kitais duomenimis – 2 522). Visi legalizavęsieji patyrė įvairias represijas arba moralinę prievartą. Daugiau kaip pusė jų buvo priversti slapstytis arba išvykti iš Lietuvos. Apie 10 proc. legalizuotų dezertyrų ir 8 proc. legalizuotų vengusiųjų mobilizacijos buvo įkalinta.

1944 m. buvo mobilizuota 63 tūkst. vyrų, iš kurių 24 100 į karinius komisariatus buvo atvaryti prievarta. Iki 1945 m. birželio 1 d. mobilizuota dar 45 tūkst., iš jų prievarta – 20 462 vyrai. Iš viso iki 1945 m. gruodžio 1 d. į karinius komisariatus jėga atvesdinti 46 674 vyrai. Į frontą pateko apie 70 tūkst. lietuvių (1944 m. – 40 tūkst., 1945 m. – 30 tūkst.).

Pasibaigus SSRS ir Vokietijos karui, prievartinė masinė mobilizacija buvo nutraukta. Oficialiais duomenimis, per visą mobilizacijos laikotarpį į RA buvo paimti 108 378 žmonės, iš jų 82 tūkst. lietuvių. 1944 m. liepos 15–1945 m. gruodžio 1 d. buvo nuteisti 1 774 vengiantys karo tarnybos asmenys ir 196 dezertyrai. Tiksliai nežinoma, kiek karo veiksmuose žuvo ar buvo sužeista į sovietinę kariuomenę pakliuvusių lietuvių (manoma, kad apie 20 tūkst.). SSRS–Vokietijos karo pabaigoje Lietuvoje buvo apie 5 tūkst. vadinamųjų Didžiojo tėvynės karo invalidų (neįgaliųjų). 1949 m. gruodžio 1 d. Lietuvoje buvo 9 325 žuvusių, mirusių, dingusių be žinios karių, taip pat mirusių karo invalidų šeimos . Šios kategorijos žmonės gavo pašalpas ir pensijas už savo žuvusius ir mirusius vyrus – tėvus, sūnus, maitintojus. Jeigu manysime, kad vienoje šeimoje žuvo vienas vyras, tai, atsižvelgiant į šeimų skaičių, galima sakyti, kad tokių karių buvo apie 10 tūkst. Paskelbus demobilizaciją, į Lietuvą iki 1946 m. lapkričio 25 d. grįžo 42 898 kariai (iš jų 30 tūkst. lietuvių). Dalis lietuvių karių (apie 15 tūkst. lietuvių) pasiliko arba buvo palikti tęsti tarnybos sovietinėje kariuomenėje, gydėsi ligoninėse sužeidimus ir pan. Iš viso nuo 1945 m. birželio 23 d. (paskelbus demobilizaciją) iki 1947 m. pabaigos Lietuvoje buvo apie 60 tūkst. (iš jų apie 43 tūkst. lietuvių) demobilizuotų karių, grįžusių iš fronto arba iš atsargos karinio mokymo dalinių ir užsiregistravusių miestų ir apskričių komisariatuose. Nesant tikslios statistikos, dabar sunku nustatyti grįžusių namo ir žuvusių arba dingusių be žinios žmonių skaičių.

Po Antrojo pasaulinio karo SSRS prasidėjusi antroji stalininio teroro banga Lietuvoje įgijo specifinių bruožų. Čia vyko kilusio tautos pasipriešinimo slopinimas ir šalies sovietizavimas, tautinio identiteto naikinimas derinant terorą, represijas ir ideologines propogandines priemones. VKP(b) CK 1944–1948 m. priimtuose nutarimuose apie politinę padėtį Lietuvoje reikalavo kuo greičiau sunaikinti tautinį pogrindį, jo ideologiją ir socialinę bazę, išguiti iš tautos sąmonės laisvės siekius. Tautos dvasinio gyvenimo ir identiteto naikinimas pirmiausia vyko ugdant panieką tautos istorinei praeičiai ir kultūrai, skatinant vandalizmą. Dvasinis ir fizinis teroras tapo Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybe.

Inteligentijos tautinis nusiteikimas, siekis išsaugoti per daugelį metų susiformavusias dvasines vertybes tapo nesibaigiančių inteligentų persekiojimų ir represijų priežastimi. Dalį inteligentijos buvo siekiama pajungti sovietinei ideologijai skleisti. Tuo buvo norima panaikinti spragą, kuri atsirado po įvykdytų represijų ir daliai inteligentų pasitraukus į Vakarus. Propaganda ir masinė politinė agitacija tapo svarbia sovietinio režimo ideologinės veiklos kryptimi vykdant dvasinį terorą, diegiant stalinizmo dogmomis paremtą komunistinę ideologiją. Sovietinės spaudos puslapiuose mirgėjo tulžingi liaudies priešų pasmerkimai, euforiniai Stalino ir jo parankinių garbinimai. Sovietinis režimas su spaudos pagalba vylėsi iš žmonių sąmonės ištrinti tautos laisvės idėjas. Prisidengus sovietiniu patriotizmu ir proletariniu internacionalizmu buvo brukamas rusiškasis nacionalizmas, nuolat pabrėžiamas vyresniojo brolio vaidmuo, menkinamos tautos dvasinės vertybės, žeminamas tautos orumas, darėsi vis sunkiau susikalbėti gimtąja lietuvių kalba.

Komunistinis režimas kūrė sau palankią socialinę aplinką, kuria remdamasis vylėsi greičiau sunaikinti pasipriešinimo judėjimą. Valdžios ir komunistų partijos struktūrų pastangomis buvo skaldoma visuomenė, vieni socialiniai gyventojų sluoksniai priešinami kitiems. Komunistų partija, derindama represijas ir ideologinio poveikio priemones, griovė per amžius susiformavusius tautai būdingus tarpusavio pasitikėjimo santykius.



THE IDEOLOGICAL APOLOGETICS OF THE COMMUNIST PARTY DURING SUPPRESSION OF LITHUANIAN NATIONAL RESISTANCE (1944–1953)

Summary



After WWII, the second wave of Stalinist terror initiated by the USSR acquired special features in Lithuania. The suppression of national resistance, Sovietisation of the country, and destruction of national identity by combining terror, repression and ideological propaganda took place throughout the country. In the resolutions adopted by the Central Committee of the All-Union Communist Party (Bolsheviks) (AUCP[B]) between 1944 and 1948 on the political situation in Lithuania, the demand was made to destroy the ideology and social basis of the national underground movement and to expel the nation’s aspirations for freedom from its consciousness as soon as possible. Destruction of the spiritual life and identity of the nation was initially carried out by promoting contempt for the nation’s historical past and culture and promoting vandalism. Spiritual and physical terror became the everyday reality of Lithuania’s political life.

The national attitudes of the intelligentsia and their attempts to preserve spiritual values that had formed over the years became the cause of never-ending persecution and reprisals against them. One goal was to use a certain part of the intelligentsia for the dissemination of the Soviet ideology. The intention was to bridge the gap that emerged after the repressive measure that caused the emigration of intellectuals to the West. Propaganda and mass political agitation became an important area of ideological activity of the Soviet regime and accompanied spiritual terror and implementation of Communist ideology based on Stalinist dogmas. The Soviet press was full of vitriolic condemnation of the “enemies of the people” and euphoric praise of Stalin and his henchmen. With the help of the press, the Soviet regime hoped to purge ideas about the nation’s freedom from people’s consciousness. Under the veil of Soviet patriotism and proletarian internationalism, Russian nationalism was forced down people’s throats, the role of Russia as the elder brother was constantly emphasised, the spiritual values of the nation were derogated, the nation was humiliated, and it became increasingly difficult to communicate in the native Lithuanian language.

The Communist regime created a social environment that it hoped would help to destroy the resistance movement as soon as possible. With the help of the government and the organisations of the Communist Party, society was divided and one social stratum was pitted against the other. By combining repression and ideological measures, the Communist Party eroded the typical mutual relationship of trust that had formed over centuries in the nation.


„Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33)
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”