2020 m. birželio 3 d.
Paieška
Biudžetinė įstaiga, Didžioji g. 17/1, LT-01128 Vilnius, įm. k. 191428780. tel. (8~5) 231 4139, faks. (8~5) 279 1033, centras@genocid.lt
Versija spausdinimui
Atmintis - Dovilė Lauraitienė

Paskutiniai Tuskulėnų dvaro valdytojai – pasaulio tautų teisuoliai

Vilniuje nuo seno pynėsi lietuvių, lenkų, žydų ir kitų tautų gyvenimai ir likimai. Ypač jie susipynė XX a. viduryje, kai Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai prasidėjo žydų persekiojimas. Už žydų gelbėjimą grėsė įvairios bausmės. Jei žydus slėpęs asmuo, išduotas valdžios atstovams, aiškindavo, jog tai darė dėl pinigų, jam buvo skiriama trys mėnesiai kalėjimo. Tie gelbėtojai, kurie kaip katalikai parodydavo gailestį žūstančiai gyvybei, buvo priskiriami partizanams ir jų šeimos buvo sušaudomos net su mažamečiais vaikais, o ūkiai sudeginami arba perduodami įskundėjui.

Vieni iš tų, kurie ištiesė pagalbos ranką žydams, buvo Jadvyga ir Vincentas Antonovičiai, gyvenę Pylimo gatvėje, o 1942 m. Vilniaus priemiestyje įsigiję ir Tuskulėnų dvarą. Šie žmonės gyvenime vadovavosi posakiu: „Homo res sacra homini“ („Žmogus žmogui yra šventas dalykas“). Rasė, tautybė, plaukų ir akių spalva jiems neturėjo reikšmės. J. ir V. Antonovičiai 1997 m., o jų dukra Lucyna Antonovič-Bauer 1998 m. už žydų gelbėjimą apdovanoti Pasaulio tautų teisuolio medaliu ir Garbės raštu, 2001 m. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Jie išgelbėjo Bronislavą Malberg-Piasecką ir keletą žydų šeimų, viena iš jų buvo Kurganai. Apie tai byloja 1944 m. liepos 15 d. Zalmeno Kurgano ranka rašyta padėka: „Liudiju, kad p. Vincentas Antonovičius paskutinius dešimt vokiečių okupacijos mėnesių padėjo man ir mano šeimai slapstytis ir nesavanaudiškai stengėsi kuo galėdamas mums padėti. Noriu padėkoti už šį nuostabų krikščionišką poelgį. Z. Kurganas su šeima.“ Šią padėką L. Antonovič-Bauer perdavė Žydų istorijos institutui Varšuvoje.

2011 m. ankstyvą pavasarį netikėtai mus pasiekė žinia, kad Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Teisuolių galerijoje minima Antonovičių šeima, o viena iš Antonovičių dukterų – Lucyna Antonovič-Bauer – gyvena Lenkijoje ir dažnai svečiuojasi Vilniuje. Turėjome didžiulį norą su ja susipažinti, ją pakalbinti ir užrašyti jos prisiminimus. Laimė mums nusišypsojo tų pačių metų gegužės mėnesį, kai L. Antonovič-Bauer viešėjo Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (toliau – Tuskulėnų memorialinis kompleksas). Ji prisiminė tą 1941-ųjų vasarą, kai vokiečių lėktuvai dieną ir naktį bombardavo Vilnių, dužo langų stiklai, žmonės gyveno baimėje. Atrodė, kad per bombardavimą visas miestas bus sulygintas su žeme. Viena bomba nukrito ir į jų kiemą (sodą) Pylimo gatvėje. Vilnius buvo okupuotas nacių. Žydų padėtis pasidarė nepavydėtina: juos suvarė į getus ir stovyklas.

Taip jau nutiko, kad žydaitė Bronislava Malberg į Vilnių atvyko prieš pat karą, neturėjo nei daug pažįstamų, nei pinigų. Laimė, 1939 m. ji susipažino su Antonovičių šeima, kuri ją ir ėmėsi gelbėti nuo sunaikinimo. Iš pradžių merginą slėpė Lucynos ir jos sesers Teresos kambaryje už spintos, vėliau, nerimaudami dėl Bronislavos saugumo, pervežė ją į senelės Antaninos Antonovič namus Vilniaus priemiestyje. Greitai jai buvo gauti suklastoti dokumentai Joanos Malinovskos vardu. Deja, nebuvo saugu jai ir ten: senelė gyveno pirmame aukšte, o mergina labai sielvartavo, garsiai kūkčiojo dėl išsiskyrimo su savo motina, kuri buvo pasmerkta mirčiai. Baimintasi, kad Joanos (Bronislavos) verksmą gali išgirsti atsitiktiniai žmonės, todėl ji buvo perkelta į kiek saugesnę vietą Nemenčinėje. Joana (Bronislava) išgyveno, sulaukė karo pabaigos. Jos ir Lucynos pažintis po karo peraugo į draugystę. Merginos dažnai susitikdavo Varšuvoje, kur Joana (Bronislava) dirbo Izraelio ambasadoje. Vėliau ji išvyko gyventi į Paryžių. Tai buvo labai išsilavinusi moteris, baigusi teisės ir romanistikos mokslus. Kaip prisimena L. Antonovič-Bauer, tėvai visada padėdavo pagalbos prašantiems žmonėms. Ypač geraširdė, gailestinga buvo motina. Ji mirė 1942 m., būdama 46 metų amžiaus. Palaidota Vilniuje.

Tų pačių metų vasario mėnesį tėvas nusipirko Tuskulėnų dvarą su šimtmečius menančiais pastatais ir parku. Pasak L. Antonovič-Bauer, tėvas jį pirko iš kunigaikštienės Olgos Melentjevos dukters Tatjanos Kotlarevskos. Tėvas ketino po karo, kai vaikai jau bus suaugę, namą Pylimo g. 57 skirti sūnui Janekui, kitą namą Pylimo g. 59 – Lucynai, o Tuskulėnus atiduoti Teresai, būsimai pianistei.

Po motinos mirties tėvas su sūnumi Janeku apsigyveno Tuskulėnuose. Netrukus ten persikėlė ir Lucyna su seserimi. Šeimos vyrai dvare pradėjo ūkininkauti. Karo metais buvo sunku gauti maisto produktų, todėl ten jie augino daržovių, laikė arklį ir karvių. Ten, kur dabar yra Žirmūnų gyvenamasis rajonas, buvo didelis laukas, kuriame ir augo daržovės, o prieš namą iki Neries plytėjo didelis parkas su senomis aukštomis tuopomis.

Kai vokiečiai pradėjo gaudyti jaunesnio amžiaus vyrus ir moteris gatvėse, kinuose ir net sekmadieniais bažnyčiose ar prekyvietėse priverstiniams darbams į Vokietiją, darbas ūkyje išgelbėjo Lucynos brolį Janeką ir tėvo įdarbintus jaunus žmones. Šioje, nuo miesto nutolusioje vietovėje, buvo slepiama ir žydo Z. Kurgano šeima. Po karo Kurganų šeima pasitraukė į Vakarus.

1944 m. birželio mėn. vokiečių armija traukėsi iš Vilniaus, o jai įkandin žengė sovietų. Atvirai pradėjo siautėti ir Armija Krajova. Po mėnesio Lucynos šeimai teko bėgti iš Tuskulėnų, ji grįžo į Pylimo gatvę. Dvi žydų šeimos pasitraukė kartu. Netrukus vėl turėjo bėgti ir iš ten. Šeima apsigyveno Valakampiuose. Ten vasaros nameliuose jau gyveno keletas pabėgėlių iš miesto.

Sovietams užėmus Vilnių, liepos 12 d. Armija Krajova persikėlė į Tuskulėnus, o liepos 13 d. Tuskulėnuose jau įsikūrė sovietų armijos kareiviai. Jie pasisavino visą Antonovičių turtą. Janekas, įtariamas priklausymu kontrrevoliucinei lenkų nacionalistinei sukilėlių organizacijai, buvo suimtas gatvėje, kalintas Lukiškėse, 1945 m. išsiųstas į SSRS NKVD specialųjį filtravimo lagerį Stalinogorske, vėliau išvežtas darbams į Donbaso anglių kasyklą. Jam pasisekė iš jos pabėgti. 1945 m. vėlyvą rudenį tėvas su sergančiu sūnumi ir dukromis pasitraukė į Lenkiją.

Dvaras buvo nacionalizuotas ir perduotas NKVD (MVD) ir NKGB (MGB).

Lietuvos valstybei atkūrus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai, buvo mėginta susigrąžinti Tuskulėnų dvarą, bet nesėkmingai.

Esame dėkingi L. Antonovič-Bauer už nuoširdų bendravimą, už dovanotą ikonografinę medžiagą. Minint Europos žydų kultūros dieną, kuri 2012 m. sutapo su naujųjų mokslo metų pradžia, Tuskulėnų memorialinis kompleksas lankytojus kvietė artimiau susipažinti su paskutiniais Tuskulėnų dvaro valdytojais – Antonovičių šeima. Konferencijų salėje buvo eksponuojamos fotografijos iš Antonovičių šeimos archyvo.


„Genocidas ir rezistencija“ 2013 m. Nr. 1(33)
 
 
 
© Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.
Sukūrė: „Teratekas”